|
|
|
Dvarų istorijas paverčia paveikslais
Kretingiškis 54-erių Artūras Patamsis sako šiandieną galįs laisvalaikį skirti tam, apie ką svajojo nuo vaikystės: jis tyrinėja senuosius Lietuvos dvarus, fotografuoja juos, o po to atkuria grafinius vaizdus, tampančius neįtikėtino grožio meno kūriniais.
Aplankė 150 dvarų „Pastarąjį dešimtmetį „revizuoju“ Lietuvos dvarus. Pradėjau nuo viršutinės Nemuno dalies: Klaipėdos, Telšių, Šiaulių, Panevėžio, Utenos, Obelių. Jau aplankiau 150 dvarų. Landžioju po jų griuvėsius, fiksuoju akimis ir fotoaparatu, popieriuj greit pasižymiu eskizą. O vėliau, dažniausiai rudens vakarais, bandau įsivaizduoti, kaip tie dvarai galėtų atrodyti šiandieną: į juos panyru mintimis, o popieriuj bandau atkurti jų vaizdą, neatitraukdamas rankos susidėlioju štrichus, kurie primena kardiogramos vaizdą ekrane“,– atviravo dvarų istorijos tyrinėtojas ir menininkas. Jis neslėpė, jog iš pradžių ketinęs fiksuoti Lietuvos bažnyčias, kurių yra per 600, tačiau pamąstęs, kad Vatikanas neleis joms sugriūti ir išnykti, nusprendė tyrinėti dvarus, manydamas, kad savo tyrinėjimais galįs pasitarnauti dvarų istorijai. A.Patamsio žiniomis, 2004 m. inventorizuojant Lietuvos dvarus, jų suskaičiuota per 500, tačiau šiandieną belikę 460. „Po dešimtmečių beliks gal kokie du trys šimtai. Privatūs dvarai griūva, o valstybės saugomų tėra tik saujelė. Dvarų būklė – apgailėtina. Nyksta tautos paveldas. Todėl man norisi vizualiai atkurti tą neįkainojamą tautos architektūros palikimą, parodyti, ko buvome turtingi praeityje“, – tvirtino A. Patamsis. Jis tikino neturįs tikslo vizualiai atkurti visų aplankytų dvarų, o pasirenkąs tik charakteringiausius statinius: „Vaizduoju nebūtinai dvaro rūmus, nes juos statydami lietuviai nebuvo išradingi: dažniausiai dominuoja graikų stilius – 4 kolonos ir portikas, jaučiasi pridėta užsienio architekto ranka. Gerokai įdomesni būna ūkiniai pastatai – svirnai, kluonai, klėtys, kuriuos statydami liaudies meistrai parodydavo daugiau savo išmonės.“ Domina dvarų ir jų šeimininkų likimai Būna, kad savaitgaliais, įveikęs po 1–1,5 tūkst. kilometrų, A.Patamsis aptinkąs neįtikėtinų buvusio grožio liudytojų. „Onuškio dvare, už Rokiškio, išlikusios kolonos, viduj beržais apaugę griuvėsiai. Landžioji po dilgėles, randi kambarius, rūsyje – atviras kapų kriptas. Šis dvaras labiausiai nutolęs, bet mano pats mylimiausias. Jis galėtų būti mano dvarų vizijos etalonas: toks sustingęs laike, norėtųsi, kad niekas jo neliestų, bet ir neleistų griūti“, - kalbėjo tyrinėtojas. Patys įspūdingiausi jam esą Šiaurės Lietuvos dvarai – Biržų, Rokiškio, Astravo: „Juos statydami dvarininkai vienas kito nekopijavo, kiekvienas statinys ten savitas: skirtingi fasadai, bokštai, puošyba.“ Išsibarstęs ir dvarų palikimas. Pavyzdžiui, Peterburge išlieti Astravo dvarą puošę liūtai šiandien atsidūrė Kauno karo muziejuje, o italų skulptoriaus sukurta Rebeka iš Vilkėnų dvaro – Palangos Birutės parko rožyne. Tuo pat metu iš įvairių šaltinių, enciklopedijų kretingiškis renka istorinę medžiagą apie dvarų ir juose gyvenusių žmonių likimus, o informaciją patalpina savo internetinėje svetainėje. „Gal keliaujantiems žmonėms pravers“, – pasvarstė jis. Tyrinėdamas dvarų istorijas, keliaudamas po dvarus, A.Patamsis išsiaiškino, jog Lietuvą prieš šimtmečius valdė dominuojančios dvarininkų giminės: Biržų, Rokiškio apylinkes – Fon Ropai, Komarovskiai, Pilsudskiai, Šiaulių – Pliateriai, Žemaitiją – Zubovai, Tiškevičiai, Oginskiai, Masalskiai. Kretingos rajone jam labai įdomus esąs Laukžemės dvaras, kaip ir paskutinio jo valdytojo, prelato Konstantino Alšausko, Prezidento Antano Smetonos artimos aplinkos žmogaus, gyvenimas. Architektūrine prasme – sumūrytomis langų, durų arkomis, plytų sudėjimu – išsiskiria Dimitravo bei Pryšmančių palivarkai.
