Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Pasak Arūno Gelūno (dešinėje), ši iš pirmo žvilgsnio įprasta gintaro juvelyrikos ekspozicija yra sensacija, nes tai – ilgai negrįžusi ir beveik pamiršta 1986-aisiais į Dubliną iškeliavusios parodos dalis. Plačiau apie ekspoziciją ir apie Lietuvos gintaro svarbą papasakojo Rytis Paulauskas.

Parodos „Pamestas gintaro lobis“ atidarymu, Kretingos muziejaus išleistos knygos apie grafų Tiškevičių dvarą pristatymu bei Čiurlionio kvarteto ir solistės Dovilės Kazonaitės koncertu Palangos Gintaro muziejus pradėjo naują klasikos sezoną, kuriame numatyta daugiau negu 30 nemokamų renginių. Lobis parkeliavo po 30 metų

Liepos 3–13 dienomis septintą kartą kurorto gyventojai bei svečiai kviečiami į tarptautinį M. K.Čiurlionio muzikos festivalį, nuo liepos 31-osios iki rugpjūčio 3 d. Tiškevičių rūmų terasoje skambės „Nakties serenados“, nuo liepos 21-os iki rugpjūčio 18-osios – festivalis „Pasaulio balsai“. Ekspozicijose džiugins gintaro spalvų ir atspalvių paroda iš privačios Ramučio Petniūno kolekcijos, taip pat Eglės Čėjauskaitės-Gintalės ir Martyno Gintalo paroda „Atsivėrimas“. Naujojo klasikos sezono atidarymo ceremonijos vinimi vis dėlto tapo paroda „Pamestas gintaro lobis“.

Kaip sakė renginyje dalyvavęs Lietuvos muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas, atrodytų, įprasta gintaro juvelyriškos ekspozicija: trys stendai gražių dirbinių – karolių, apyrankių, pakabukų – liudija meistrystę. Bet iš tikrųjų tai yra sensacija, nes tai – ilgai negrįžusi ir beveik pamiršta 1986-aisiais į Dubliną iškeliavusios parodos dalis. Šie gintaro papuošalai kartu su medžio drožiniais bei lino dirbiniais Airijos respublikoje įvykusiame festivalyje reprezentavo tuomet dar Sovietų Sąjungos Lietuvą. Dėl nežinomų priežasčių papuošalai buvo laikomi Dublino oro uoste beveik 30 metų. Pasak A. Gelūno, tik 2015-aisiais LR ambasada Airijoje sulaukė oro uosto tarnybų prašymo juos atsiimti. Pargabentas į Lietuvą „lobis“ laikinai buvo saugomas Užsienio reikalų ministerijoje. Lietuvos dailės muziejui paprašius, ministerija jį perdavė Palangos gintaro muziejui. Ši dingimo istorija apipinta kolekcija dabar tapo Palangos gintaro muziejaus rinkinio dalimi. Papuošalus, 1986-aisiais garsinusius Lietuvą Europoje, palangiškiai ir miesto svečiai galės apžiūrėti iki metų pabaigos. Tai, kad dirbiniai nebuvo pradanginti, po tiek metų Lietuvai grąžinti, anot A. Gelūno, rodo ir Airijos oro uosto darbuotojų, ir Lietuvos diplomatų sąžiningumą.

Pristatė knygą apie grafų dvarą

Plačiau apie šios ekspozicijos ir apskritai apie gintaro, kuriuo Lietuva didžiuojasi, svarbą papasakojo LR užsienio reikalų ministerijos Komunikacijos ir kultūrinės diplomatijos departamento direktorius Rytis Paulauskas. Anot jo, tarptautinėse parodose Lietuvos gintaras ovacijų sulaukia ir toliau: 2012–aisiais „Expo“ parodoje Pietų Korėjoje Lietuvos paviljone garbingą vietą užėmė Gintaro muziejaus eksponatai – papuošalai ir inkliuzai.

