|
|
|
Įkvėptas Antano Mončio dvasios
Kiauleikiuose, tarp Palangos ir Vydmantų, gyvenantis medžio drožėjas Virgilijus Vaičiūnas savo kaimo žmones bei svečius praėjusį sekmadienį pakvietė į savo ką tik sukurtų skulptūrų pristatymą. „Džiaugiasi širdis, kad nuo bliūdų ir vėl sugrįžau prie skulptūros. Esu pamišęs dėl Antano Mončio kūrybos, todėl jo braižas – abstrakčios formos ir minties laisvė – ir įkvėpė sukurti šiuos darbus“, – tvirtino keliasdešimt masyvių skulptūrų aprodydamas menininkas.
Per dieną – po skulptūrą „Tai – tarsi mano jubiliejinė paroda: prieš 25-erius metus savo gimtadienio proga išdrožiau pirmąjį Nukryžiuotąjį. Vargau prie jo pusantro mėnesio, o dabar per pusantro mėnesio išdrožiau 30 skulptūrų. Kokį kelią reikėjo nueiti, kad išmokčiau meistriškai valdyti benzopjūklą“, – džiūgavo drožėjas. Jis tvirtino pjovęs nieko negalvodamas, visa širdimi ir mintimis paniręs į medį. „Atrodė, kad medis pats siūlo idėjas, o Aukščiausiasis vedžioja mano ranką. Užmiršau laiką – dienos dabar ilgos, nerūpėjo valgis, – taip buvau pasiilgęs skulptūros. O dar ta Mončio dvasia: jo darbai stovėjo prieš akis, esu „pablūdęs“ dėl jo – per kelerius metus išstudijavau visą jo kūrybą, o pasiilgęs vis nulekiu į muziejų Palangoj jo dvasia pakvėpuoti“, – atviravo menininkas. Naujausiomis V. Vaičiūno skulptūromis netrukus pasipuoš Jakų kaimo Klaipėdos rajone privačių asmenų tvarkomas miško parkas. „Kovą po Palangoje surengtos tautodailininkų parodos, kuriai sukūriau keletą skulptūrų, užsakovai patikėjo man parkui išdrožti 29 skulptūras. Laikas spaudė – kasdien turėjau išdrožti po skulptūrą, bet po buities reikmenų ir baldų, į kuriuos buvau įnikęs – nusipirkus seną sodybą kaime, reikėjo pinigų ją atkelti – aš, ir vėl paragavęs skulptūros, pajutau, kad auga sparnai. Kai suvežė ąžuolus, galvojau, kas gi iš jų gims. Nesinorėjo nueiti lengviausiu keliu – tegul neįsižeidžia kiti drožėjai, bet man atrodo, kad didelio išmanymo nereikia, iš lietuvių liaudies pasakų knygų į medį perkelti jų personažus“, – pasakojo drožėjas. Skulptūra turi priversti mąstyti Todėl, V. Vaičiūnas tikino, pasiūlė sukursiąs abstrakcijas pagal A. Mončį: „Manau, kad skulptūra neturi būti padaryta ligi galo – ją turi užbaigti pats žmogus. Siekiau švarios erdvinės abstrakcijos, kad skulptūra kviestų prieiti arčiau, apžiūrėti iš visų pusių, ir kad pats žmogus savęs paklaustų – ką gi aš joje matau. Man norėjosi, kad lavėtų ir vaikų meninis skonis: mama, tėti, kas čia, jie klaustų, po jas landžiotų ir jie sykiu ieškotų atsakymų.“ Dauguma žmonių, anot jo, mato plokštumą, o ne erdvę, tačiau jis neišgyvenąs, jei kažkam jo darbai nepatinką. Menininkas sakė, jog jam itin įstrigę vokiečių poeto Frydricho Šilerio žodžiai, jog neverta imti į galvą, jei savo darbais bei meno kūriniais neįtinkąs visiems, – patikti daugumai esą blogai. Iš naujųjų skulptūrų dėmesį išsyk patraukia paukščių motyvais sukurtas ciklas, kuriame apgyvendinta ir paukštė – motina. Vieną iš skulptūrų autorius pavadino „Mėnulis išėjo pasivaikščioti“, – ir tikrai joje palikta ertmė mintyse sugrąžintam mėnuliui. Stilizuotos Marijos ir Juozapo skulptūros sudaro vieną šeimą – vientisą kompoziciją. „Vienas žmogus, jas pamatęs, pasakė – man šiurpuliukai nueina, tokios jos nežemiškai tikroviškos. Supratau: jei paliksiu jas lauke, po 5–6 metų supus. Jas pasiliksiu savo namų muziejuj, o vietoj jų bus kitos“, – apie savo kūrinius pasakojo medžio skulptorius.
Susikūrė savo kūrinių koplyčią Pakvietęs apžiūrėti ankstesnius savo darbus, V. Vaičiūnas prisiminė, kaip jį, Plungės liaudies gaminių “Minija“ drožėją, 1990-aisiais sukurti Nukryžiuotojo skulptūrą išprovokavęs palangiškis tautodailininkas Albertas Žulkus: „Jis pasakė – ne kiekvienas gali įkibti į Nukryžiuotąjį. Mėgėjui tai iš tikrųjų – didelis iššūkis, aš pasakiau – galiu. Išsitraukiau 15 metų nuo jaunystės laikų pragulėjusius kaltus ir pradėjau kalti. Iškaliau – A. Žulkus apžiūrėjęs geranoriškai pamokė: smegenų pridėjai per daug – galva per didelė, o akys turi latakus ašaroms ištekėti. Sako: baigei architektūrą, žiūrėk proporcijų“, – iš garsių meistrų išmoktas pamokas V. Vaičiūnas prisimena ligi šiol. O drožinėti pradėjęs dar vaikystėje: „Kai kiti vaikai per vasarą mirkdavo Babrunge, aš vieną vasarą su peiliuku iš beržinių malkų išsidrožiau šachmatų figūras, – niekas netiki, kad jos neištekintos“, – kalbėjo iš Plungės kilęs architektūros mokslus baigęs menininkas. Tarp įvairių įvairiausių skirtingų V. Vaičiūno gyvenimo etapų drožinių – nuo buities reikmenų ligi masyvių baldų – ypatingu subtilumu išsiskiria pastarojo laikotarpio skulptūros: Lietuvos Nepriklausomybės 25-mečiui skirta Angelo skulptūra bei triptikas „Ramybė. Pasiruošimas. Skrydis“. „Ateinu čia lyg į savo koplyčią: džiaugiuosi, kad nenusipiginau ir savo brangiausių darbų neišpardavinėjau pusvelčiui. Ir šiandien esu laimingas, dirbdamas nėsyk negalvojau apie pinigus: Dievas man davė šansą reabilituotis kaip tikram skulptoriui, „nusimečiau bliūdų meistro skūrą“, – įsitikinęs menininkas.
|
|
