|
|
|
Ar tikrai pamiršti popieriniai laiškai
Tradicijos pasveikinti savo artimus žmones ar padaryti jiems staigmeną, siunčiant sveikinimą ar dovanėlę paštu, nepamiršta ne tik vyresni pašto klientai. Šį būdą iš naujo atranda ir jaunimas, nes vis daugiau jų giminaičių ir draugų gyvena užsienio šalyse“, – teigė Aurelija Jonušaitė, „Lietuvos pašto“ atstovė spaudai. Anot šią tradiciją puoselėjančios kretingiškės Alinos Lubytės, bendravimas laiškais iš tiesų vis dažnesnis tarp jaunų žmonių, o to atsisakę netenka kažko itin savito ir subtilaus.
Atsigręžiama į tradicijas Iš 20 į internetinę anoniminę apklausą, kuria buvo siekiama išsiaiškinti jaunimo nuomonę apie susirašinėjimą popieriniais laiškais, atsiliepusių žmonių, 80 proc. įsitikinę, jog šiais laikais toks bendravimo būdas – nemadingas. Kita vertus, 30 proc. apklausos respondentų teigė turintys pastovų susirašinėjimo draugą, 15 proc. jaunuolių prisipažino, kad niekada nėra siuntę ar gavę popierinio laiško. Dalis respondentų pasakojo, kad laiškais susirašinėjo tik vaikystėje, o dabar popierinius laiškus siunčia tik ypatingomis progomis, norėdami nustebinti mylimus žmones. „Dabar pašto dėžutėje rastas vokas ypatingų emocijų nesukelia. Greičiausiai tai bus eilinė sąskaita arba reklaminis lankstinukas. Laiškai, rašomi ranka, mobiliųjų telefonų ir interneto laikais tampa archajišku reiškiniu“, – sakė Klaipėdoje studijuojanti A. Lubytė. Anot A. Jonušaitės, pasaulyje siunčiamų laiškų kasmet sumažėja keliolika procentų: „Lietuvoje kol kas nėra tokio ryškaus pokyčio, tačiau, žinoma, laiškų ir atvirukų išsiunčiama gerokai mažiau negu prieš 10 ar 20 metų.“ A. Jonušaitė tikino, jog stebint tendencijas negalima tvirtinti, kad artimiausioje ateityje šiuolaikinės technologijos išstums ranka rašytus atvirukus: „Pastebime, kad gyventojai atsigręžia į tradicijas ir vėl vertina asmenišką, ranka parašytą palinkėjimą.“ Pasak pašto atstovės, aktyviausiai ranka rašyti atvirukai ir laiškai siunčiami prieš didžiąsias metų šventes, tuomet Lietuvos pašto darbo apimtys padvigubėja. Laiškų savitumas „Popieriniais laiškais susirašinėju, nes negaliu paklusti oficialiai atrodančiam elektroniniam laiškui, mygtukų klaksėjimui. Elektroninio laiško negali pačiupinėti, nėra prasmės laukti vakaro ar ramios minutėlės vokui atplėšti, atpažinti mielą rašyseną, užuosti kvapą, rasti rankų darbo staigmeną“, – įsitikinusi A. Lubytė. Merginos teigimu, ranka rašytas laiškas visada savyje talpina ir neįtikėtiną lengvumą, ir gilumą. Pašnekovė sakė nesugebanti kasdieniuose elektroniniuose laiškuose aprašyti paprastų, bet esminių būties dalykų – savo dvasios būsenos, išgyvenimų, nuojautų. Alinos nuomone, vertingas ir tas laikas, kol laiškas keliauja pas adresatą. Bendraujant elektroniniu būdu stabtelti nėra kada – laiškas gavėją pasiekia per kelias sekundes. „Pirmus laiškus gavau iš stovyklos draugų. Tada tai atrodė kažkas labai neįprasto, bet tuo pačiu artima – jau tada norėjau turėti tikrų