Kokią Rotušės aikštę mato architektai (28 komentarai)

Kaip ten bebūtų praeityje, pirmas viešas architektūrinis konkursas Kretingoje yra sveikintinas dalykas. Todėl kretingiškiams reikėtų užeiti ir pažiūrėti, ką siūlo specialistai bei pareikšti savo nuomonę. Norisi tikėti,kad bibliotekos ststybos fiasko privertė valdžią padaryti kai kurias išvadas ir nauji projektai ateityje bus vykdomi tik per viešus architektūrinius konkursus.

Jau geriau pastatytu sporto kompleksa bent butu mieste ka veikt!!!

Sėdėjau Nicos kavinėje, žiūrėjau į mūsų centrą ir taip liūdna pasidarė. Manau valdžia nuvažiavusi į Kėdainius, Telšius, Marijampolę, Druskininkus ir .t.t supranta, kad gerokai atsiliekam. Vizijos ir projektų reikia, nes kitaip negausime lėšų. Tik dar reikia gabių darbuotojų, kurie parašytų projektus ES lėšoms gauti

Budriam

Savivaldos problema yra visos Lietuvos mastu. Jei būtumėm laisvai vystęsi nuo 1940 metų, tai padėtis būtų visai kitokia. Dabar iš naujo mokomės to ką kiti spėjo per 100 metų užgyventi. Kaip manai ar architektams irgi lengva, kai skelbiami konkursai, o jų sąlygos visiškai neapgalvotos, sau ir kitiems dokumentams prieštauraujančios ? Tai rodo, kad savivalda dar nesugeba rinkti informacijos, nuomonių ir pan. Dėl to nereikia kaltiniti ten dirbančių žmonių. Tiesiog trūksta vizionierių. Visa esmė galvose, direktoriuose ir pan. Pažiūrėk kai rodo reportažą per žinias iš Estijos, ten dauguma direktorių ir vadovų yra iki / apie 40 metų. Tai reiškia, kad jie nebesusiję su senąja sistema, o tada pažiūrėk kas Lietuvos reportažuose dedasi. Vieni buvę veikėjai. Tačiau džiugu, kad padėtis po truputį keičiasi ir padėtis jaunėja.

Užteks tų pavirkavimų. Džiugu, kad vyksta konkursai ir šiaip viskas gerėja.

Architektui
Manau, jei dirbtute Kretingoje viskas būtų gerai ir nebūtų tokios padėties ,kokia dabar yra. Klaidas taisyti visada yra
sunkiau, nei jų nedaryti. Kaip sakė De Golis: ,,Veiksmas, kuris nesiremia žinojimu, yra nusikaltimas". O kad sužinoti, tam ir rengiami konkursai. Norisi tikėti , kad valdžia jau pasimokė ir ateityje viskas bus daroma viešai, rengiant konkursus. Bet iki tol, kai tas buvo suprasta, praėjo beveik 20 metų. Optimistine gaida ir užbaigsime bei lauksime konkurso rezultatų.

Architektui
Manau, jei dirbtute Kretingoje viskas būtų gerai ir nebūtų tokios padėties ,kokia dabar yra. Klaidas taisyti visada yra
sunkiau, nei jų nedaryti. Kaip sakė De Golis: ,,Veiksmas, kuris nesiremia žinojimu, yra nusikaltimas". O kad sužinoti, tam ir rengiami konkursai. Norisi tikėti , kad valdžia jau pasimokė ir ateityje viskas bus daroma viešai, rengiant konkursus. Bet iki tol, kai tas buvo suprasta, praėjo beveik 20 metų. Optimistine gaida ir užbaigsime bei lauksime konkurso rezultatų.

Brolį Astijų kaltinimai pedofilija pasivijo iš tolimos praeities

„Mane užgavo Astijaus „naujoji evangelizacija“, - sako Tomas Danisevičius, populiaraus pranciškonų dvasininko Astijaus Kungio pusbrolis. Šis užsienyje jau seniai gyvenantis vyras neslepia savo netradicinės lytinės orientacijos. Jį įžeidė neseniai nuskambėjęs Astijaus raginimas gėjus vadinti pederastais.

