|
|
|
Neįgalieji - mūsų žmogiškumo ir laimės matas
Europos Sąjungoje (ES) net per 80 mln. asmenų turi negalią. Tai žmonės, kurie gyvena tarp mūsų, šalia mūsų ar su mumis. Tačiau, skirtingai negu kiti, jie kas dieną susiduria su įvairiomis socialinės integracijos problemomis, - ar tai būtų švietimas, įdarbinimas, ar paslaugų prieiga, jau nekalbant apie platesnes savirealizacijos galimybes.
Neįgalieji - mūsų žmogiškumo ir laimės matas Europos Sąjungoje (ES) net per 80 mln. asmenų turi negalią. Tai žmonės, kurie gyvena tarp mūsų, šalia mūsų ar su mumis. Tačiau, skirtingai negu kiti, jie kas dieną susiduria su įvairiomis socialinės integracijos problemomis, - ar tai būtų švietimas, įdarbinimas, ar paslaugų prieiga, jau nekalbant apie platesnes savirealizacijos galimybes.
Maža to, mes vis dar įpratę neįgaliuosius traktuoti kaip problemą - šeimos, valstybės, Europos ir pan. Tačiau būtent kitoks - pozityvus - požiūris į šiuos žmones galėtų pakeisti mus pačius, visuomenę ir valstybę. Dažnas neįgalusis turi didelių kūrybinių talentų, ir jei tik jam kas sudarytų sąlygas save realizuoti! Dažnas jų moka taip džiaugtis mažais gyvenimo džiaugsmais, kad sveikiesiems būtų pravartu apsilankyti ne pas psichologą, o, pavyzdžiui, sudalyvauti kokioje mažutėje neįgaliųjų šventėje ar tiesiog su tokiais žmonėmis pabendrauti, pamatyti jų kasdienybę ir jų ramų laimingą susitaikymą. Man artimų žmonių rate, kurie yra Belgijos piliečiai, yra protiškai neįgalių žmonių, todėl turiu progos stebėti ir mokytis pati, - su kokia meile ir atsidavimu jų atžvilgiu elgiasi šeima, kaip supratingai juos priima visuomenė, kaip jais rūpinasi valstybė ir kokią grąžą atitinkamai visi gauna. Neperdėsiu - mano minimoje šeimoje šis žmogus yra visų dėmesio centre, jis yra gerbiamas, yra vaikų numylėtinis, nes pats kupinas nuoširdumo, jis nuostabiai gražiai piešia ir tą talentą visi stengiasi palaikyti, suteikti galimybes rengti parodėles - tiek bendruomenės, tiek valstybės ar net tarptautiniu lygiu. Kartą ši šeima man pasakė: jei ne šis mūsų neįgalus žmogus, mes nebūtume tokie vieningi ir tokie laimingi, nes šis žmogus kiekvieną dieną mus mokina, kiek nedaug žmogui tereikia, kad jis būtų laimingas ir dėkingas už tai, ką turi. Vaikai mato puikų pavyzdį, kaip ugdoma pagarba, rūpestis, dėmesys, o ne gailestis ar gėda! Stebėdami savo tėvų elgesį su neįgaliu broliu ar seserimi, jie suvokia, kad toks žmogus yra neatsiejama jų šeimos, jų gyvenimo ir bendruomenės dalis, kad tokie žmonės gyvena šalia, yra talentingi, linksmi, mylintys, kad jie yra jų visų atsakomybė, o svarbiausia - žmogiškumo matas. Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, Lietuvoje yra 15 tūkst. 544 neįgalūs vaikai iki 18 metų ir 247 tūkst. 774 neįgalūs suaugusieji nuo 18 metų. Tai didžiuliai skaičiai, kurių nevalia ignoruoti. Šį straipsnį parašyti mane paskatino ir Dovilės Juodkaitės, Lietuvos neįgaliųjų forumo prezidentės, laiškas, kuriame Europos Parlamento (EP) nariai buvo kviečiami palaikyti EP deklaracijas dėl neįgaliųjų socialinės integracijos ir dėl atskiro departamento, skirto neįgaliųjų klausimams steigimo Europos Komisijoje. Deklaracijoje 0008/2014 dėl savarankiško gyvenimo yra siekiama, kad būtų lengviau prieinama asmeninio asistento paslauga, kuri padėtų žmonėms su negalia socialiai reabilituotis ir gyventi visavertį socialinį gyvenimą. Šioje deklaracijoje paaiškinama, jog tokia paslauga sutaupytų apie 30 proc. ilgalaikės priežiūros, teikiamos globos namuose, išlaidų. Priminsiu, kad Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija įtvirtina asmeninio asistento pagalbos būtinumą, siekiant asmenų nepriklausomo gyvenimo (19 konvencijos str.). Kita deklaracija - numeriu 0007/2014 - Europos Komisija yra raginama sukurti naują Generalinį direktoratą, kuris spręstų tik neįgaliųjų klausimus. Palaikiau abi deklaracijas, nes mano pareiga - bet kokiomis įmanomomis priemonėmis padėti bei prisidėti su negalia