Devyniasdešimt metų skaičiais

Prieš septynerius metus „Pajūrio naujienų“ Metų žmogumi išrinktas darbėniškis pedagogas Vytautas Vansavičius pasitiko 90-mečio jubiliejų. Šviesią matematiko mintį išsaugojęs ir kelias darbėniškių kartas skaičiuoti išmokęs V. Vansavičius ir savo gyvenimą dėlioja iš skaičių: beveik 50 metų santuokoje, daugiau negu 55 metai mokytojavimo, 3 sūnūs, 5 anūkai, 3 proanūkiai ir iš akių nedingstantis tikėjimas gyvenimu.

Garbingo jubiliejaus proga, linkėdami sveikatos kupinų dienų ir Aukščiausiojo malonės, visų Darbėnų seniūnijos darbuotojų vardu sukaktuvininką Vytautą Vansavičių pasveikino (iš kairės) seniūno pavaduotoja Bernadeta Litvinienė, seniūnas Alvydas Poškys ir socialinės paramos vyresnioji specialistė Asta Kairienė.

Gimęs rugsėjo 18 dieną ir gimtadienį trankiai atšventęs pas giminaičius Joniškio rajone, Vytautas tikino šiemet buvęs ypatingai apdovanotas. „Jeigu turėčiau tiek sveikatos, kiek gavau dovanų, sulaukčiau ir šimto metų“, – šypsojosi V. Vansavičius, rankose laikydamas vieną brangiausių dovanų – anūkų dovanotą jo ir žmonos jaunystės laikų nuotrauką, įamžinusią 1949-uosius, kai juodu vos po metų draugystės prisiekė eiti kartu. Tuomet Vytautui buvo 24-eri, jo žmonai – metais mažiau.

Šešiolika metų našlaujantis Vytautas taip antrąkart ir nevedė, o žmonos Donatos, švelniai vadintos Danute, atminimą ir šiandien apiberia gražiausiais žodžiais.

„Žinojau, kad tokios kaip ji nerasiu, o bet kokios man nereikia. Žinote, kaip sakoma, kad visos geros mano amžiaus moterys – jau užimtos, – šmaikštavo Vytautas. – Visiems, kurie pažinojo manąją, nereikia pasakoti, kokia ji buvusi gera ir kaip vaikai ją mylėję mokykloje.“

Turbūt žmonos, nusipelniusios biologijos mokytojos, Vytautas šiomis dienomis labiausiai ir ilgisi – su ja praleido 49 ir dar pusę metų, tačiau vienišas nesijaučia. Su Donata užauginęs tris sūnus – Vidą, Arūną ir Rimą, Vytautas didžiuojasi penkiais anūkais ir trimis proanūkiais: 4-erių Titu, 8-erių Matu ir 2-jų Mindaugu.

„Mano vaikai, kaip žydai, vienas už kitą galvas paguldytų. Net nežinau, iš kur jie tai gavo, gal čia bus mamos įtaka, – spėliojo V. Vansavičius. – Ji sakydavo, kad nuo kiekvieno žmogaus eina bloga arba gera energija, ir jeigu tarp dviejų žmonių šios energijos sutampa, jie draugauja ir gyvena kartu.“

Sulaukęs tokio amžiaus, kai sūnūs vienas po kito tampa pensininkais, už ilgaamžiškumą ilgametis pedagogas sakė esantis dėkingas genams: 106 metų sulaukė Vytauto močiutė, mama – 96-erių. Neabejotinai šviesias mintis ir puikią atmintį padėjo išsaugoti ir 55 metai bei 2 mėnesiai pedagoginio darbo, kurį paliko tik pačioje trečiojo tūkstantmečio pradžioje.

Iki tol dešimtmetį mokytojavęs Telšiuose, dar septynerius metus praleidęs Dieveniškėse, į Darbėnus su žmona atvyko 1963-aisiais. „Tuomet į Darbėnus atvažiavome 35 ar 37 nauji mokytojai. Pradžioje vesti pamokų lakstėme per keturis pastatus, po metų jau įsikūrėme naujame mokyklos pastate. O dabar, kai įeini į suremontuotą mokyklą, atrodo, kad į šventovę įžengei“, – kalbėjo mokytojas.

Buvę mokiniai Vytautą prisimena kaip teisingą ir sąžiningą pedagogą, pažymius rašydavusį pagal nuopelnus. Per 38 metus jais pabuvo kone visi Darbėnų ir aplinkinių miestelių žmonės, ir šiandien neretai pakalbinantys mokytoją gatvėje.

„Kad mokiniai mokytųsi, jie turi jausti pagarbą pedagogui. O mokytojas privalo turėti teisę su mokiniais elgtis lyg su savo vaikais, tik taip jis gali juos ko nors išmokyti“, – mintimis dalijosi matematikas.

Viena didesnių šiuolaikinės mokyklos bėdų, anot V. Vansavičiaus, – jaunimo nenoras ir negebėjimas skaičiuoti atmintinai: „Technika mus sugadino. Aš pats mokiausi ir vaikus mokiau viską skaičiuoti atmintinai: mokėjome dviženklį skaičių padauginti iš vienaženklio, mokėmės ir kur kas sudėtingesnės dviženklio dauginimo iš dviženklio technikos. O baisiausia – tai, kad pastaraisiais metais iš pradinių klasių ateinantys vaikai nebemoka nė daugybos lentelės. Juk gyvenimo kasdienybės dimensijoje ji reikalinga nuolatos.“

• Rašyti komentarą (3)