|
|
|
Gyvenimą galėtų pakartoti
Dvi šiomis dienomis 90-mečio jubiliejų pasitinkančios draugės toje pat J. Jablonskio gatvėje Kretingoje gyvenančios kaimynės našlės Bronislava Paukštienė ir Alfonsa Beniušienė protarpiais atrodo skirtingos kaip diena ir naktis, o protarpiais panašios tarsi du vandens lašai. Panašios, nes, atsukus laiko ratą atgal, nenorėtų eiti kitu gyvenimo keliu negu ėjo: kaip susitarusios tvirtino – o ką mandriau jame rastų?
Vertybės – tos pačios Abi jaunos ištekėjo už gana padorių, tvarkingų, šeimas žiūrinčių vyrų, abi pačią didžiausią laimę patyrė gimus sveikiems vaikams, abiejų metai prabėgo lyg ir be didelių bėdų bei sukrėtimų, pinigų nei duonos taip pat nestokojo. „Galėčiau taip gyventi ir gyventi“, – prisipažino optimistė Bronislava. Ji gimė ir augo Kartenoje, vėliau su tėvais išsikraustė į Klaipėdą, 1939 m., užėjus vokiečiams, parvažiavo į Kretingą, mokėsi tuometinėje pirmojoje vidurinėje mokykloje, vėliau neakivaizdžiai įgijo aukštąjį pedagoginį išsilavinimą, 10 m. mokytojavo, pati prisidėjo kuriant ir nuo 1971 m. iki pensijos vadovavo Kretingos „Žilvičio“ vaikų lopšeliui-darželiui. Buvo ilgametė saviveiklininkė – „Gintaro“ choro dainininkė ir nepailstanti Muziejaus ansamblio dalyvė. Be to, jos vyras Faustas, dirbęs Rajkoopsąjungoje buhalteriu, taip pat ne koks namisėda pasitaikė. „Mėgom mudu pasikviesti svečių, patiko ir patiems svečiuotis, kaip liaudis sako, „baliauni“ žmonės buvom. O ir dabar aš atsikeliu rytais, susitvarkau namus, pasiimu laikraštį ar žurnalą, sėduosi prie lango – gal kas iš pažįstamų gatve pro šalį eis, gal aš pakalbinsiu, o gal – mane? Tokia dabar mano diena,“ – atviravo vos tik į užtarnautą poilsį išėjusį savo gyvenimo palydovą palaidojusi pašnekovė. Iki artimiausios parduotuvės, sakė, dar nupėdinanti, o štai į bažnyčią kuris laikas jau ir nesiryžta – per toli. Toliausias kelias – ligi laiptų „Prižiūrėta esu, nieko ir man netrūksta. Klaipėdoje dirbanti dukra Adelė iš ryto pietus paruošia ir palieka, o grįžusi rūpinasi vakariene. Be to, ir sūnus Jonas visad čia pat, jei ko prireikia“, – atviravo Alfonsa, tačiau jos akys – jau ne tokiu optimizmu degė, kaip draugės. „Kur aš gausiu to optimizmo, kad kojos nuolat skauda, visai nebeklauso? Iš vietos pajudėti vis sunkiau ir sunkiau, – priežastį paaiškino ji. – Anksčiau ir su Brone, būdavo, vos ne kasdien susieisim viena pas kitą kavos, o dabar mano kelio galas – tik iki lauko laiptų: pasėdžiu, įkvepiu oro – ir atgal į kambarį čiūžinu“, – apie savo kasdienybę pasakojo ji. Sūnui Jonui ir dukrai Adelei išėjus į darbą, per dienų dienas likusiai vienai senolei didžiausią džiaugsmą teikia lietuviška kaimiška muzika, kurios pasiklauso įsijungusi radiją, ir garsiabalsė kalytė Pupa. „Kai tik kas už durų sukrebžda, ši bemat duoda žinoti – amsi taip, kad visa gatvė girdėtų. O kartais žiūri ilgai ir giliai į akis, kad, rodos, susišnekam mudvi be žodžių“, – augintinę gyrė A. Beniušienė. Garbingą jubiliejų pasitinkančios Alfonsa ir Bronislava susipažino dar 1962 metais, vos atsikrausčiusios gyventi į nuosavus namus toje pačioje J. Jablonskio gatvėje. Turtus matuoja širdimi Ligi tol Alfonsa gyveno Būdviečių kaime Kretingos rajone. Baigusi pradžios mokyklos 5 klases, buvo paskirta dirbti buhaltere kolūkio buhalterijoje. Po dvejų metų, trim aplinkiniams kolūkiams susijungus į vieną, taip pat, kaip ir jos išrinktasis Povilas, buvo paprasta lauko darbininkė, o persikėlus gyventi čia, į miestą, dirbo ir vaikų darželyje virėja, ir siuvykloje siuvėja, ir tuometiniame „Gintaro“ restorane virtuvės darbininke. „Kai Kretingoje, kaimynystėje su Paukščiais, bemaž tuo pačiu metu pasistatėme namą, pirmieji į draugystę sulipo mūsų vyrai. Be to, daržai šalia buvo, daržoves, bulves šalia sodinom ir ravėjom, derlių ėmėm, kartu prie vieno stalo vakarojom“, – juokėsi jos. Garbaus amžiaus moterys teigė jaunystėje sykiu gimtadienių nešvęsdavusios, na, bet jau Povilinės tai nė vienos be dėmesio nepraslysdavo. „Mano vyras buvo vardu Povilas, tai kur buvę, kur nebuvę išvakarėse į svečius su gėlėm jau ir atbilda Bronė su Faustu“, – prisiminimais dalijosi A. Beniušienė. Anot jos, Bronislava yra kur kas turtingesnė, o tie turtai ne kuo kitu – širdimi matuojami. Esą kaimynė užauginusi du vaikus – Edmundą su Almone, turi iš viso keturis anūkus ir jau net proanūkių porą. „O aš – du vaikus, tris anūkus ir vienintelį vaikaitį Patriką“, – suskaičiavo ji. Anot Alfonsos, draugės šventinis stalas būsiąs platesnis ir dar dėl vienos priežasties: jos artimieji – čia pat, Kretingoje arba Vilniuje. „O mano anūkai – kas kur: Jokūbas Švedijoje dirba, Dominyka į Italiją pas sužadėtinį gyventi išvyko. Tik vienas, vyriausias Laurynas, laikosi arčiausiai namų – Klaipėdoje“, – išvardino senolė.
|
|