T. Danisevičius mano, kad pusbrolis tyčia atvėrė senas žaizdas. „Matyt, jam tai irgi skaudi tema“, - sako šiuo metu Ispanijoje gyvenantis, laivų inžinieriumi mechaniku dirbantis 43 metų vyras. Jo kaltinimas skamba rimtai. „Astijus mane seksualiai prievartavo!“ - tvirtina garsiojo pranciškono pusbrolis.

„Už nusikaltimus reikia sumokėti“

Praeities šmėklas, tikras ar įsivaizduotas, bet dėl to ne mažiau šiurpias, T. Danisevičiaus sąmonėje prikėlė Garliavos istorija – to neslepia ir jis pats.

„Ta situacija ir Bažnyčios laikysena jos atžvilgiu mane verčia mintimis sugrįžti į savo vaikystės tragediją“, - taip pranciškono Astijaus pusbrolis aiškina, kodėl apie visa tai prabilo tik dabar, praėjus net 30 metų. Pasak T. Danisevičiaus, tikrųjų pedofilų reikia ieškoti visai kitur. Pavyzdžiui, katalikų bažnyčioje. Jų yra net tarp pačių populiariausių dvasininkų.

„Astijus tai padarė ir pasišalino. Dabar tie pranciškonai išsidirbinėja, padarę tokius nusikaltimus kaip niekur nieko gyvena. Man pikta, kad už skriaudą nėra atlyginta ir atsiprašyta“, - sako T. Danisevičius.

Apsisprendimą viešinti savo istoriją jis dar gegužę aiškino noru apsivalyti ir viską surikiuoti į vietas: „Už nusikaltimus reikia sumokėti“. Pašnekovas tikino norintis paskatinti ir kitus vaikus, kurie galbūt dabar taip pat kenčia, išdrįsti viešai prabilti apie patirtą prievartą.

Išgirdę tokius drastiškus kaltinimus kreipėmės paaiškinimo į Astijų. Šis iškart nuvyko pas pusbrolį. Kaip tuomet abu pareiškė, pavyko susitaikyti. T. Danisevičius tvirtino Astijui atleidęs ir atsiėmė savo kaltinimus. Tačiau dabar jis teigia savo žodžių neišsižadėjęs.

„Aš tik pasakiau, jog įvyko susitaikymas, kad jis buvo atvažiavęs, ir prašiau to straipsnio nepublikuoti, - aiškina T. Danisevičius. - Jis sakė, jog praras kunigystę, ir man jo pagailo. Nors tai neturi nieko bendro su jo kunigyste, nes įvyko prieš jam tampant kunigu“. Tuomet straipsnis taip ir liko stalčiuje. Tačiau dabar pagrindinis jo herojus suprato: nebegali tylėti, privalo pasauliui pranešti apie savo nuoskaudas.

Suguldė į vieną lovą

1978 m. A. Kungys įstojo į Kauno Maisto pramonės technikumą. Vaikinas iš netoli Palangos esančio Vidmantų kaimo ketverius metus gyveno pas savo motinos seserį – Tomo mamą. Trijų kambarių bute grūdosi nemaža šeimyna – trys vaikai (Tomas ir dvi jo seserys), motina, tėvas, Astijus ir senelis. Senelis turėjo atskirą kambarį, visi kiti šešiese dalijosi du kambarius.

„Dėl vietos stokos mama suguldė Astijų ir mane į vieną lovą“, - tvirtina Tomas. Jis sako, kad būtent tada patyrė savo pusbrolio, vėliau tapusio iškiliu dvasininku, seksualinę prievartą. Pasak T. Danisevičiaus, Astijui tuomet buvo 18-19 metų, o jam pačiam – apie 12.

