|
|
|
Kooperatyvus piešia nebe rožine spalva
Ne vieną dešimtmetį kooperatyvų idėją rajone propaguojantis, bet jos „pramušti“ niekaip neįstengiantis Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos Kretingos skyriaus pirmininkas Rimantas Skiparius bei jo bendramintis Stasys Kaniava prisipažino iš Telšių, kur sėmėsi patirties, grįžę ne su tokiomis šviesiomis mintimis, su kokiomis ten važiavo.
Rankų nenuleidžia „Viskas daug sudėtingiau negu manėme. Supratome, jog leteną ir čia uždėję laiko stambieji gamintojai. Dabar belieka vienintelis kelias – išvien jungtis kelių rajonų smulkiesiems ūkininkams“, – sakė jie. Rankų nenuleidžiantys vyrai apie tai ketina prabilti ir gruodį Salantuose įvyksiančiame ūkininkų susirinkime, į kurį kviečiamas ir atstovas iš LR Seimo. „Ar tai jus domina? Ar ateisit? Ar norėtumėt prisidėti, steigiant kur kas didesnį, pieną ne tik superkantį, bet ir perdirbantį kooperatyvą?“ – tokiais klausimais R. Skiparius apipylė 2003 m. Imbarėje įsikūrusio, bet šiandien vos krutančio kooperatinės žemės ūkio bendrovės „Pieno banga“ vadovą Vladą Vaičių. Tačiau šis abejojo, ar kas gero pavyks. Esą iš anksčiau buvusių daugiau kaip 60 pieno tiekėjų šiuo metu belikę tik 9, o ir tie patys pamažu „nubyra“. Anot vadovo, daugiau 3–4-ių karvių nebelaiko nė vienas. Per dieną kooperatyvas superka maždaug 300 kg pieno, vasarą – apie 500 kg. Visą jį parduoda Mažeikių bendrovei „Pieno žvaigždės“, o už toną gauna apie 175 ar 165 Eur. Ūkininkams tenka maždaug po 12 eurocentų už kg pieno. „Kad kitaip neįmanoma – iš tų pačių lėšų turime išlaikyti tris pareigybes, be kurių kooperatyvas neapseitų, susimokėti už elektrą“, – sakė V. Vaičius. Anot jo, kooperatyvo turtas – itin menkas: patalpas atstoja vagonėlis, o iš įrangos teturi tik svarstykles ir šaldytuvą. Anot pašnekovo žmonos Aldonos, naujoji žemės ūkio ministrės Virginijos Baltraitienės įstatymo pataisa mažuosius kooperatyvus pribaigs. „Anksčiau kooperatyvams už parduodamą pieną mokėjo sutartine kaina, tai leisdavo pasidengti kai kurias išlaidas, o dabar bus mokama tiek pat, kiek ir pavieniams ūkininkams“, – sakė ji. Superka daug, perdirba katino ašaras Pamatyti, nuo ko pradėjo bei kaip kooperatyvų klausimu dirba kaimyninio rajono smulkieji ūkininkai ar vidutiniokai, R. Skiparius ir S. Kaniava vyko į Telšių rajono Želvaičių kaimą, į kažkada buvusioje senoje gyvulių skerdykloje įsikūrusį pieno perdirbimo kooperatyvą „Eko Žemaitija“. Čia veikia vienas nedidelis cechas, kuriame dirbančios trys moterys gamina ir fasuoja grietinę, varškę, įvairius žolelėmis bei razinomis pagardintus, rūkytus ar natūralius varškės sūrius, taip pat jogurtus, kefyrą, rūgpienį, lydytą sviestą. Visi produktai – tik iš ekologiško pieno. Nors per mėnesį jo superkama maždaug 400 t, nesant pakankamų patalpų, perdirbti cechas gali tik nedidelę jo dalį – apie 30 t, vadinasi, per dieną – iki 1 t. Tačiau ir šios leistinos normos įmonė neįvykdo, nes nebūtų kur produkcijos realizuoti: prekiauja keletas Telšių parduotuvių, pagal užsakymus iš cecho įsigyja privatininkai pardavėjai iš kitų miestų, savo reikmėms – pavieniai rajono gyventojai. Dėl gaminamo mažo produkcijos kiekio Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba nesuteikia europinio standarto, tad į didžiąsias prekybos centrų lentynas „Eko Žemaitijos“ produktai gali patekti nebent per tarpininkus ir jau už nuo gamintojo nebepriklausančią kainą. Likusį iš tiekėjų supirktą žaliavinį pieną kooperatyvas parduoda stambiam perdirbėjui – bendrovei „Pieno žvaigždės“. Pasak kooperatyvo direktorės Kristinos Lukoševičiūtės, „Eko Žemaitijoje“ dirba 12 žmonių, o pieno tiekėjų, kurių maršrutai tęsiasi nuo Žemaitijos sostinės iki Kauno, yra 43. Kiekvienas naujas pieno tiekėjas raginamas tapti kooperatyvo nariu, ir, kiek pieno jis beparduotų, yra laikomas lygiaverčiu, nes, direktorės žodžiais, tiek stambesnis ūkininkas, tiek smulkesnis vienodai rūpinasi, jaučia atsakomybę už kokybę bei terminus. Ūkininkas, tampantis kooperatyvo nariu, įneša 60 Eur pajinį mokestį ir moka po 2,90 Eur nario mokesčio. R. Skiparius ir S. Kaniava domėjosi, gal per kooperatyvą stambiai supirkimo įmonei pieną parduodantiems ūkininkams mokama didesne kaina? Jie perteikė informaciją, kad, Kretingos rajono žemės ūkio skyriaus duomenimis, iki rugsėjo 1 d. rajone buvo įregistruoti 325 pieno gamintojai, karvių – 3 tūkst. 562, parduota 8 tūkst. 520 t natūralaus riebumo pieno. Dar 100 gamintojų pieną pardavė tiesiogiai vartoti. Iki 10 karvių rajone laiko 53, nuo 10 iki 50 – 65, nuo 50 iki 100 – 5, nuo 100 – tik 3 ūkininkai. R. Skiparius klausė: galbūt kretingiškiai taip pat galėtų pieną parduoti per kooperatyvą „Eko Žemaitija“, tapę jo nariais? Tokios galimybės direktorė neneigė, tačiau akcentavo sąlygą: pienas turįs būti tik ekologiškas ir patvirtintas sertifikatu. Kretingos rajono Žemės ūkio skyriaus vedėjos Ženetos Seniūnienės teigimu, mūsų rajone įregistruotas 21 sertifikuotas ekologinis ūkis, tačiau grynai pienininkystės ūkio tarp jų nėra. Kooperatyvas – tai bendraminčiai Anot K. Lukoševičiūtės, už parduotą pieną atsiskaitoma skirtingai, ilgalaikės sutartys nesudaromos, kainos derinamos kas mėnesį. „Mokama bazinė kaina už pieną ir priedas už ekologiją“, – sakė ji. Priklausomai nuo parduodamo pieno kiekio, yra 7 jo supirkimo grupės, ir kiekvienos kainos skiriasi. Daugiau kaip toną pieno parduodantis ūkininkas gautų apie 190 Eur ir 25 Eur už ekologiją. „Mes tokių ūkininkų nė neturime. Daugiausia mūsų pieno tiekėjų patenka į 4 grupę ir gauna maždaug 175 Eur už parduoto pieno toną“, – sakė ji. „Eko Žemaitija“ išaugo iš Telšių rajono ekologinio ūkininkavimo plėtros asociacijos, į kurią 2003-aisiais susibūrė, informacija tarpusavyje ir su kitais dalijosi keli bendraminčiai ūkininkai. Anot direktorės, įkvėpti pirmosios kooperatyvo vadovės Aldonos Čiuteikienės, šie ūkininkai siekė bendro tikslo – gaminti. „Jei prieš akis ūkininkai būtų regėję vien tik pinigus, – nieko gero nebūtų išėję“, – įsitikinusi K. Lukoševičiūtė. Dešimt metų gyvuojantis kooperatyvas valdomas visuotinio narių susirinkimo ir valdybos, į kurią išrinkti 7 nariai. Anot samdomos direktorės, įmonėje sunkumų yra, tačiau balansuoti įmanoma. „Juolab kad šviečiasi viltis: statomės naują perdirbimo cechą, daugiau stengsimės investuoti į reklamą, į produkto pakuotę, nes suprantame, kad pirkėjui gaminys turi būti sveikas, skanus ir dar gražus“, – atviravo ji. Dvidešimt trejų mergina kooperatyvui vadovauja tik metus. Ji kilusi iš Telšių rajono, Kauno technologijos universitete yra įgijusi maisto produktų technologijos specialybę, o dabar dar siekia verslo magistro laipsnio.
|
|
