Į verbą įriša žemės ir dangaus

„Esu gimusi Velykų rytmetį - balandžio 21-ąją, prieš 68-erius metus. Galbūt todėl mano prigimtyje užkoduotas džiugesys, ir aš net juodžiausioj situacijoj įžvelgiu prisikėlimo viltį. Viltis ir džiugesys būdingas ir mano kūrybai“, - kalbėjo spalvingą verbų kolekciją sukūrusi baubliškė Stasė Gideikienė.

Į verbas kūrėja Stasė Gideikienė sudėjo savo širdį, tautos palikimą ir gamtos grožį.

Didžioji siekia lubas

S.Gideikienės verbos – gana neįprastų dydžių: mažiausios iš jų siekia kone 1 metrą, o aukščiausia – 2,7 m - liečia kambario lubas. „Šioji iškeliaus į Klaipėdos Šv.Kazimiero bažnyčią – parapijiečiai paprašė, kad nupinčiau Verbų sekmadieniui. Bet ir ši nėra pati didžiausia iš mano sukurtųjų, - bažnyčiai esu nupynusi ir 4 m verbą“, - pašnekovė juokavo, kad kai kurios jos verbos, kaip ta pupa iš pasakos, vis auga ir auga, gali ir stogą praaugt, kad tik arčiau dangaus.

Baubliškės surištos verbos netrukus iškeliaus į krašto kūrėjų parodą, kuri prieš šias Velykas rengiama Kretingos muziejuje.

Kiekviena S.Gideikienės verba turinti savo gimimo istoriją, kai kurios – ir vardus. „Jos gyvena manyje ir tampa mano gyvenimo dalimi. Kai pradedu rišti verbą, taip įsijaučiu į ją, kad atsiduriu toli nuo namų: braidau paminijais, užkopiu į Abakų lurdo kalvą, nuvykstu į Platelių miestelį - braidžioju po parką, mėgaujuosi ežerų ramybe. Vidumi pajaučiu aplinką: tų vietų spalvas, kvapus, gamtos motyvus, ir juos dedu į verbą“, - moteris sakė, jog verba yra ne tik žmogaus rankų, bet ir pačios gamtos kūrinys, skirtas išaukštinti Tą, kuris pats visa sukūrė.

Iš spalvų ir ornamentų įvairove turtingos kone trijų dešimčių verbų kolekcijos S.Gideikienei nelengva išrinkti jos širdžiai mieliausią verbą. „Kiekviena – tarsi kūdikis, išpuoselėta ir brangi, antros tokios pačios tikrai neatkartočiau, nes raštus ir žolynus dėlioju ne iš vadovėlio, o iš savo galvos“, - pabrėžė verbų rišėja.

Verbos mirga nuo raštais surištų augalų įvairovės, dauguma spalvų – natūralios.

Verbos turi istorijas

„Pažiūrėkit, šita ažūrinė su karališkom karūnom, o šita – su Afrikos raštų motyvais. Ana man primena jaunamartę, o šioji – jėzuitų vienuolį“, - kilnodama masyvias verbas, pasakojo moteris.

Šią kolekciją ji sakė sukūrusi per 3 mėnesius - viena verba slyste slysdavusi tarp pirštų, prie kitos tekę prasėdėti ir visą dieną.

Žolynų, linų, rugių varpų, ji sakė, taip pat pati pasirūpinanti - vos pavasarį prasikala pumpuras ar šviežią lapą skleidžia beržas, ji išeinanti į laukus, šviežių žalumynų taip pat prisireikia velykinėms puokštėms. Smilgas pradedanti skinti birželio pradžioj, nes, praleidus laiką, iš jų pasklinda pūkai, - tokių į verbą nebeįriši. Glėbiais iš laukų nešanti įvairius žolynus, vaistažoles – vieni gydymui, kiti jos kuriamam grožiui.

„Baubliškiai jau įpratę matyti Gideikienę paminijais varlinėjant“, - pajuokavo moteris.

Pati pasisėjanti linų – pernai maždaug 1,5 a lauką, iš to derliaus vos pora gniūžčių ir belikę. „Negaliu turėti mažiau – geriau tegul lieka, nes, jei pradėsi trupinti žolynus, gražios verbos nesitikėk“, - tvirtino kūrėja.

Rugių varpas ji išskinanti iš pernykščio rugių derliaus likusiame dobilų įsėlyje – tokių šiaudas ilgesnis, varpos sodresnės. „Šių niekam negaila. Antraip galvotum – va, kiek duonelės būtų išėję“, - samprotavo baubliškė.

„Nebūsiu tokia liauna, kaip manoji verba“, - fotografuodamasi juokavo S.Gideikienė.

Tapo tautos paveldu

Verboje, kuri pradedama rišti nuo viršaus, tvirtino kūrėja, svarbiausia yra sukurti pirmąjį motyvą, po to jis atsikartoja 3 – 5 kartus. Raštai, spalvos ir jų dermės – visa tai yra pačios rišėjos išmonė.

Į verbą būtina įrišti ir savo širdies. Verba gimsta iš žemės gelmių - iš žolynų, ir nuo seno buvo skirta pagarbinti į Jeruzalę Verbų sekmadienį įžengusį Jėzų. Puošni verba iš tiesų nebūdinga žemaičių kraštui. Verba atkeliavusi iš lenkų kultūros: pagal tradiciją prie kadagio šakelės būdavo pridedamos kelios išsprogusių pūkuotų „kačiukų“ šakelės, juos aprišdavo raudonu siūlu. Ilgainiui moterys sumanydavo į puokštę dar kažką įdėti, taip verba ir augo. Po Verbų sekmadienio raudonąjį siūlą nuo verbos nuimdavo ir juo rišdavo skaudamą riešą ar sąnarį. Kai Vilniaus krašte buvo pradėtos rengti pirmosios Kaziuko mugės, verbos itin išplito, ilgainiui tapdamos kultūros paveldu.

„Pas mus žmonės įpratę – nusiperka verbą ir laiko namuose 5 metus. Iš tikrųjų verba turi puošti ir saugoti namus nuo Verbų sekmadienio ligi kitų metų Pelenų dienos. Po to ją reikia sudeginti, o pelenus sumaišius su taukais suvartoti kaip vaistą“, - tikino ne tik į verbos išorinį grožį, bet ir į jos prasmę besigilinanti pašnekovė.

Ji neslėpė turinti didelį norą, kad savo verbas galėtų parodyti kitų kultūrų žmonėms, kad šie žinotų, kokias gilias tradicijas Lietuva dar saugo, kaip jos kūrėjai jaučia ir puoselėja prigimtinį ryšį su visa kūrinija.

• Rašyti komentarą (4)