susirašinėjimo draugų“, – pasakojo A. Lubytė, prisimindama, kad nors ir po ilgo laiko, tačiau šis noras išsipildė. Prieš ketverius metus kelionėje Alina susipažino su mergina iš Vilniaus ir iki šiol su ja susirašinėja laiškais. „Pamenu, labai norėjau pagerinti savo anglų kalbos įgūdžius. Pamaniau, kad bendravimas šia kalba įvairesnėje aplinkoje išties padėtų. Galima sakyti, kad taip ir prasidėjo mano laiškų rašymo epopėja“, – sakė pašnekovė. A. Lubytė pasakojo, kad susirašinėjimo draugų paieškos prasidėjo internetinėje erdvėje. Išsirinkusi iš daugybės pasiūlymų bendrauti laiškais mergina jau ilgą laiką turi du pastovius susirašinėjimo draugus iš Jungtinių Amerikos Valstijų. „Turiu specialią dėžutę, kurioje saugau gausybę laiškų ir atvirlaiškių tiek iš Lietuvos, tiek iš įvairiausių pasaulio vietų: Brazilijos, Amerikos, Švedijos, Italijos, Prancūzijos, Ukrainos, Rusijos, Kinijos, Tailando, Japonijos, – prisipažino A. Lubytė. – Laiškų neišmetu, gera po kurio laiko perskaityti juos iš naujo. Juose visam laikui „užkonservuojami“ emocijos ir jausmai, kaip ir fotografijoje.“ Remiantis atliktos apklausos rezultatais, jaunimui elektroninis susirašinėjimo būdas daug patogesnis, tačiau malonesnis bendravimas popieriniais laiškais. „Elektronika buvo sukurta tam, kad palengvintų žmonijos buitį, taigi patogiau susirašinėti elektroniniu būdu, nes nereikia eiti į paštą, stovėti eilėje dėl pašto ženklo ir panašiai. Bet man daug smagiau, maloniau gauti tikrą, popierinį laišką. Kodėl? Galbūt dėl to, kad taip retai juos gauname?“ – svarstė vienas iš respondentų. Kad nenueitų užmarštin Jaunimo nuomone, susirašinėjimas tikrais laiškais galėtų vėl tapti madingas – svarbu rengti įvairias akcijas, kurios skatintų žmones bendrauti šiuo būdu, skiepyti susirašinėjimą laiškais, kaip vertybę, jau mokykloje. „Manau, padėtų, jei atsirastų į „Postcrossing“ projektą, kurio dalyviai gali siųsti ir gauti tikrus atvirukus iš viso pasaulio, panaši platforma. Tik šiuo atveju reiktų ne atsitiktinių adresatų, o pagal pomėgius, bendrus interesus atrinktų žmonių, galinčių tapti susirašinėjimo draugais“, – dar vieną būdą, kaip populiarinti susirašinėjimą popieriniais laiškais, įvardijo vienas iš apklausos respondentų. Populiarėjančius atvirlaiškius akcentavo ir „Lietuvos pašto“ atstovė spaudai. A. Jonušaitės žodžiais, „Lietuvos paštas“ skatina neužmiršti gražios tradicijos ir siųsti ranka rašytus atvirlaiškius. Šiemet, kaip ir praėjusiais metais, Vasario 16-osios proga visi norintys buvo raginami pasveikinti artimuosius specialiai šiai dienai Lietuvos pašto išleistu nemokamu atviruku. „Laiškų rašymą iš tiesų vertėtų paversti madingu užsiėmimu ir stengtis tai įgyvendinti, pradedant nuo savęs“, – samprotavo A. Lubytė. Kita vertus, Alinos nuomone, negalima atmesti ir šiuolaikinių bendravimo formų efektyvumo – pasitelkus jas, net būnant kitame pasaulio krašte, galima bendrauti su artimaisiais čia ir dabar.
Nijolė BERTAŠIŪTĖ
„P. n.“ akademijos narė
|
|