Pasakodamas, ką konkrečiai jam darė Astijus, T. Danisevičius ima drovėtis. „Jis mane versdavo jį liesti... Po to versdavo man ten... Man sunku kalbėti apie tokius dalykus... Versdavo, kad aš daryčiau dalykus su jo tuo dalyku, su burna ir taip toliau...“ - sunkiai renka žodžius 42 metų vyras. Paklaustas, ar pusbrolis prievartavo jį analiniu būdu, T. Danisevičius atsako, kad ne, tik orališkai.

„O jūs bandėte priešintis, nesutikti?“ - klausiame. „Aš bandžiau priešintis, bet kažkaip aš kaip ir nesuprasdavau tų dalykų“, - ima nerišliai murmėti Astijaus pusbrolis. „Ar jis jums grasindavo?“ - domimės. „Ne tai kad grasindavo. Pas mus nebūdavo jokių diskusijų“, - atsako T. Danisevičius, bet užsimena, kad pusbrolis naudodavo jėgą. Esą, jis nedrįso aktyviai priešintis, nes drovėdavosi savo seserų, miegančių tame pačiame kambaryje, kitoje lovoje.

„Kai ryte atsikeldavau, jis man sakydavo „O, kokia tavo graži figūra, koks tu gražus“, taip tarsi primindamas naktinius įvykius“, - sako Astijaus pusbrolis.

T. Danisevičiaus teigimu, prievartavimai nebuvo vienkartinis įvykis, o truko nuolat apie metus.

Už tai, kad pajuto homoseksualius polinkius, vyras verčia atsakomybę pusbrolio jam vaikystėje neva patirtiems veiksmams: „Tai visą mano gyvenimą apvertė aukštyn kojomis“.

Vienuolis - šokiruotas

„Seniai jį bemačiau. Jis kažkur Ispanijoje, man atrodo, gyvena. Nieko, geras vyras turbūt“, - sakė A. Kungys, paklaustas apie pusbrolį.

Paklaustas, ar pusbrolis gali turėti už ką ant jo pykti, Astijus net nespėjus užbaigti klausimo pradėjo pasakoti apie nelabai senus laikus, kai pusbrolis Tomas, kaip ir jis, taip pat buvo pranciškonas: „Ai, buvo vienuolyne tokių reikalų. Jis buvo pašalintas iš vienuolyno ir galbūt todėl ant manęs buvo supykęs. Kitas dalykas – jis labai norėjo važiuoti į Angliją studijuoti. Ne aš tuos dalykus sprendžiau, bet galbūt žmogus galvojo, kad giminystės ryšiai jam padės, kad aš jį užtarsiu. Jis buvo baisiai ant manęs supykęs – neva, sugrioviau žmogui visą pašaukimą.“

Astijus sakėsi į tai nekreipęs didelio dėmesio, galvojęs – jaunystė, nesutarimai šeimoje, gyvenimo krizė. Visa tai populiarusis pranciškonų vienuolis pasakojo dar nežinodamas, kokius baisius kaltinimus jam pateikė pusbrolis. „Žmogus buvo supykęs tarsi ant viso pasaulio“, - sakė Astijus.

Išgirdęs, kad pusbrolis kaltina jį pedofilija, Astijus liko priblokštas. „Ką aš galiu pasakyti. Šokas“, - tokia buvo pirmoji jo reakcija. Astijus patvirtino, kad, studijuodamas Kauno maisto pramonės technikume, tikrai gyveno pas Tomo šeimą, bet į tai, kad miegojo su juo vienoje lovoje, pasakė „Jūs juokaujate?“

„Kambaryje tai, aišku, viename buvome, čia kalbos nėra. Bet studijuodamas trečiame, ketvirtame kurse praktiškai net ir negyvendavau pačiame Kaune. Aš pusę metų atlikau praktiką“, - aiškino dvasininkas.

konkursui ir nesupažindinus dalyvavusių architektų su aikštės istorija viskas nuėjo perniek..........gaila premijinių pinigėlių