Patyrė slėpiningų reiškinių Pašnekovas galėtų valandų valandas pasakoti ir apie istorines asmenybes, kurių gyvenimai bei likimai lyg keliai bėga, išsiskiria, persipina, išnyksta. Ši paralelė iškyla neatsitiktinai, nes jis pats pagal specialybę yra kelių tiltų inžinierius, baigęs dar ir meno dizaino studijas. Diplominiam darbui greta portretų jis pateikė ir grafinius Tiškevičių koplyčios bei Pažaislio vienuolyno vaizdus. „Tada dėstytojai pastebėjo, jog tai mano „arkliukas“, – pasakojo pašnekovas. A. Patamsį, gimusį ir augusį Kaune, nuo vaikystės domino miesto istorija: su draugais išlandžiojo Pažaislio vienuolyno ir Kunigų seminarijos požemius, visus dešimt gynybinių Kauno fortų. „Susimetę kapeikų, nusipirkom seną žemėlapį, kuriame buvo nurodyti 3 įėjimai į Pažaislio požemius. Atitraukę pagrindinę plytą prie laiptų, suradom stačius laiptus ir atsidūrėme prie kriptų su išplėštais ąžuoliniais didikų Pacų karstais. Patyrėme ir slėpiningų dalykų. Atrodė, nėra jokio oro judėjimo, bet žvakė, kuria pasišvietėm, vis geso, o kūnu virpuliai bėgo“, – vaikystės nuotykius prisiminė A. Patamsis. Naršydami po seno Pakruojo vienuolyno griuvėsius, su bendraamžiais vos atradę, pro kur įlįsti. „Naktį sėdim, šnekučiuojamės, tik staiga iš kažkur išnyra 80-metė senutė ir klausia, ar nematėm jos dieduko. Ligi ryto nebesudėjome bluosto: iš kur ji atsirado, kaip pateko“, – apie patirtus nuotykius toliau pasakojo pašnekovas. Išlandžiojo Kauno fortus Kretingoje dar vienuolių sugrįžimo pradžioje A. Patamsis įsiprašė įleidžiamas į bažnyčios požemius: „Vaizdas visai kitoks negu šiandieną – sutrešę karstai ant karstų, tvyrojo suplėkęs palaikų kvapas.“ Šiandieną jis vis grįžta į Kauno fortus. Mėgstamiausias yra prie Noreikiškių esantis IV fortas, kuriame yra išlikę inžineriniai įrenginiai, vartai su arka. „Ten tarsi draustinyje aibė šikšnosparnių. Kai jie sukyla, įspūdis – apokaliptinis. Ilgiausias fortų koridorius – 231 m, net prožektoriaus šviesa tunelyje išsisklaido, pasišviečiu fotoblykste. Į fortus lendu vienas ir nenorėčiau, kad kas nors eitų kartu. Visąlaik jaučiu, tarytum kažkas stovėtų už nugaros – fortų sienos alsuoja aimanomis. Čia išlieti kraujo klanai, nes koncentracijos stovyklas buvo įsirengę ir rusai, ir vokiečiai“, – tvirtino tyrinėtojas. Jo žiniomis, caras Aleksandras II visą Kauną 1883 m. apjuosė gynybinių fortų žiedu, tačiau vokiečiai turėjo geresnę artileriją ir per Pirmąjį pasaulinį karą jį paėmė per 9 dienas. Čia žuvo ir daugybė lietuvių, 60 tūkst. lietuvių buvo paimtų rekrūtais į rusų armiją. „Skaitau, kaupiu informaciją, o kai įlendu į konkrečią vietą, jau žinau, kur stovėjo haubicos, morturos, – neslėpė pašnekovas. – Nejaučiu jokios baimės, ji užplūsta tik išlindus iš požemių.“
|
|
