Į knygnešių kraštą – atiduoti istorinės skolos

Kretingos dviratininkų klubo „Tolumos“ nariai, numynę beveik 900 km į Kaliningrado kraštą ir atgal, įprasmino knygnešių kelią, o tenykštei lietuvių bendruomenei nuvežę knygų taip tarsi grąžino istorinę skolą už kažkada knygnešių per sieną perneštą lietuvišką žodį.

Sovetske žygeiviai pasigrožėjo karalienės Luizos tiltu: (iš kairės) priekyje – Darius Barasa ir Adrijana Bruzdeilynaitė; stovi Gajus Jankauskas, Inga Skipariutė ir Dainius Vosylius.

„Šiųmetinį dviračių žygį pavadinome „Knygnešio kelias“ ir jį paskyrėme lietuvių literatūros klasikui Kristijonui Donelaičiui – jo 300-osioms gimimo metinėms paminėti. Nebuvo tikslo numinti kuo daugiau kilometrų – labiau siekėme pažinti Mažąją Lietuvą, šio krašto kultūrą, kurią liudija išlikę statiniai, piliavietės“, – kelionės tikslą apibūdino dviratininkas Gajus Jankauskas. Be jo į šią kelionę leidosi dviratininkų klubo „Tolumos“ vadovė Inga Skipariutė, nariai Adrijana Bruzdeilynaitė, Darius Barasa, Dainius Vosylius.

Kaliningradas, arba Karaliaučius, – kraštas, su kuriuo mūsų bei kaimyninės savivaldybės yra užmezgusios bendradarbiavimo ryšius. Dviratininkai šįsyk pabuvo ir šių savivaldybių ambasadoriais, nuvežė dovanų bendradarbiavimo partneriams: Kretingos rajono vadovai linkėjimus perdavė Polesko ir Gvardeisko miestams, Klaipėdos merija – Kaliningradui, Lietuvos istorijos muziejus – Įsručio (Černiachovskio) muziejui, Neringos miesto savivaldybė – Liudviko Rėzos lietuvių kultūros bendruomenei Kaliningrade. Simboliška, jog dauguma dovanų buvo knygos bei albumai.

„Daugybė įspūdžių, pastebėjimų, įžvalgų – štai kas liko po šios kelionės“, – prisipažino G.Jankauskas. Jį ir kelionės draugus maloniai nustebino šilti, draugiški priėmimai, pabendravimas su Kaliningrado meru Aleksandru Jarošuk, Lietuvos kultūros atašė Kaliningrade Romanu Senapėdžiu, Kaliningrado Liudviko Rėzos lietuvių kultūros bendruomenės, vienijančios 800 lietuvių, primininke Nida Lukoševičiene, Kaliningrado IV bibliotekos direktore Larisa Pšeničnaja, kuri prasitarė apie rengiamą tarptautinį bibliotekininkų žygį dviračiais. Mūsiškius dviratininkus sudomino ir galimybė bendradarbiauti – galbūt netgi surengti bendrą žygį – ir su Kaliningrado dviratininkų klubais.

Sakmėmis apipintas šokantis miškas – įdomus gamtos reiškinys.

„Kaliningrade dviračių žygių, dviračių, kaip laisvalaikio, tradicijos dar tik mezgasi. Ir tik daugiau pakeliavę supratome, ką mums, tik kirtus valstybinę sieną, norėjo pasakyti vokiečių turistai, perspėję, jog Kaliningradas – nedraugiškas dviratininkams: Kaliningrado srityje visiškai nėra išvystytos dviračių infrastruktūros – nei specializuotų parduotuvių, nei autoservisų, nei dviračių takų. Tačiau žmonės mus priėmė kuo šilčiausiai, vairuotojai – dėmesingi. Keliaujant po Kaliningrado sritį kelią mums užkirto tik kartą, ir tai – automobilis lietuviškais numeriais, – pastebėjo G.Jankauskas, prisipažinęs, jog žygeiviai iš pradžių baiminosi vietinių žmonių neigiamos reakcijos. – Tačiau šios baimės nepasitvirtino“.

