Pasak šios parodos organizatorės Kretingos muziejaus Dailės skyriaus vedėjos Danutės Šorienės, daugybė mūsų krašto liaudies kūrėjų darbų yra išblaškyta po įvairius šalies muziejus, todėl labai norėjosi jų kūrybą sutelkti į vieną vietą ir pristatyti visuomenei.
Ji tikino, jog į parodą kone 60 liaudies tapybos, skulptūros darbų bei medžio raižinių pavyko parsigabenti iš 3 šalies muziejų – Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Šiaulių „Aušros“ bei Mažosios Lietuvos istorijos, – o didžiąją dalį darbų eksponuoja iš Kretingos muziejaus fondų.
Ekspozicijoje – taip pat ir fotografijos, kuriose užfiksuota per trejus ekspedicijų metus Kretingos muziejininkų išvien su profesore menotyrininke Ale Počiulpaite Darbėnų, Imbarės, Salantų, Kūlupėnų apylinkėse surinkta etnografinė medžiaga.
„Manau, kad ši ekspozicija yra labai vertinga, siekiant pažinti savojo krašto kultūros lobius. Unikalūs parodoje yra medžio raižiniai, kurių mokykla ir garsėjo Kretingos apylinkės, ypač – Darbėnai. Manoma, kad medžio raižyklą savo paties parašytų knygų iliustracijoms, žemėlapiams bei šventųjų paveikslėliams spausdinti įsteigė ir Salantų klebonas Stanislovas Čerskis (1777-1833)“, – tvirtino muziejininkė.
Anot jos, raižinių plitimo centrais Lietuvoje būdavo atlaidų vietos: be Kretingos, – dar Žemaičių Kalvarijoje ir Šiluvoje. Dažniausiai buvo raižomi šventųjų paveikslai bei žymesnių Europos menininkų kūrinių kopijos. Parodoje yra garsiųjų Kretingos krašto raižytojų Aleksandro Vinkaus (1832-1912) ir Kajetono Grigalausko (mirė 1880) darbų.
„Dievdirbiai įprastai buvo bežemiai arba mažažemiai valstiečiai, kurie keliaudavo po apylinkes, versdamiesi amatu, iš kurio ir išgyvendavo. Dauguma meistrų buvo savamoksliai, o kiti mokėsi pas patyrusius meistrus, – toks Kretingos krašte buvo Antanas Klanius-Klanevičius (1830–1920). Pagrindiniai dievdirbių užsakovai būdavo valstiečiai arba miestelių žmonės, kiti veždavo skulptūrėles parduoti į turgus bei muges. Garsesni meistrai droždavo bažnyčioms skulptūras, klausyklas, sakyklas“, – pasakojo D. Šorienė.
Anot jos, nors dievdirbių skulptūros plito po visą Lietuvą, tačiau kuriama buvo tam tikruose centruose, kur meistrai gyveno arba apsistodavo ilgesniam laikui. Vienas iš tokių centrų ir buvo Kretinga bei jos apylinkės. Kretingos muziejuje šiandieną saugoma per 650 dievdirbių skulptūrų, tarp jų – A. Klaniaus-Klanevičiaus, Juozapo Paulausko, Kazio Barzdžio, Julijono Piniko, Augustino Potockio, Kazimierto Gliožerio ir kt.
Be dievdirbių, Kretingos apylinkėse kūrė ir liaudies tapytojai, tačiau apie juos žinių tėra labai nedaug – jie kūrė šventųjų paveikslus dažniausiai pagal matytus bažnyčiose.
---
Pirmuosius raižinius lietuviai pažino iš spausdintų knygų. Liaudies raižytojų technika buvo labai savita: ant popieriaus nupieštas piešinys perkeliamas atvirkščias ant išdžiūvusios lentos – labiausiai tam tinka liepa. Išraižomas kaltais, ant jo tepama dažų ir, braukiant per lentą šaukštais, atspaudžiamas ant popieriaus.
