Po 45 metų susipažino iš naujo

Į klasės draugų susitikimą buvę Kašučių aštuonmetės mokyklos mokiniai praėjusį šeštadienį susirinko po 45 metų.

Iškalbingos nuotraukos

„Be abejonės, džiaugiamės vieni kitus matydami, bet Darbėnų bažnyčioje pasibaigus šv. Mišioms išėję į lauką kai kurie susipažinome iš naujo – laikas mus šiek tiek pakoregavo“, – juokėsi Kretingoje gyvenanti Nijolė Paulauskaitė-Zubienė. Ji teigė esanti vienintelė nepakeitusi gyvenamosios vietos – kaip buvo kretingiškė, taip lig šiol tebėra.

Į klasės susitikimą susirinko 9 buvę Kašučių 8-metės mokyklos mokiniai bei jų mokytoja: (iš kairės) Zita Metrikienė, Nijolė Zubienė, Zenaida Lučinskienė, Aldona Petrauskienė, Liuda Martinkienė, Justina Vaičikauskienė, Onutė Šakalienė ir Stanislovas Tamošauskas. Šioje nuotraukoje nėra dar vieno klasės draugo – Broniaus Milkonto. Į Pasertupį jis vėlavo.

„Turėjau vyresnius tėvus, todėl, baigusi prekybos mokyklą Klaipėdoje, grįžau jiems padėti buityje. Kaip tik tuo metu mieste atidarė Profesinę technikos mokyklą, kurioje įsidarbinau virėja, paskui ištekėjau už kretingiškio, užauginome dukras Kristiną ir Laurą, sulaukėme anūkų – ko daugiau bereikia?“ – klausė pastaruosius 12 metų „Eglutės“ vaikų darželyje auklėtojos padėjėja dirbanti moteris.

Būrelis klasės draugų bei jų mokytoja Justina Vaičikauskienė švęsti išskubėjo į Pasertupio kaime esančią šio susitikimo iniciatorės Zitos ir Rimo Metrikų sodybą. Kol verandoje baltai buvo klojamas stalas ir ant jo dedamos vaišės, mokytoja pirmoji atvertė savo atsivežtą jaunų dienų nuotraukų albumą. „Štai įrodymas, kokia buvo mūsų mokykla – pirmoji mano darbovietė. O šie į susitikimą šiandien suvažiavę buvę mokiniai – pirmieji mano mokiniai. Taip jie atrodė, kai tik pradėjau mokyti, o taip – kai mokyklą baigė. Keletas jų jau išėjo į Amžinybę“, – sentimentais dalijosi Justina, žvelgdama į šalia sėdinčius pedagogo, agronomo, geodezininko bei kitas specialybes įgijusius Mažeikiuose su vyru gyvenančią dviejų vaikų mamą Onutę Paškevičiūtę-Šakalienę, prieš metus į gimtinę gyventi iš Elektrėnų grįžusią Liudą Juškevičiūtę-Martinkienę, į Baublius nutekėjusią, su vyru Vincu 4 sūnus užauginusią Aldoną Beržonskaitę-Petrauskienę, Vilniuje šeimą sukūrusią, po studijų ten ir prigijusią, bet sodrios žemaičių šnektos lig šiol nepamiršusią Zenaidą Šalniūtę-Lučiūnienę.

Mokinius pavadino auksiniais

„Zenaida tokia smulkutė, mažytė, kaip „špingaletas“ buvo, o dabar pamačiau solidžią moterį. Aldoną ir pamenu tokią tvirtai sudėtą, raumeningą – prie ežero mat gyveno, gerai plaukti išmoko. Stanislovas Tamošauskas – nepakartojamas matematikas buvo, uždavinius kaip riešutus gliaudė, o jau ta Zita Martinkutė-Metrikienė... – visi žinojo, kad ji yra žvaigždė – mokyklos siela, nes jos namuose gyveno mokytojos!“

Anot Z. Metrikienės, didelėje jos šeimoje, kurioje augo 7 vaikai, išties viename kambaryje dviem iš Skuodo į Kašučius atsikrausčiusioms mokytojoms Baužytėms vietos atsirado.

„Bet džiaugsmo mums, vaikams, nebuvo jokio. Mokytojos vakarais užeidavo pirkti pieno. Pasibels, būdavo, į duris, brolis Vytautas tuoj klaus: kuri čia – Adelė ar Marytė? Jei Marytė, tai greit bėgs „pasikavoti“, mat Marytė – klasės auklėtoja, dėl kokių nors berniokiškų išdaigų ar neparuoštų namų darbų prikibs, tėvams paskųs“, – linksmai pasakojo ji. Pati Zita baigė tuometinį Kretingos žemės ūkio technikumą, tačiau pagal specialybę nė dienos taip ir nedirbo. „Pasišvenčiau auginti vaikus – tris savo sūnus, vėliau – devyni anūkai pabiro“, – juokėsi ji.

ustina Vaičikauskienė išsaugojo pirmųjų savo mokinių nuotraukas: (kairėje) taip jie atrodė, mokytojai tik pradėjus dirbti Kašučių aštuonmetėje, ir taip – baigiant mokyklą.

Klasės draugų prisiminimuose – turistiniai žygiai, nakvynės palapinėse, naktinės vėžių gaudynės, triūsas vadinamajame Mičiurino darže prie mokyklos.

„Atsimenu, kad ir į tą daržą per privalomą vasaros praktiką mergaitės ateidavo pasipuošusios baltom iki kelių kojinaitėm, su didžiuliais baltais kaspinais plaukuose. O dirbo jos taip nuoširdžiai, jog tiesioje kaip styga lysvėje piktžolelės nė su žiburiu nebūtum radęs“, – pasakojo mokytoja.

Amžiumi nuo savo mokinių ji beveik nesiskiria, mat, Kretingos rajono švietimo skyriaus pasiųsta dirbti pradėjo vos baigusi Palangos vidurinę mokyklą ir įstojusi į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą neakivaizdžiai studijuoti lietuvių kalbos. Susitikimą šventusią klasę, kurioje, sakė, iš viso mokėsi 13 drausmingų, gabių, gražiai piešiančių, vaidinančių ir dainuojančių mokinių, ji pavadino auksine, o tų vaikų tėvus – auksiniais tėvais.

„Mokiniai buvo nuoširdūs, draugiški, gal kad visi – iš aplinkiniuose kaimuose gyvenančių daugiavaikių šeimų. Nors mano ir jų amžius – panašus, mokytojo žodis jiems buvo šventas: pamokos metu klasėje vyraudavo tokia tyla, kad galėdavai girdėti skrendančią musę. Rytais, būdavo, eisi mokyklon, tėvai sutikę kepurėlę nukels, rankas – iš kišenių ir tik: „Labas rytas, labas rytas, labas rytas...“ – pasakojo ji.

Tuometinė Kašučių aštuonmetė mokykla, anot J. Vaičikauskienės, tais laikais buvo tapusi kaimo kultūros židiniu – čia stovėjo vienintelis kaime televizorius. Vietiniai gyventojai vakarais rinkdavosi kartu pasižiūrėti transliuojamų laidų.

• Rašyti komentarą (1)