Būtent J. Vilionis pabaigoje ir vainikavo daugiau kaip 2 valandas trukusį susitikimą, protesto vardan ūkininkus paraginęs, jei reikės, traktoriais užtvindyti Lietuvos kelius, stovėti ar lengva pavara važiuoti į niekur bei pažadėjęs piketą surengti prie aukščiausių šalies institucijų, atsigabenus į sostinę 100 karvių, pražygiuoti Gedimino prospektu ir net reikalauti ministrės Virginijos Baltraitienės atsistatydinimo, jei Žemės ūkio ministerija neatsižvelgs į reikalavimus, tarp kurių – atšaukti naują, jo nuomone, neteisingą Pieno kainų reguliavimo įstatymą. Jame supirkėjams įrašyta sąlyga, leidžianti 3 procentais supirkimo kainą sumažinti, tačiau apie galimybę padidinti nė neužsiminta. Tarybos pirmininko žodžiais, pieno gamintojų lėšų dalis už litrą pieno šiandien sudaro 21 proc., prekybininkų – 23–24, o perdirbėjų – 36 proc.
„Pieno supirkimo kainos mažėja: kas gauna po 17, kas – po 10 euro centų už litrą. Masiškai mažėja karvių, nes auginti neverta – pieno gamybos kaštai pralenkia supirkimo kaštus. Perdirbėjai darosi sau pelnus, o iš gamintojų tyčiojasi – žinau, kad kooperatyvo „Pieno gėlė“ direktoriui už pristatomo pieno litrą centą pažadėjo pridėti, jei pats kooperatyvas sutiks išplauti pienovežį“, – sakė jis.
J. Vilionis itin akcentavo ūkininkų vienybę, ragino sekti pramonininkų asociacijos pavyzdžiu.
„Ar jūs šioje organizacijoje girdite kokių nors kivirčų? Ogi nieko panašaus. Jie laimi, nes yra vieningi, moka mokesčius, o samdyti žmonės gina jų interesus. O daržovių, gyvulių augintojai, pieno gamintojai, grūdininkai Kaimo plėtros programą kiekvienas tarsi paklodę tempiame į save“, – sakė jis.
J. Vilionis piktinosi, kad, nepasitarus su socialiniais partneriais, buvo sumažintos lėšos, skirtos valdų modernizavimui, o pinigai taškomi į kairę ir į dešinę, užuot rėmus prioritetines šakas, nukreipiami kokiai uogininkystei, daržininkystei. Pavyzdžiui, šiltnamiams skirta 30 mln. Eur.
Pirmininkui užkliuvo ir, jo nuomone, aiškiai per didelis Žemės ūkio ministerijos valdymo aparatas, kuriam išlaikyti reikia 35 milijonų eurų.
„O ką tiek darbuotojų veikia? Tik lėšas paskirsto?“ – retoriškai klausė jis.
Ar bus organizuojamas žemdirbių piketas, paaiškės šio mėnesio pabaigoje, po to, kai įvyks Lietuvos pieno gamintojų asociacijos posėdis ir kai visi reikalavimai bus išdėstyti ministrei bei Premjerui.
Nėra derybų tradicijų
Europarlamentaras Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto narys B. Ropė papasakojo, ką jis veikia Lietuvos žemdirbių labui.
Jo iniciatyva buvo renkami parašai įrodyti, kad Baltijos šalių žemdirbiai dėl Ukrainoje vykstančio karo su Rusija ir dėl to, kad neturi kur realizuoti produkcijos, o jos kainos nukrito, nėra kalti, todėl turi būti kompensuojama iš bendrų Europos Sąjungos pinigų. „Europos komisija mus išgirdo, situacija lyg ir keičiasi į gera“, – teigė svečias.
Jis pabrėžė, jog žemės ūkio ministrė prieš rinkimus žadėjo, kad bus išleistas supirkimo kainas reguliuojantis įstatymas. Po kurio laiko ir išleistas, tačiau dalis jo punktų ištrinta, todėl išėjo ne toks, kokio tikėtasi.
Europarlamentaras atsišaukė į R. Skipariaus užmojus ir taip pat akcentavo kooperatyvų Lietuvoje kūrimo svarbą. Anot jo, Europoje apie 70–80 proc. ūkininkų yra susikooperavę, valdo pieno kiekius, kiek gali, perdirba patys, kiek lieka, nukreipia į kitas įmones, su kuriomis susitaria dėl geriausių kainų.
Baltijos šalys neturi derybų tradicijų. Iš pieną parduodančio ūkininko perdirbėjas turėtų sąžiningai pasiimti savo, prekybininkas – savo dalį, o ne tiek, kiek nori.
„Gerai, kad priimtas Pieno kainų reguliavimo įstatymas, bet jį reikia tobulinti, svarbiausia – sukurti sąžiningą atsiskaitymo sistemą ir užtikrinti kiekvienos žmonių grupės pelningumą“, – pripažino B. Ropė. Jo žodžiais, kooperuotis naudinga ne tik pieno gamintojams, o ir įvairiose kitose žemės ūkio šakose dirbantiems žemdirbiams. Užsienio valstybėse ir vynuogių augintojai atkuto tik po to, kai susikooperavo ir pradėjo gaminti vyną.
Europarlamentaras kaime gyvenančius žmones paragino aktyviau dalyvauti „Leader +“ programoje, kurioje nemažai lėšų galima gauti naujoms darbo vietoms kurti.
Anot B. Ropės, 2014–2020 m. Lietuvos kaimo plėtros programoje numatyta apie 70 proc. lėšų daugiau negu praėjusiu laikotarpiu, bet padaugėjo ir dirbamų žemės plotų.
„Tiesa, ne visi ūkininkai iš to gyvena, todėl kyla klausimas, kokius sprendimus priimti dėl vadinamųjų sofos ūkininkų. Gal minimalią dalį išmokų galėtų gauti ir jie, bet didžioji dalis turėtų atitekti žemę dirbančiam žmogui“, – svarstė B. Ropė. Jo manymu, svarbiausia yra žvelgti į priekį: kaip gyvensime 2021-aisiais metais.
„Jei 7 milijardus eurų išleisim neapdairiai, ateitis laukia ne kokia. Turim žinoti, ko Lietuvoje norim – ar auginti tik grūdus ir patys gyventi miestuose, ar turėti didelius ūkius kaime, juos stiprinti, kad tėvai vaikus nukreiptų mokytis žemdirbiškos profesijos ir vėliau tuos ūkius jiems perleistų“, – sakė europarlamentaras.
Jis užsiminė ir apie keliamas maisto, kurio Europa turi užtektinai, saugos problemas, kalbėjo, kaip svarbu yra išsaugoti kokybę.
Vienas nerimą keliančių klausimų – genetiškai modifikuoti augalai. Valstybės narės gali pačios apsispręsti, ar auginti juos, ar ne, tačiau, balsų dauguma, siūlymas tokius pašarus uždrausti įvežti buvo atmestas.