„Tolumų“ dviratininkams kirtus sieną ir apsistojus Zelenogradske pirmiausiai kilo klausimas – ko rusams važiuoti į Palangą, turint tokią pakrantę, sutvarkytą miestą, daugybę pramogų. Didelį įspūdį keliautojams paliko visa Baltijos jūros pakrantė, kuri sužavėjo puslaukine gamta, įspūdingais skardžiais, slėniais. Savotiškų apmąstymų sukėlė krašto miesteliai: dauguma jų, galima sakyti, ištisi garnizonai, jeigu sutiksi ką – tai kareivį arba kareivio žmoną... Militaristinę nuotaiką išlaikęs ir Baltijskas – piliavietėje įsikūrusios kareivinės, tad istorinę praeitį menantį objektą žygeiviai galėjo apžiūrėti tik iš išorės. Geriausiai, dviratininkų pastebėjimu, išsilaikiusios Nemano (Ragainės), Kaliningrado piliavietės, o daugybė pastatų – griuvėsių liekanos, dėl kurių jau grįžtant namo žygeiviai nesuko nė iš kelio.

Kaliningrado krašto puslaukinė gamta taip pat turi savo žavesio.

Dviprasmį įspūdį paliko Kaliningradas – labai didelių kontrastų miestas, kurio pakraščiai nukelia 30 metų atgal, o modernus centras – tarsi didžiausio europinio miesto: daugybė viešų pramogų, šiuolaikiniai statiniai, infrastruktūra, architektūrinė išmonė ir puošmenos.

Įsrutyje, arba Černiachovske, žygeiviams svetingai buvo atvertos vietos muziejaus durys, o pabuvojus Jantarnyj gintarų muziejuje ir gintaro gavybos karjere, kur susiformavęs 30 m gylio be galo skaidrus ežeras ir kur veikia nardymo centrai, žygeiviams kilo mintis ateityje surengti nardymo ekspediciją.

„Įsrutyje stovi galinga pilis, kurioje gyvena menininkas, vadinantis save šių laikų riteriu. Jis rengia viešas akcijas, organizuoja teatro, dailės būrelius, pardavinėja savo darbus ir iš tų pinigų tvarkosi toje pilyje. Tai daryti jam leidžia miesto valdžia, ir, ko gero, tai vienintelė vieta, kurioje, matėme, jog kažkas vyksta“, – pastebėjo G.Jankauskas.

Kelionės kulminacija buvo Čistyje Prudy (Tolminkiemis) ir 10 km kelias – žvyrkelis įkalniui – iki jo buvęs pats sunkiausias per visą žygį. Žygeiviai dar ir dabar apgailestauja, kad nebuvo kam jų įleisti į K.Donelaičio muziejų-bažnyčią, tačiau kaimelį dviratininkai išnaršė skersai-išilgai.

„Atslūgus pirmiesiems įspūdžiams, galima pasakyti, jog tai buvo labai sėkmingas žygis. Didžiausias iššūkis buvo saulė, kurią teko išverti. O šiaip nepatyrėme jokių traumų, gedimų, beveik visą kelionę važiavome pavėjui, taigi labiau pailsėjome negu nuvargome“, – pripažino G.Jankauskas, kartu su žygeiviais jau kuriantis kitų metų žygio planą – dviratininkai norėtų aplankyti Rusijos sostinę Maskvą ir Sankt-Peterburgą.

Pažintinio žygio į Kaliningradą metu dviratininkai kasdien numindavo po 80 km, o grįždami – po 110-120 km.

Dviratininkų klubas „Tolumos“ sezono pabaigtuvėms ketina surengti dar du žygius: rugpjūčio 16-17 d. rengiamasi į Apuolę, o rugpjūčio pabaigoje dviračių mėgėjų laukia dviejų dienų žygis į žemaičių aukštumas – Medvėgalį, Laukuvą.

• Rašyti komentarą (1)