Gintaro muziejus veikia grafo Felikso Tiškevičiaus rūmuose, 1897-aisiais pastatytuose pagal vokiečių architekto Franco Švechteno projektą. Pasak muziejininkės Reginos Makauskienės, Palangos Tiškevičių istorija neatsiejama nuo grafo Felikso Tiškevičiaus tėvonijos – Kretingos dvaro: Juozapas Tiškevičius dalį kapitalo investavo į pramonę ir prekybą, Vilniuje įkūrė garinį malūną, Lentvaryje pastatė vielos ir vinių fabriką, Palangoje – plytinę ir uostą, iš kurio garlaivis „Feniksas“ į Liepoją plukdė plytas bei žemės ūkio produkciją. Kretingoje 1882 m. jis subūrė dvaro orkestrą, kuriame kartu su kitais muzikantais grojo ir orkestro branduolį sudarė iš Čekijos į Lietuvą kartu šeimomis pakviesti profesionalūs muzikantai. Orkestras koncertuodavo ir Palangos kurorte.

R. Makauskienė pasidžiaugė, kad Kretingos muziejininkai puoselėja kultūros tradicijas – tyrinėja paveldą, iš rastų fragmentų atkuria praeities vaizdus, leidžia knygas. Renginio metu naujausią Kretingos muziejaus išleistą knygą „Atgimęs Kretingos grafų Tiškevičių dvaras“ pristatė jos sudarytojai muziejaus istorikas Julius Kanarskas, Archeologijos ir istorijos skyriaus vedėja fotomenininkė Jolanta Klietkutė, šiais metais už nuopelnus Vyriausybės kultūros ir meno premija apdovanota direktorė Vida Kanapkienė.

Vida Kanapkienė (iš kairės), Julius Kanarskas bei Jolanta Klietkutė pristatė Kretingos muziejaus naujai išleistą knygą „Atgimęs Kretingos grafų Tiškevičių dvaras“. Šalia kretingiškių – daug šiltų žodžių apie kolegas bei jų nuveiktus darbus pasakiusi Palangos Gintaro muziejaus vyriausioji muziejininkė Regina Makauskienė.

Puokštė – premijos laureatei

„Ką tik čia, į Palangą, atvykom iš Kretingos muziejaus. Buvom apstulbę ir truputį pavydėjom to, ką ten pamatėm“, – susižavėjimo neslėpė A. Gelūnas. Jis prisiminė 2012-uosius metus, kada taip pat lankėsi Kretingos muziejuje. Tada įspūdis buvęs ne koks: dvaro sodybos žemę slėgė bjaurus priestatas, buvo daugybė problemų, daugybė nebaigtų tvarkyti objektų, trūko finansavimo, o direktorė viso vizito metu – liūdna. „Šiandien Kretingos dvaras suspindėjo, tapo unikalus, europietiškas. Iki to tikslo nueitas milžiniškas kelias – nuo svajonių, ilgų pasisėdėjimų su kolegomis apleistose patalpose su nutriušusiais baldais ir dalinantis vizija“, – kalbėjo garbingo apdovanojimo proga puokštę gėlių V. Kanapkienei įteikęs A. Gelūnas. Jis paklausė, kas iš publikos yra lankęsis Žemaitijos perlu vadinamame Kretingos muziejuje, Žiemos sode. Rankų miškas direktorių pradžiugino.

Kiekvienas kraštas žavi išskirtinumu

V. Kanapkienės teigimu, niekas kitas šalies taip nereprezentuoja, kaip kultūros paveldas, istorijos ženklai. Galima pastatyti daug gamyklų, sukurti daug darbo vietų, kaip visur pasaulyje, tačiau daugelis atvažiuoja pasižiūrėti, kuo gi tas kraštas yra įdomus, kaip gyvena žmonės, kokios jų tradicijos. „Mes esam svarbūs“, – akcentavo V. Kanapkienė, išreiškusi viltį, kad ir ateityje Vyriausybės politika bus orientuota į kultūros projektų finansavimą, objektų atstatymą.

