|
|
|
Literatūra – skirtingų kartų takoskyroje
Devyniasdešimtmetį perkopusi ilgametė pedagogė, poetė, Kretingos rajono Garbės pilietė Bronė Liniauskienė, kalbėdama apie knygos reikšmę žmogaus gyvenime, įsitikinusi, jog jos amžiaus žmones ir jaunąją kartą skiriant kone šimtmečio takoskyrai, pastarajai šiandieną sunku ir besuprasti, kaip jie gyveno ir kokios buvo jų vertybės.
Knygai nebėra laiko „Per šaltį, lietų kasdien pėsčiomis nukulniuodavome po 5–7 km į mokyklą, kur mūsų laukė žinios, mokslo žodis. Jokių kitokių pramogų neturėjome, todėl mokslas mums buvo prioritetas – gaudėm kiekvieną žinią, kurią parnešdavom ir į namus. Dabartinių vaikų tėvai gal net į Briuselio teismą paduotų už tokį atžalų varginimą“, – kalbėjo itin šviesia atmintimi, skvarbiu protu bei įžvalgomis apdovanota B. Liniauskienė. Ji tęsė mintį: „Užtat mes turėjome tai, ko nebeturi šiandienos jaunimas, ogi – laiko. Grįždami iš mokyklos, jie maigo telefonus ir nebeina parugės takais, nepastebi, kaip išplaukia javai ir žydi sodai. Dabar viskas vyksta greitai – greitas maistas, pinigai, meilė, – nėra kada sustoti. O knyga, spausdintas žodis reikalauja laiko ir susikaupimo“, – B. Liniauskienė lygino savo kartos vaikų patirtį su dabartine. Žodžių reikšmių atradimo džiaugsmas Skaityti, neslėpė pašnekovė, ji išmokusi pati savaime, stebėdama, kaip mamos raginamas, slebizavojo jos vyresnis, dėl ligos mokyklos nelankęs, brolis. „Jam nesisekė – nesiklijavo raidės. O aš, vos kelerių metų, stovėdavau už nugaros ir man puikiai lipo raidė prie raidės. Koks būdavo atradimas, kai tos raidės įgydavo reikšmę“, – vaikystėje patirtu džiaugsmu pasidalijo B. Liniauskienė. Todėl ir pradžios mokyklos pirmoje klasėje jai nebuvę kas veikti – išsyk peršokusi į antrą. „Savo pirmosios knygos neatsimenu, nes knygučių vaikams – kaip dabar – tėvai nepirko, niekam nė į galvą neateidavo išlaidauti. Tėvai prenumeravo tris laikraščius, mane sodindavo ir liepdavo garsiai skaityti. Susieidavo kaimynai – labai mėgo spausdintus Kazio Binkio feljetonus, leipdavo iš juoko. O man būdavo dar smagiau, nes aš skaičiau, o dauguma to nemokėjo“, – atviravo nuo Panevėžio kilusi garbaus amžiaus pedagogė. Perskaitė visą gimnazijos biblioteką Šešias savo poezijos knygas išleidusi B. Liniauskienė prisiminė, kad rašyti ją paskatino maži nutikimai Šeduvos progimnazijoje: „Sykį mokytoja prieš visą klasę perskaitė vienos mergaitės rašinėlį. O ta mergaitė, rašiusi apie vyturėlius ir gėlytes, buvau aš. Stengiausi ir toliau gražiai rašyti, kad mokytoja ir dar paskaitytų tos mergaitės rašinėlių“, – juokavo pašnekovė. Panevėžio mergaičių gimnazijoje, atsimena ji, lietuvių kalbos ir literatūros jas mokė neišvaizdus šveplas mokytojas. „Bet kai jis pradėjo dėstyti, juokai iš jo tarties išgaravo – supratome, kas yra literatūra. Ten besimokydama sužinojau ir apie biblioteką: reikėjo sumokėti 2 litų užstatą, kad galėtum skaityti knygas. Atsimenu, pirmąją dieną iš tėvo išprašiau pinigų ir tekina nubėgau 5 km, kad neuždarytų bibliotekos“, – ankstyvieji gyvenimo prisiminimai moteriai liejosi lyg iš gausybės