|
|
|
Menininkai gaivina Viliaus Orvido dvasią
Būrys menininkų iš Lietuvos ir Latvijos šią vasarą vėl sugrįžo į legendinę Viliaus Orvido sodybą Gargždelės kaime: po kelerių metų pertraukos, suburti klaipėdiečių Boriso Jokubauskio ir Reginos Donbrauskaitės-Plotnikovos, savo kūryba jie vėl pabandė pajausti būties pilnatvę, kuria šią vietą pripildė prieš 15 metų į amžinybę iškeliavęs didžiadvasis jos šeimininkas.
Sugrįžo Pašvęstojo atminimui „Dauguma plenero menininkų jau žino Orvidų sodybą, jaučia jos aplinką ir mums nebereikia įdėti ypatingų pastangų juos sutelkti. Plenero darbų šaknys išauga iš šios erdvės. Įsivaizduokit šį Žemaitijos kraštą be Orvidų sodybos – tai būtų tik kryžkelė pakeliui į Platelius, Plungę ir Skuodą“, – kalbėjo B. Jokubauskis, po 5 metų pertraukos vėl subūręs dailininkus ir skulptorius į tradicinį plenerąViliui Orvidui atminti. Viliaus vardas išgarsino sodybą ne tik po visą Lietuvą, bet ir po tuometinę Sovietų sąjungą. Kiek buvo norinčių ją sužlugdyti, išgriauti, nes tai, kas buvo sukurta iš akmenų, medžio ir žmogaus organinio ryšio su Dievu, piktino ir erzino ne vieną nomenklatūrininką. Tačiau Dievo Apvaizda sergėjo šią unikalią vietą, ilgainiui, jau po V. Orvido mirties, palikdama ją formuotis natūraliai. „Šiemet Viliaus sesuo, dabartinė sodybos šeimininkė Palmira Beniušienė ir jos duktė menininkė Palmira Skirpstė parodė iniciatyvą vėl atgaivinti plenerų tradiciją. Juolab, kad šie metai paskelbti Pašvęstojo gyvenimo, koks būtent ir buvo Vilius – pasišventęs Dievui, gamtai ir žmonėms“, - akcentavo R. Donbrauskaitė-Plotnikova.
Viliui ikonos dar nesukūrė Devyni plenero dalyviai – be organizatorių, dar Algirdas Taurinskas, Gintas Vaičys, Mindaugas Jankauskas, Sigitas Straigys, Fikratas Salimovas, Antanas Krištopaitis ir viešnia Eva Pohle iš Lenkijos – stebėjo Orvidų sodybos erdves ir, joms į kiekvieną prakalbėjus skirtingai, potyrius teptukais perkėlė į drobes bei kaltais – į akmenį. Tradiciškai kiekvienas jų sodyboje kuriamai meno galerijai paliko po vieną savo kūrinį. „Stebina, kaip gamta deformuoja šį unikalų kampelį: ji pati save natūraliai priima kaip kintančią būtį, įvesdama menininką į jo dvasinę erdvę. Tame, kas vakar buvo tik gražus akmuo, rytą įžvelgi veidą, šmėsteli kažkokie momentai – pamatai amžinybės akimirką“, – pastebėjo ilgametė V. Orvido atminimui skirtų plenerų dalyvė R. Donbrauskaitė-Plotnikova. B. Jokubauskis atviravo, jog jau daugel metų čia pats pasisemiąs dvasinės stiprybės ir jėgų: pastaruosius 5-erius jis atsitolinęs nuo tapybos, ir jo širdis šiandieną panirusi į ikonas. Tačiau prisipažino, kad Viliui skirta ikona dar nerealizuota, nes vidumi dar nėra ligi galo išnešiota. Nebegalėtų likti abejingi Abstrakčią skulptūrą – paukštį „Šviesiam atminimui“ – iškalęs M. Jankauskas iš Mosėdžio sakė, jog šioje vietoje matė tik baltą šviesų kūrinį ir esąs laimingas, kad savo darbu pratęsė V. Orvido idėją. „Vilius, įsivaizduoju, buvo panašiai mąstantis, kaip ir aš. Be to, jis ir fiziškai turėjo būti stiprus, energingas: kiek akmenų čia sutempė ir toje gigantiškoje kūryboje matė prasmę bei pašaukimą“, – kalbėjo per plenerą net 6 drobes nutapęs A. Krištopaitis. Prie neįgaliojo vežimėlio prikaustytas tapybos klasikas A. Taurinskas prisipažino anksčiau nieko nežinojęs apie V. Orvidą, tačiau pabuvojęs jo gyventoje vietoje, jau nebegalėtų būti abejingas šiam mažam akmenuotam, bet didžio žmogaus darbais sušildytam žemės lopinėliui.
Orvidų sodyba nėra valstybės saugomas kultūros ir paveldo paminklas, nes yra privati nuosavybė. „Mes, menininkai, prisidedame prie jos išsaugojimo savo kūryba. Tačiau norėtųsi, kad ši sodyba gyventų – ją lankytų žmonės. Dabar gi nėra jokios nuorodos nuo kelio, jokių informacinių stendų. Negalime pamiršti, kuo esame turtingi – ogi, savo praeitimi. Užaugo kita karta, kuri nebežino, kas buvo V. Orvidas. Todėl ir turime atskleisti visuomenei paliktą jo meilės Dievui ir žmonėms slėpinį“, – įsitikinęs B. Jokubauskis.
|
|