susiduriantiems žmonėms ir jų šeimoms. Su kokiomis problemomis susiduria neįgalieji Lietuvoje? Judėjimo apribojimas. Neįgaliųjų mobilumas - opi ir aktuali problema. Lietuvoje aplinka neįgaliesiems vis dar menkai pritaikyta, todėl neįgalieji ar jų šeimos nariai turi ne tik gerai suplanuoti savo maršrutą, bet dažnai kai kurių iš jų iš viso atsisakyti. Neįgalieji kasdien susiduria su galvosūkiais, nes dažnai net nežino, kokios viešosios paskirties vietos Lietuvoje yra pritaikytos ir jiems patogios arba apskritai įmanomos judėti. Mūsų šalies valstybinių institucijų susirūpinimas šia problema – itin mažas. Žmonėms vežimėliuose praktiškai nėra galimybių naudotis viešuoju transportu, nes nepritaikyta ir viešoji fizinė aplinka - t.y. nuolydžių trūkumas, aukšti šaligatvių kraštai, taip pat gyvenamieji būstai bei būstų viešosios laiptinės nėra pritaikytos neįgaliesiems. Miestų socialinės paramos centrai turi tik po kelis automobilius, kuriais užsakius paslaugą neįgalusis vežimėlyje gali būti transportuojamas. Tačiau šios transportavimo paslaugos yra teikiamos ribotą laiką - t.y. tik darbo dienomis nuo 8 iki 17 val., yra ribotos vykimo „kryptys“, dažniausia - tik į gydymo įstaigas. Darbas. Lietuvoje dirba tik šeštadalis neįgaliųjų. Tai - vienas žemiausių rodiklių Europos Sąjungoje. Lietuvoje iš daugiau negu 200 tūkst. dirba tik šeštadalis neįgaliųjų. Yra teigiama, kad sunku neįgaliuosius motyvuoti darbui, bet gal vertėtų peržiūrėti mokesčių politiką, kad neįgalusis asmuo būtų lengviau integruojamas, taigi - ir motyvuojamas. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2013 m. pabaigoje net 12 tūkst. neįgaliųjų ieškojo darbo. Socialinė reabilitacija ir integracija. Neatskiriama neįgaliųjų socialinės integracijos ir socialinės reabilitacijos dalis yra socialinės paslaugos, kurios teikiamos neįgaliesiems. Visuomenės požiūris į neįgaliųjų integraciją dar tik formuojasi – didesnė dalis lietuvių dar tik mokosi bendravimo ypatumų su neįgaliaisiais, ne visi pasiruošę asmeniniams ryšiams su jais. Įprastai socialinės paslaugos yra teikiamos valstybinio sektoriaus institucijų, tačiau pastaruoju metu nemažai neatlygintinų jų neįgaliesiems teikia ir nevyriausybinės organizacijos, dienos centrai. Socialinių paslaugų įstatymo 2 straipsnyje įvardintas pagrindinis socialinių paslaugų tikslas - patenkinti asmens gyvybinius poreikius ir sudaryti žmogaus orumo nežeminančias gyvenimo sąlygas, kai žmogus pats nepajėgia to padaryti.
Dėl ekonominės krizės, kintant ekonominėms-socialinėms sąlygoms Lietuvoje, keitėsi dėmesys ir socialinei neįgaliųjų reabilitacijai: mažėjo socialinių darbuotojų atlyginimai; augo bendras nedarbo lygis Lietuvoje; neigiamos įtakos turėjo „Sodros“ neigiamas biudžetas; sumažintos išmokos; savivaldybės ėmė taupyti projektų, skirtų neįgaliųjų reabilitacijai, sąskaita. Daugiausia yra asmenų, kuriems nustatyta fizinė negalia. Fizinė negalia nulemia ribotą tų asmenų savarankiškumą, todėl tokiems asmenims yra labai sudėtinga savarankiškai spręsti sveikatos, buitinius, užimtumo klausimus, taip pat sunku dalyvauti visuomeninėje veikloje. Daugelis neįgaliųjų bei jų šeimos narių susiduria ir su psichologinėmis problemomis, depresija, kompleksais dėl higieninių problemų ir t.t. Kita mūsų visuomenės problema - negalią turinčių asmenų izoliacija, kurią skatina tiek nepakankamai neįgaliajam pritaikyta aplinka, tiek neadekvatus visuomenės požiūris į žmones su fizine negalia. Vienas iš būdų sumažinti socialinę izoliaciją - tai rasti priimtiną neformalaus užimtumo formą. Įsitraukimas į neformalią veiklą teigiamai veikia ne tik neįgalaus asmens socialinę bei profesinę reabilitaciją. Dar daugiau: į tokią veiklą drauge įsitraukti turėtų mokytis ir kuo didesnė sveikosios visuomenės dalis. Apie tai turi būti kalbama nuolat ir visais lygiais - nuo darželio, mokyklos, visuomeninių projektų metu, žiniasklaidos priemonėse - visa, kas veikia mūsų požiūrį į šiuos žmones.
|
|