Palangos ir Kretingos dvarus direktorė pavadino dviem giminingomis sielomis.

V. Kanapkienė papasakojo apie kretingiškių siekius atkurti grafo Juozapo Tiškevičiaus rezidenciją, kurią jis prieš 145 metus įsigijo iš grafo Zubovo.

„Tai buvo mylimiausias grafo Juozapo dvaras. Iš čia, iš Kretingos, sklido mokslo, žinių, muzikos, mecanatystės ir labdaros šviesa“, – kalbėjo direktorė. Šiame dvare grafas Juozapas subrandino ir savo pagrindinius objektus, organizavo didelius darbus – pastatė Žiemos sodą-oranžeriją, pertvarkė parką, įkūrė vasaros sodą, kuris XIX a. pirmoje pusėje buvo minimas tarp gražiausiųjų Telšių apskrityje. O 1878-aisiais atidarė pirmąją Lietuvoje hidroelektrinę, 1882-aisiais rūmuose įvedė pirmąją telefono liniją, sujungusią Kretingą, Rietavą ir Plungę. Grafas įkūrė Palangos kurortą su nuostabiomis vilomis, o svarbiausia, – padovanojo sukauptas meno vertybes, numizmatikos ir archeologijos kolekcijas, kurias šiandien Kretingos muziejus pristato visuomenei. V. Kanapkienės žodžiais, grafai Tiškevičiai yra puikus pavyzdys, kad turtai, garbė ir pasiekimai neturi užgožti pagrindinių žmogaus principų, kad, užuot puikavusis, geriau padėti vargšams, rūpintis visuomenės švietimu.

Įkvėpė pagarba grafams ir istorijai

Būtent šios nuostatos, pagarba grafams ir istorijai, prisipažino direktorė, ją motyvavo sutelkti muziejaus kolektyvą ir atkurti Kretingos dvaro sodybą, kurioje muziejus įsikūrė 1992-aisiais. „Vietos bendruomenei, politikams mes norėjom įrodyti, kad Kretingos dvaras nėra mechaninės dirbtuvės ar arklidės, o iškilus architektūros paminklas“, – apie įvairius įgyvendintus projektus, apie ryžtą atsikratyti teritoriją darkančių sovietmečio pastatų kalbėjo direktorė. Tai padaryti nebuvo lengva, mat šalia gyvavusioje Žemės ūkio mokykloje buvo ruošiami žemės ūkio specialistai, o tuos pastatus išlaikė Žemės ūkio ministerija. „Nenoriu dabar kaltinti buvusių vadovų, nors iš žmogiškosios pusės ir jie galėjo pasielgti kitaip – neprivatizuoti senų bendrabučių ar garažų“, – kalbėjo direktorė. Ji atviravo, kad jai skaudu būdavo matyti, kaip po 100-mečiais ąžuolais moksleiviai parkuodavo automobilius, o pietvakarinėje parko dalyje dūmijo katilinė.

„Mes buvome tapę vargšais turtuoliais – paveldėjome 43 hektarus žemės, iš kurių 23 hektarai buvo parko, bei, išskyrus Žiemos sodą-oranžeriją, avarinės būklės pastatus. Rajono Savivaldybė nepajėgi iš biudžeto finansuoti, tad, pasitelkus žemaitišką užsispyrimą, kartu su puikiais, kultūrai ir istorijai atsidavusiais bendradarbiais ieškojome būdų iš tos situacijos išeiti“, – apie tai, kaip kilo mintis dalyvauti keliuose didžiuliuose europiniuose projektuose, taip pat – kaip kuo daugiau lėšų iš specialiųjų programų užsidirbti patiems, pasakojo V. Kanapkienė.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas