|
|
|
Savo kūryba dalinasi ir su kitais
Kalniškiuose veikia Kretingos rajono neįgaliųjų draugijos narės Aldonos Valatkienės tapybos darbų paroda. Aplinkinius savo produktyvumu stebinanti – parodoje eksponuojami per pastaruosius kelis mėnesius nutapyti darbai – moteris kukliai vylėsi, kad kada nors jai pavyks savo kūryba pasidalinti ir su kitais. O šią svajonę išpildė Kretingos rajono kultūros centro Kalniškių skyriaus vedėja Kalniškių bendruomenės pirmininkė Rita Viskontienė ir Kretingos viešosios Motiejaus Valančiaus bibliotekos Kalniškių filialo bibliotekininkė Zina Metrikienė, Kalniškių kaimo ir jo apylinkių žmones pakvietusios į jaukią popietę-susitikimą su darbų autore. Parodoje eksponuojami A. Valatkienės peizažai, kuriuos moteris daugiausiai ir tapo. Piešia ji akrilu, o darbai priskirtini naiviojo meno krypčiai. „Tapyti pradėjau būdama 74-erių, neturėdama jokio meninio išsilavinimo. Ši paroda – tarsi mažytė duoklė naujai atrastai laisvei, kuri leido pasinerti į seniai širdyje nešiotą aistrą menui“, – prisistatydama kalniškiečiams teigė A. Valatkienė. Ji ypač pasidžiaugė bendryste su tautodailininke literate Laimute Kasparavičiene, kuri stumtelėjo ir pamokė ne tik tapyti, bet ir paragino neslėpti darbų, atvirkščiai – dalintis kūryba su kitais. Moters užsidegimą ilgus vakarus skirti menui, drobėms, teptukams ir dažams, palaikė dukterys Rita ir Živilė, vyras Eugenijus, meistraujantis rėmelius paveikslams, molbertus. „Kai po dienos darbų visi eina miegoti, aš pradedu tapyti. Potėpis po potėpio, ir žiūriu, kad jau gili naktis“, – A. Valatkienė sakė labai vertinanti tą ramybę, kurią jai teikia malonus pomėgis, todėl dabar jau ir kitiems vyresnio amžiaus žmonėms patartų viena – neužsisklęsti savyje, ieškoti tos kūrybos kibirkštėlės, kuri uždega ir leidžia realizuoti save.
Parodos pristatymo popietėje dalyvavo ir viešnia iš Vilniaus – mokslininkė chemikė viena ryškiausių šio laikmečio lietuvių naiviojo meno atstovių Nijolė Dirvianskytė, kurią su Valatkų šeima suvedė bendros patirtys – tremtis. Ji, matydama A. Valatkienės pastangas tobulinti tapybos techniką, linkėjo ne tik eiti pradėtuoju keliu, bet ir nerti į gylį, žadinant kuo įvairesnes žiūrovo mintis. Neprarasti kūrybinės ugnies linkėjo ir kūrėjos dukterėčia Vaida Bačiulienė, kurios pastebėjimu, talentui reikia laiko – išlaukti, kol jis ima ir atsiveria. Jai pritarė ir A. Valatkienės bičiulė literatė Danutė Dunauskaitė. „Kai Aldona kartais neslepia apmaudo ir gailisi, kad per vėlai paėmė teptuką į rankas, aš jai sakau, kad kiekvienas turi sulaukti savojo laiko. Juk iki tol Aldona tapė savo gyvenimo drobę: dirbo, augino vaikus, kūrė namus“, – kalbėjo ji. Abi popietės viešnios L. Kasparavičienė ir D. Dunauskaitė susitikimą praturtino savo kūrybos eilėmis, dainuojamąja poezija dalinosi skuodiškė bardė Živilė Mackevičiūtė.
|
|
