Megzta vaikystės pasaka

Kretingiškės tautodailininkės 59-erių Birutės Reinikienės virbalais megztos ir vąšeliu nertos suknelės, megztukai, skraistės, kepuraitės, rankinukai tarsi panardina į žaismingą vaikų mados pasaulį. „Iš būtinybės kažkada kurdavau rūbus savo vaikams, - ir tai tapo didžiausiu mano gyvenimo pomėgiu“, - prisipažino B.Reinikienė.

Birutė Reinikienė savo nėriniais bei mezginiais veda į spalvotą vaikystės pasaulį.

Vaikams, ji sakė, mezganti ir nerianti su ypatingu džiaugsmu, nes smagu matyti vaikų akių spindesį ir šypsenas, kai mamos tautodailininkų mugėse matuoja ir perka jos kurtus rankdarbius.

Moteris neslėpė esanti ligų kalnas, o po stuburo operacijos tapusi neįgali, tad ir laiko nėriniams bei mezginiams atsiradę daugiau, negu anksčiau.

„Savo kasdienybę norisi nuspalvinti ryškiomis spalvomis – juolab, kad ir siūlų pasirinkimas dabar – itin didelis. Apmezgiau savo vaikus, po to - anūkę. Dabar jie mano rūbų jau nebenori, o man poreikis puošti vaikus taip ir užsiliko“, - kalbėjo iš lino, iriso, akrilo, vilnos kurianti tautodailininkė.

Mezgimas ar nėrimas, sakė ji, šiandieną jau tapęs ne tik jos mėgstamu darbu, bet ir dalimi savasties: „Jei nueinu į svečius, ramiai ilgiau, kaip dvi valandas nebeišsėdžiu, - pirštai patys, atrodo, ieško mezginio. Grįžtu namo, panyru į spalvingą nėrinių pasaulį, nusiraminu ir svajonėmis nusikeliu į tas vietas, kur traukia širdis, kur tuo momentu labiausiai norėčiau būti“, - kalbėjo B.Reinikienė.

Ji tęsė mintį: „Jei staiga atsikelčiau kurį rytą, ir nebeliktų rankdarbių pasaulio, visas mano gyvenimas netektų tų spalvų ir jų žaismo, kuriuos aš kasdien sudedu į savo darbus“.

B.Reinikienė sakė, jog visi spalvų deriniai bei raštai gimstą jos galvoje. Ji niekam nebekuria pagal užsakymą: „Man tai būtų papjūtis, tai prilygtų savęs prievartavimui. Savo fantaziją aš uždaryčiau tarsi į narvą. Nemėgstu kopijuoti ir iš knygų, - darau, kaip man išeina. Per šitiek metų, kiek mezgu – jau kone tris dešimtis – atmintinai žinau raštų derinius, kuriuos įgudę pirštai išnerti galėtų ir užsimerkus“.

Protarpiais tarp vaikiškų darbų ji neria sukneles ir skaras moterims, mezga vilnones kojines, pirštines. „Tai - duonai, nes vien iš neįgalumo pensijos ramiai neišgyvensi“, - neslėpė ji.

Nemaža dalis jos megztų rūbų ir aksesuarų iškeliauja svetur: į Islandiją - vilnoniai šalikai, pirštinės, kepurės bei skraistės, į JAV – vaikiški rūbai, skaros. Lino rūbus, jos žodžiais, labiausiai mėgstančios moterys iš Izraelio ir Rusijos, skirtingai nuo kretingiškių, kurioms linas tarsi nė neegzistuotų. Kretingoje didžiausios jos darbų populiarintojos yra mažosios damutės, besipuošiančios jos kepuraitėmis, skraistėmis ir rankinukais.

• Rašyti komentarą (0)