|
|
|
Vytautas Landsbergis: „Čiurlionis yra visada“
Vakar pasibaigusį III tarptautinį Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos festivalį, šiemet švenčiantį šios iškilios Lietuvos kultūros asmenybės 140-ąsias gimimo metines, uždarė didžiausio M. K. Čiurlionio kūrybos tyrinėtojo ir atlikėjo profesoriaus Vytauto Landsbergio koncertas, kuriame jis skambino M. K. Čiurlionio kūrinius fortepijonui. Antradienio vakarą savo santykį su M. K. Čiurlioniu ir pajūriu profesorius atskleidė radijo stoties „LRT Opus“ vasaros terasoje Palangoje, kur jį laidoje ,,Švelnūs tardymai“ kalbino radijo laidų vedėjas Richardas Jonaitis.
– M. K. Čiurlionis Jūsų gyvenime yra nepaprastai svarbi asmenybė, tačiau norėčiau pradėti nuo Palangos. Kas jums yra Palanga? – Palanga yra svarbi vieta mano gyvenime, tačiau ne ištisai. Kažkada jaunystėje, studijų metais tekdavo čia būti įvairiomis aplinkybėmis. Palangoje stovėjo konservatorijos vila, kurioje būdami studentai galėdavome apsistoti, kad ir po dešimt viename kambaryje. Siausdavome paplūdimyje, naktimis eidavome į parką paišdykauti. Pamenu, vaikščiodavome po Palangą ir dainuodavome dainas, gal kažkas ir girdėdavo naktimis. Vėliau po paplūdimį lakstydavau jau su savo pirma dukra. Dar vėliau buvo pertrauka, nes Palanga darėsi triukšminga. Tuomet mums būdavo labai malonu poilsiauti Šventojoje. Turėjome savo vietas, apsistodavome pas vienus, pas kitus ūkininkus senose žvejų sodybose. Palanga visada buvo čia pat. Pastaraisiais metais pasistatydinome savo vasarnamį, todėl ir vėl turime nuolatinę vietą Palangoje. Visada, kai čia būname, džiaugiamės Palanga, ramiu jos pakraščiu Nemirsetos pusėje. – Į susitikimą atsinešėte knygą „Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūriniai fortepijonui“. Būtent Čiurlionio festivalis ir yra ta proga, dėl kurios susitinkame. Galima sakyti, kad dešimtis metų praleidote analizuodamas M. K. Čiurlionio veiklą ir kūrybą. Koks Jums yra vertingiausias kada nors rankose laikytas su M. K. Čiurlioniu susijęs daiktas – galbūt eskizai, partitūros, laiškai? – Viskas, kas susiję su Čiurlioniu, man įdomu ir be galo vertinga, nes duoda savitos, nepakartojamos informacijos apie šį žmogų. Juk tu gali rankose laikyti ne fotografijas ar faksimiles, o tuos pačius lapus, kuriuos lietė M. K. Čiurlionio pieštukas, pavyzdžiui, „Jūros“ partitūrą. Pirmą kartą ją pamačiau kompozitoriaus Balio Dvariono namuose, ant jo fortepijono, jis tada rengėsi vėl diriguoti, tai buvo dar gilus sovietmetis. Tuomet buvo drįstama pasvarstyti, ar Čiurlionį galima eksponuoti, ar galima atlikti be komunistų partijos pritarimo. Tuomet aš buvau tik pianistas, dar menkai teužsiėmiau muzikologija, bet atsimenu, kaip iš atskirų šios partitūros partijų sau susidėjau akordus, kuriais prasideda „Jūra“. O dabar aš galiu tą skambesį net sapnuoti. Galimybė prisiliesti prie Čiurlionio rankraščių man padėdavo groti jį teisingai, pašalinti netikslumus, kurie atsirasdavo išspausdintuose kūriniuose. Atrasdavau ir išvis nežinomus, nespausdintus kūrinius, juos nusirašydavau, išmokdavau ir skambindavau koncertuose. Kartais ryždavausi parašyti pabaigas nebaigtiems kūriniams. Šioje knygoje yra daugiau kaip pusė mano šiokios tokios redaktoriaus kūrybos. – Sovietinės okupacijos metais daugelis lietuviams pasididžiavimą keliančių dalykų, tokių, kaip Tautiška giesmė, Lietuvos herbas, buvo absoliučiai draudžiami, kaip buvo su Čiurlionio kūryba? Oficialiai ji draudžiama nebuvo, bet buvo