rago. B. Liniauskienė prisiminė skaičiusi viską, ką davė bibliotekoje, o ilgainiui – ir visą gimnazijos biblioteką. Ir prisiminė juokingą nutikimą, kaip būdama 11-kos, kartu su 8 metais vyresne seserimi Verute jau skaitė „Altorių šešėly“. „Nepasidalijom ta knyga, o aš dar įskundžiau seserį mamai, kad skaito nepadorią knygą, kur bernas nori bučiuoti mergą“, – juokėsi pedagogė. Junta literatūros nuosmukį Vinco Mykolaičio Putino „Altorių šešėly“ B. Liniauskienė ir šiandieną laiko viena iš geriausių ne tik lietuvių literatūros kūrinių, bet ir savo gyvenimo knygų. Kaip ir Vinco Krėvės legendas. Tačiau pats mylimiausias jos rašytojas buvo neseniai iš gyvenimo iškeliavęs Romualdas Granauskas: „Visus jo romanus ir apsakymus perskaičiau. Po jo nieko nebeturiu“, – atviravo poetė. Ji mano, jog šiandien Lietuvoje – prasti reikalai su literatūra ir kultūra. „Jeigu ES literatūros premiją paskiria Giedrai Radvilavičiūtei už esė knygelę „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ , literatūra yra vargšė“, – samprotavo ji. Ir nors Kristinos Sabaliauskaitės romanas „Silva rerum“ jai buvęs per sunkus, o ir vietomis – nesuprantamas, šią premiją mokytoja būtų skyrusi jai. Literatūros leidiniai „Šiaurės Atėnai“ bei „Literatūra ir menas“, kurį ji prenumeruoja, nuskurdę, o be literatūros naujienų, tvirtino, gyventi negalinti. Kretingoje nesitiki bibliotekos „Vyriausybė turėtų jausti gėdą, kad sportui negailėdama skiria lėšų, o kultūrai jų nelieka. Be abejonės, reikia, kad žmonės sportuotų, bet po kiekviena komercinės TV žinių laida kišamos sporto naujienos, o apie kultūrą – nė žodžio. Jėzau, koks man skirtumas, kad biatlonininkas užėmė 29 vietą arba laimėjo kažkoks brazilas ar italas. Bet man įdomu, kokios parodos, koncertai vyksta Lietuvoje, kokie mūsų šalies atlikėjai koncertuoja užsienyje“, – kalbėjo B. Liniauskienė. Ji sakė mananti, kad ir Kretingoje – panaši padėtis: „Sporto kompleksą gal ir pastatys, bet ne biblioteką. Nes merui ir politikams – nusispjaut, – kaip man ant sporto, taip jiems ant kultūros“. Pašnekovė sakė, jog be knygos ji neištvertų nė dienos: skaitanti viską, ką nuperka ir iš bibliotekos jai atveža anūkas. Kartais – ir šlamštą, kad tik užmuštų laiką, jau septynerius metus paženklintą sunkia judėjimo negalia, bet vis nepasotinamai geidžiant gyvenimo grožio bei žinių iš knygų. --- Paprašyta įvardinti 5 knygas, formavusias asmenybę, B. Liniauskienė įvardino ne konkrečias knygas, o mėgstamus poetus: 1. Maironis: „Žavėjo jo patriotizmas, lyriškumas, kalbos skambumas, gamtos grožio atspindžiai“. 2. Bernardas Brazdžionis: „Išvien su Aisčiu jie buvo mūsų kartos poetai. Žavėjo jo jaunystės laikų lyrika, nes į senatvę pasidarė piktas ir pagiežingas. Seni žmonės neturėtų rašyti, kaip ir balerina turi jausti amžių, sustoti ir garbingai nueiti nuo scenos“. 3. Justinas Marcinkevičius: „Man jis visas gražus – jaunystėje ir senatvėje, nedaugelis taip gali“. 4. Vladas Braziūnas: „Šiuo metu jis –„ant bangos“. Stiprus ir įsimintinas“. 5. V. Mykolaičio Putino romanas „Altorių šešėly“: „Kapitalus kūrinys“.
|
|
