Darbėnuose – mažųjų „talaluškos“ ir žemaitiški rateliai

Kai Žemaitijoje imdavo temti, bet žiburio dar nedegdavo, ateidavo vaikų laikas, žemaitiškai šmaikščiai vadintas „žvirblašikiu“: tuomet mažiesiems buvo leidžiama siautėti ir lauminėti ar žaisti „žvėrblioką“, kada vienas kitam plaukus raudavo. Tokią vaikų tautosakos, žemaitiškų žaidimų, ratelių, dainų ir „talaluškų“ popietę penktadienį surengė Darbėnų gimnazija.

Viena iš šventės sumanytojų mokytoja Justina Vaičekauskienė ragino mažuosius puoselėti gimtosios žemaičių tarmės dovaną ne tik mokykloje, bet ir namuose.

Visai Lietuvai švenčiant Etnografinių regionų metus, seną gimnazijos tradiciją nusprendusios atgaivinti trys šios ugdymo įstaigos mokytojos – Justina Vaičekauskienė, Aurelija Laureckienė ir Ingrida Grikšienė – netruko surinkti 11 komandų: žemaitiškoje popietėje žaidė Piliakalnio, Grūšlaukės, Rūdaičių ir net aštuonios pačių šventės šeimininkų – darbėniškių – moksleivių komandos. Patys jauniausi šventėje – Darbėnų gimnazijos priešmokyklinukai, vyriausi – IV klasės mokiniai.

„Nusprendėme surengti edukacinį pasibuvimą, todėl kiekvienos komandos paprašėme parodyti tai, ką moka. Vieni pristatė žaidimą, kiti – ratelį, treti – dainą. Pirmiausia parodė, pamokė patys, o tada jau kvietė visą salę siausti kartu“, – sakė J. Vaičekauskienė.

Anot jos, svarbiausias popietės tikslas – paskatinti vaikus namuose, per didžiąsias metų šventes ar artimųjų gimtadienius žemaitišką žaidimą užvesti ar dainą užtraukti: „Vaikai taip praturtina savo žemaitiškų žodžių žodyną, mat intarpuose tarp dainų ir žaidimų – gausu žemaitiškų „pasirokavimų“, „talaluškų“, mįslių.“

Anot pedagogių, šiandieniniai vaikai, kad ir Žemaitijoje gyvenantys, – visokie: vieni moka žemaitiškai, kiti – ne. „Kurie gyvena kartu su seneliais – tie ir šneka. Kartais dar ir mus pamoko, sakydami, kad jų močiutė ar bočius moka šiek tiek kitaip žemaitiškai šnekėti, – prisiminė J. Vaičekauskienė. – Kartais ir aiškinant kokį matematikos uždavinį vaikams žemaitiškai kur kas lengviau jį suprasti – lengviau pridėti „vėina pri vėina“, o ne „vienetą prie vieneto“.

J. Vaičekauskienė įsitikinusi, kad žemaičių tarmėje – gilios mūsų šaknys, mūsų gyvybės resursai: „Jeigu neišsaugosim savo gimtosios tarmės, žlugs žemaičiai, o kas lietuviai be žemaičių? Ant lietuviškų pinigų visi buvo žemaičiai, valdžios postuose – žemaičiai. Esame ne iš kelmo spirti – tokie turime ir likti.“

Kaip ir dera tikrai žemaitiškai šventei, jos pabaigoje vaikų laukė gardi staigmena – Darbėnų pyragų ponios, tautinio paveldo puoselėtojos Vidos Viskontienės, savo sugebėjimais besidalinančios ir Kretingos muziejaus amatų centre, keptos karštos pynės su kmynų arbata.

• Rašyti komentarą (3)