primiršta? – Čiurlionis buvo oficialiai apšauktas netinkamu sovietiniams laikams, tolimu liaudžiai, dekadentišku, buržuazinės kultūros dailininku. Ši kvaila dogmatinė oficialioji mąstysena ėjo iš Maskvos, bet atsirasdavo, kas ją palaikydavo ir Lietuvoje. Į Čiurlionį buvo šnairuojama – ne tiek į jo muziką, kiek į tapybą. Kita vertus, kai aš skambindavau Čiurlionio kūrinius jaunimo vakaruose, patirdavau, kad manęs klausosi labai ypatingai ir kad tai yra neeilinis dalykas. Man tai aiškėjo pamažu: kai kurie žmonės Čiurlionį suprato, kaip labai svarbų mūsų tautos dvasios reiškinį. Žmonės džiaugėsi, kad jo kūriniai atliekami ir tai man buvo paskata jį skambinti, todėl daug Čiurlionio kūrinių atlikau ir savo koncertuose, ir per baigiamąjį diplominį egzaminą. Čiurlionį man teko skambinti ir pirmajame viešame Čiurlionio minėjime Vilniaus filharmonijoje. Tuomet buvau dar visai jaunas pianistas, tik ką baigęs konservatoriją, tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad reikėjo žmogaus, kuris skambintų fortepijonu, ir kažkas pasiūlė mane, jauną pianistą, skambinusį daug Čiurlionio. Taip aš išėjau į didžiąją sceną. Tarp tąkart skambintų kūrinių buvo tokių, kurie atlikti pirmą kartą. Rankraščius gaudavau iš Jadvygos Čiurlionytės ar kitos Čiurlionio sesers Valerijos Čiurlionytės–Karužienės. Kartu su muzika pajudėjo ir nuosaikesnis Čiurlionio dailės palikimo įvertinimas, jį pradėjo gausiau eksponuoti Kauno dailės muziejus. Vėliau, artėjant Čiurlionio gimimo metinėms, 1965 metais, jau buvo surengta didelė paroda, atidarytas memorialinis muziejus Druskininkuose. Tuomet mane buvo apėmusi labai šventinė nuotaika, kad grįžta mūsų teisingumas ir pasididžiavimas, nors iki laisvės dar buvo toli. – Ar žvelgiant iš dabartinės perspektyvos įmanoma atsekti sąsajas, kad galbūt tas pats Čiurlionis turėjo įtakos ir inspiracijų Sąjūdžiui? – Čiurlionis buvo šalies kultūrinio vadavimosi dalis – iš varžtų, draudimų, iš dalinės arba visiškos nelaisvės. Jis ėjo kartu su mūsų susivokimu, kuo esame, kokią kultūrą turime, o kultūrą turime tokią, kuria galime didžiuotis. Ir ne tuščiai. Į Lietuvą buvo žiūrima su pagarba, kai išgirsdavo, pamatydavo Čiurlionio darbų reprodukcijas ar 1965 metų filmą, kurio valdžia nepropagavo, į jokius tarptautinius festivalius nesiūlė, o aš veždavausi lagamine didžiules sunkias babinas, kad draugams Varšuvoje kokį kartą parodyčiau. Štai tokie buvo keliai į laisvę, į bendravimo laisvę ir į savo kultūros pristatymą. Taip Lietuva su Čiurlioniu darydavosi reikšminga, toks ir buvo mano slaptas tikslas. Ne tik parodyti Čiurlionį, bet ir atkreipti dėmesį, kad yra tokia šalis, turinti vertingą kultūrinį palikimą. – Jeigu žmogus galėtų turėti čiurlionišką dvasią, kokia ji būtų? – Laisvė ir paprastumas. Ir tiesos pojūtis. Tai, ką Čiurlionis daro savo mene, gali atrodyti savotiška, keista, neįprasta, bet jis taip darė todėl, kad tame jautė tiesą, ir tikėjo, kad tai bus įvertinta. Tai darė jį laimingą. Štai kuo gali būti pamokanti jo asmenybė ir laikysena gyvenime. Čiurlionis apsisprendė labai aiškiai, kad visus savo darbus skirs Lietuvai, nors nuo vaikystės lietuviškai menkai tekalbėjo – tokie buvo papročiai to meto miesteliuose, ypač Druskininkų krašte, kur jis augo. Nors tėvas buvo tikras leituvis, dzūkas, motina – vokiškos kilmės. Tėvai buvo palankūs jo siekiams, ir nors jie namuose nekalbėjo lietuviškai, bet dainavo lietuviškas dainas, vaikai tai girdėdavo. Čiurlionis gaudavo įvairių įspūdžių apie Lietuvą, jos