|
Į trioletus įsilydžiusi plazdanti vėduoklių grafika
Reto grožio dviejų meno rūšių - dailės ir poezijos - sintezės pavyzdį knygą „Vėduoklės“ Kretingos Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje pristatė jos kūrėjos klaipėdietės - grafikė Dalia Žalnieriūtė bei poetė Dalia Bielskytė.
Vėduoklėse ištirpsta spalvos Griežtos, įdomios poetinės formos D.Bielskytės eilėraščiams – trioletams, turintiems itin stiprų emocinį užtaisą, knygoje pritaria unikalios - lengvos ir plazdančios, magija alsuojančių prigesintų spalvų D.Žalnieriūtės vėduoklės. Abi šios meno mūzos albume tik papildo viena kitą, nė kiek nenustelbdamos. „Šie darbai sukurti iš atsitiktinumo. Sykį dirbtuvėse aptikau nudriskusio linoleumo gabalą, panašų į vėduoklę, - tai ir buvo atspirties taškas, kolekcijos gimimo pradžia. Taip mintis po minties – iš viso sukūriau 150 vėduoklių“, - pristatydama Kretingos M.Valančiaus viešojoje bibliotekoje dabar veikiančią savo parodą, kalbėjo D.Žalnieriūtė. Į parodų erdvėms skirtą kolekciją ji parinko per pusšimtį geriausių savo grafikos lakštų, - dauguma jų pateko ir į albumą „Vėduoklės“. Barokinės, rytietiškos, primenančios skrybėles, vandens augalus, puokštes ar net žaismingų ledų porcijas, - tokios yra D.Žalnieriūtės vėduoklės. Grafikė prisipažįsta, kad formų surandanti visur, netgi žvelgdama į paprastą kambarinę gėlę, joje įžvelgia bent keletą naujų vėduoklių. Vėduokles ji kūrė be eskizų, koliažo technika, kaip tvirtino jų autorė, iš įvairių pabirų: „Gabalą prie gabalo dėliojau lyg pasjansą, kol galiausiai iš jų gimė kūrinys. Mano vėduoklės yra vienetinės, skirtingai nuo kitų grafikos darbų, jos netiražuojamos“, - patikino kūrėja.
Inkilai su giedančiais paukščiais D.Žalnieriūtė taip pat pasidalijo ir ją aplankiusia atsitiktinumo nuojauta, kad vėduoklės turi apsigyventi ne tik parodų salėse, bet ir knygoje. „Sėdžiu sykį balkone, ilsiuosi ir kažkodėl prisiminiau Dalią Bielskytę. Paskambinau jai ir sakau: turiu iliustracijų - rengiam knygą. O ji išsyk – gerai, sutiko. Viskas įvyko spontaniškai. Susiradom leidyklą, atsirado ir rėmėjų – mūsų bendrą darbą rėmė ir Kretingos broliai pranciškonai“. D.Bielskytė pratęsė dailininkės mintį apie ją nustebinusį D.Žalnieriūtės sumanymą: „Danutė entuziastingai kalbėjo apie knygos formą – ji ją jau matė, o aš esu žmogus, netelpantis į formą. Man labai svarbu turinys. Peržvelgiau vėduokles – jos savo forma atrodė lyg ir panašios, tačiau jų turinys – skirtingas, nes kiekviena spindėjo savitu žavesiu. Tada prisiminiau esant trioletą – labai griežtą eilėraštį, kurio forma – tam tikras išlaikytas rimas ir ritmas - itin reikli“. Poetė atviravo, jog pradėjusi kurti, išsigando: „Supratau, kad nebus paprasta – juk galima sukalti inkilą, tačiau be paukščių jis bus tuščias ir negyvas“. Trioletus ji nuoširdžiai rašė 9 mėnesius, ir lyg gimimo procese radosi eilės. „Lyg iš to linoleumo gabalo gimusi vėduoklė ėmė pildytis mano vidus – eilės įgavo savo formą, jos atėjo iš pačios širdies gilumos“, - apie tai, kaip gimė bendra knyga, pasidalijo poetė D.Bielskytė.
|