vaizdus. – Jei čiurlioniškos dvasios žmonės turėtų būti ištikimi tiesai, kaip susigaudyti, kas yra tiesa? Ar tai yra individualus, išvystomas dalykas, ar jis yra universalus? Kaip iki tos tiesos prisikasti? – Menas pasako – tu jauti, tu priimi, tau tai gražu, iškalbinga, tu randi prasmę, turinį, vadinasi, tai yra tiesa. Ir Čiurlionis pasikliaudavo, kad bus žmonių, kurie jo pranešimą priims. Nors kartais ir susikrimsdavo – ar pasieks mūsiškius, to meto lietuvių visuomenę, tai, ką jis darė. Juk jis atėjo dirbti tai Lietuvai, kuri tuo metu net neturėjo galimybės atlikti jo kūrinių – Lietuva neturėjo tokio didelio orkestro, jis tą žinojo, bet vis tiek svajojo. Ir nenorėjo ieškoti laimės ir karjeros Europos didmiesčiuose, jam palankioje Varšuvoje, kur turėjo daug draugų. Ir dabar Lietuvoje kuriantys muzikai pagrįstai nusiskundžia, kad atlikti jų kūrinius nėra daug galimybių, nes koncertų programos sudarinėjamos pagal tam tikras taisykles ir pirmenybė skiriama populiariam, žinomam repertuarui. Turime puikių kompozitorių, labai gerų kūrinių, ir kai kurie jų iki šiol neatlikti, nes nėra dirigentų ir orkestrų, kurie būtų tokie entuziastai, kad įsiūlytų naujų kūrinių į eilinio repertuaro koncertą. – Kompozicija „Miške“ Jūsų yra labai mėgstama. Labiau už „Jūrą“? – Ne, jos yra savaip skirtingos ir savaip vertingos bei puikios. Žinoma, jų dvasia yra ta pati. Vienas momentas, iškylantis klausant „Miške“, mūsų laikams yra ypatingas – kaip ta muzika niekur neskuba, ji tiesiog būna ir leidžia joje būti, paskęsti, nurimti. Čia muzika tartum svajonė, tartum pats miškas yra svajonė, pats savyje, jis neturi kur skubėti, neturi svarbių reikalų po penkių minučių, jo dispozicija – visa amžinybė, kol neatlėks motociklininkai su elektriniais pjūklais. Tai alsuojanti muzika. Ir ji mums kalba apie svarbią gyvenimo pusę, kuri neturi būti užmiršta, kuri yra labai brangi ir daro mus žmonėmis. Prieš keletą savaičių Popiežius Pranciškus išleido encikliką apie kūriniją, kurios dalimi mes esame. Ir kaip nesusipratėliai negerbiame, naikiname patys save, savo dvasią. Čiurlionis su savo muzika ateina kaip gydytojas. Tai nėra moderni muzika, bet jos dvasia be galo gili, švari ir reikalinga. – Prakalbote apie neskubėjimą, sustojimą. Čiurlionio muzika, pušų ošimas tam padeda. Aš įsivaizduoju, kad tokio sustojimo, įvertinimo, galbūt šachmatiško planavimo ypač reikėjo 1990-aisiais, 1991-ųjų pradžioje. Kas Jums padėdavo svarbiausiomis Lietuvai akimirkomis? – Nieko nereikėjo vertinti iš naujo. Buvo aišku, kad Lietuva ėjo į savo dvasinį, moralinį išsivadavimą. Iš pradžių ėjome pamažu, o paskui labai greitėjančiu žingsniu. Buvo labai nepaprastas jausmas, kai žmonės nebebijojo išeiti į viešumą, reikalauti, giedoti savo himną, kalbėti apie tai, kas brangu. Kai dvasia laisvinosi, niekas nebeprašė leidimo. O Čiurlionis kažkur šiame procese buvo, jis lyg buvo šiek tiek įdėjęs į tai. Kai visai neseniai buvo sukurtas dokumentinis filmas „Lūžis prie Baltijos“, kuriame skamba ir Čiurlionio muzika, supratau, kad ji ten nepaprastai tinka. Ji reiškia laisvę, jausmą, kuris net Sausio 13 dieną buvo nesulaikomas. Ypač sunkiomis dienomis, kaip anuomet sausį, į mano kabinetą Aukščiausioje Taryboje artimiausi kolegos ir draugai ateidavo drauge laukti aušros, nes nežinodavome, kada puls. Nekalbėdami, nes beveik nebebuvo apie ką, tiesiog laukėme. O aš atsisėsdavau ir skambindavau tomis akimirkomis, dažniausiai Čiurlionį, kartais – Šopeną. – „Lūžis prie Baltijos“ – taip vadinasi ir viena jūsų knygų. Kaip manote, ar svarbu dokumentuoti, užrašyti savo prisiminimus? Nes jeigu Jūs neužrašysite, užrašys kažkas kitas... – Prisiminimus rašo daug kas, tik ne visi jų skaitytojai supranta, kad atsiminimai nėra praeities faktas – tai vieno britų filosofo pastebėjimas, – atsiminimai yra dabarties faktai. Tu rašai dabar, tu atsimeni dabar. Žinoma, jeigu tu nemeluoji, tu pasakoji faktus. Prisiminimai yra svarbūs. Sausio 13-osios įvykiai yra išlikę juose dalyvavusių žmonių prisiminimuose, bet aš manau, kad galima bei reikia paaiškinti ir tiems, kurie nebuvo – Lietuva savo dvasia ir tikėjimu be ginklų apsigynė nuo Sovietų sąjungos. Tai – ne pasaka. Kaip ir Čiurlionis, kuris yra visada. Jis gali būti primirštas, lyg ir likęs paraštėje, sandėliuojamas muziejuje. Nedažnai nueinu į muziejų, bet kai nueinu, Čiurlionio darbuose pamatau begalę naujų dalykų. Kaip ir jis pats matydavo daug stebuklų aplink save. – Kas jums Lietuvoje yra dideli stebuklai? – Daug kas – kad ir tas šviesos spindulys virš jūros, debesų formos, į kurias Čiurlionis žiūrėdavo nuolat. Arba gebėjimas pastebėti, kaip Čiurlionis sakydavo, kaip skirtingai ošia javų ir grikių laukai. – Kaip jūs galvojate, kodėl taip yra pasaulyje – jame, kaip ir mūsų Lietuvoje, lyg ir pakaktų grožio ir gėrio: saulė leidžiasi, prinoko žemuogės, mes visada galime klausytis Čiurlionio. Bet pasaulyje viso to šalia yra ir ginklų, smurto, bandymo įrodyti savo tiesą. Viena vertus, žmogus turi didžių potencialų, kita vertus, sugeba būti primityvus ir agresyvus. – Žmogus iš visų gyvų padarų yra pats problematiškiausias, kuriantis problemas sau ir savo aplinkai, gamtai. Kažin ar kada buvo tiek vaikų nusikaltimų, kiek jų yra dabar. Stebimės, kodėl vaikai tokie žiaurūs. Mes juo padarėme tokius. Jų elgesys – tai signalai mums, kad jiems blogai, kad jiems trūksta dėmesio, bet argi kas nori suprasti. Mes linkę kaltinti kitus, dėl to, kad jaučiamės prastai. Yra toks senas liaudies posakis apie berną, kuris vaikšto paleistais vyžų apivarais, kad kas nors ant jų užmintų, o tada jau gaus į snukį. Tokių pas mus pilna. Ir nėra atskirtų „gerųjų“ ir „blogųjų“, užkratas yra visur, virusai snaudžia, o kartais pradeda veistis. Čia tiktų prisiminti „Fluxus“ judėjimo pradininką, pasaulio lietuvį Jurgį Mačiūną, kuris buvo mano klasės draugas. Mes žaisdavome įvairius žaidimus ir jis visada buvo didesnio laipsnio pramaniūga. Su tėvais išvažiavęs į Ameriką, nes traukėsi nuo antrosios bolševikų okupacijos, ten baigė mokslus ir ėmė skleisti savas idėjas apie meno pasaulį ir tai, kuo žmonės gyvena bei kokios jų klaidos. Jis organizavo renginius, kurie buvo kaip žaidimas, improvizuota kūryba, paprasti, bet turėjo svarbią reikšmę. Pavyzdžiui, sugalvodavo susirinkti ir viduryje dienos plauti Brodvėjaus gatvę skudurais: juk pasaulis toks užterštas, reikia pradėti nuo ko nors valyti. Užrašė Viktorija VAŠKYTĖ * Radijo stoties „LRT Opus“ terasa prie jūros, iš kurios kasdien nuo 16 iki 19 val. gyvai transliuojamos radijo laidos, Palangoje, kultūros erdvėje „I love Palanga“, veikia antrą vasarą. Visam šiltajam sezonui į Palangą atsikraustantis „LRT Opus“ radijo laidų vedėjas Richardas Jonaitis savo laidose ne tik informuoja apie kultūrinius kurorto įvykius, bet ir rengia susitikimus su įdomiais žmonėmis savo radijo laidos „Švelnūs tardymai“ įrašams. „Švelnūs tardymai“ „LRT Opus“ radijo stoties eteryje transliuojami trečiadieniais 18 val. ir sekmadieniais 15 val.
|
|
