|
|
|
Pasaulio krašto beieškant
„Plytelės… Daug plytelių: metro stotis, pasipuošusi plytelėmis, šaligatviai iš plytelių, namų sienos, dekoruotos plytelėmis. Truputį aptrupėjusios, kartais kreivokos, pasitaiko net su išblukusiais piešiniais. Tačiau išties žavingos ir spalvingos. Greta esantys pastatai retai kada susiderinę. Bet negi jie turėtų taikytis vienas prie kito?“ – tokios padrikos mintys pirmiausia sklando galvoje nusileidus oro uoste ir pradėjus klaidžioti Portugalijos gatvėmis.
Šiek tiek keliavimo patirties jau turi, bet tai - visiškai nauja: viskas savarankiška, truputėlį naivūs bandymai planuoti, šiek tiek baimės dėl sugebėjimo susiorientuoti naujoje aplinkoje ir... savo galimybių pervertinimas. Tikslas miegui skirti kuo mažiau laiko, kad spėtum aplankyti visus tavo kelyje pasitaikančius muziejus ir pamatyti kiekvieną bent kiek įžymesnį objektą, tikrai suskamba nerealiai. Geriau - mažiau, bet kokybiškiau ir žvaliai nusiteikus. Pirma diena atitenka elementariam išoriniam Lisabonos pažinimui. Praeini pagrindinėmis gatvėmis, išsiaiškini, kad vienoje pusėje - upė, o va, kitoje – namai. Išgirsti raktinius pavadinimus, kaip „Praca de comercio“, „Martim Moniz“ ir t.t. ... Pamatai tiltą, primenantį Niujorką, ir kažkur tolumoje - Jėzaus skulptūrą, tarsi nužengusią iš Brazilijos. Prisiskini tiesiog parke ant medžių augančių mandarinų ir stebiesi, kaip skaniai jie kvepia. Išbandai senovinius geltonus ir drebančius tramvajus, kurie sunkiai juda siauromis miesto gatvelėmis. Keliauji į artimiausią kavinę valgyti tradicinių portugališkų pietų. Už studentišką kainą randi rinkinuką, kuris susideda iš trintos moliūgų sriubos, sumuštinio su virta mėsa bei stiklinės sulčių. Sotu bei paprasta, tačiau ir kitomis dienomis tenka maitintis panašiai, nes tai - vienas iš populiariausių ir pigiausių pietų variantų.
Jau antrąją dieną savarankiškai trauki į bene žaviausią Lisabonos regioną – Belemą. Atrodo, ten net įprasta sakyti: „O, šiandien toks puikus oras, tai Belemo oras“. Prieš keliaujant į Belemą gauni „įspėjimą“, kad privalai paragauti ypatingųjų „Pasteis de Belem“. Tai tradiciniai Belemo pyragaičiai iš trapios tešlos su nuostabaus skonio kremu viduje. Pyragaičių receptas itin slepiamas, tad originaliųjų skanėstų galima gauti tik keliose kavinėse. Atsidūręs pačiame Belemo centre ir pamatęs turistus, besirikiuojančius prie vienos iš kavinukių ir kramsnojančius pyragaičius, nes viduje visiškai nėra laisvos vietos prisėsti, iškart supranti, kad atėjai ten, kur reikia. Skanėstai supakuoti į žavius popierinius maišelius kartu su cinamonu ir cukraus pudra. Skonis nenuvilia. Beleme stūkso didžiulis vienuolynas – Jeronimas Monastery. Jame palaidotas pats Vasco da Gama. Vienuolynas išties įspūdingas, nėra nė vieno nereikalingo linkio, viskas dekoruota šventųjų siluetais, puošniais ornamentais. Ant laiptelių sėdi garbaus amžiaus pora ir tyrinėja žemėlapį. Užsuki į jūrinį muziejų, apžiūri įvairiausius laivų modelius ir pėdini toliau iki vieno svarbiausių Belemo simbolių, tarsi iš vandens išaugusio didingo bokšto.
Į savo lankytinų vietų sąrašą įtrauki ir Fatimą. Miestelis, kuriame maždaug prieš šimtą metų trims piemenėliams apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Fatima, atrodo, dar iki šiol gyvena šiuo įvykiu. Tik atvykus iškart juntama religinė atmosfera. Didžiulė ir moderni bažnyčia, per įvairias iškilmes talpinanti ne vieną tūkstantį tikinčiųjų. Šalia bažnyčios įrengta vieta žvakėms uždegti. Įdomu tai, kad Fatimoje tikima, jog sudeginus tam tikros kūno dalies figūrėlę, ši nebeskaudės. Vietinėse religinių reikmenų parduotuvėse pastebi, kad kai kurie tiesiog dėžėmis perka deginti paruoštas rankas, kojas, galvas... Randi piligriminį taką, apsodintą alyvuogių medžiais, vedantį į kaimelį, kuriame gyveno piemenėliai. Nuėjęs gali apžiūrėti autentiškus jų namus. Viskas šiek tiek primena ekspoziciją Rumšiškėse: didžiulės verpimo staklės, plūktos aslos, moliniai ąsočiai. Viename iš namukų sutinki labai plepią muziejininkę, kuri klausia, ką nuveikei, ir pasiūlo, ką dar reikėtų pamatyti. Nusprendi, kad iki visiškos laimės teks dar bent kartą apsilankyti Portugalijoje, nes pora miestų niekaip nebetelpa į dienotvarkę.
Dar vieną dieną paskiri Sintrai. Kaip teigė Fatimoje sutikta muziejininkė: „Sintra – it‘s like movie“ - Sintroje, kaip filme. Išlipi iš traukinio ir, atrodo, kad patekai į mistišką erdvę. Imi kopti į kalną, apstatytą pilimis. Dėmesį patraukia Quinta da Regaleira – tai į Unesco paveldą įtraukta pilis, pastatyta XX a. pradžioje. Ši pilis tarsi atklydusi iš vaikystėje įsivaizduotų pasakų miestų. Vienu metu atrodo labai jauki ir kartu šiek tiek bauginanti. Pilį supa didžiulis sodas. Vaikštinėjant ten verta pasikliauti lankstinuku, kad nepražioplintum kokio išskirtinio objekto. Galima sakyti, kad sodas sudarytas iš dviejų aukštų. Pirmajame išsidėstę bokšteliai, fontanai, įvairiausi augalai. O požeminiame – ilgi ir klaidūs tuneliai, ne iš karto pastebimi ežeriukai. Vienas iš įdomiausių objektų – į žemę tarsi įaugęs bokštas, kurio gylis - 27 metrai. Nusileidęs šio bokšto slaptoje sienoje įrengtais laiptais užverti galvą į viršų ir stebi dangų, dekoruotą medžių šakomis. Vaikštinėdamas Sintros gatvelėmis užsuki į gėrimų parduotuvėlę paragauti ginginj‘os - vyšnių likerio, geriamo iš šokoladinių puodelių. Žinoma, išgėrus suvalgai ir puodelį. Tai tarsi daug geresnė saldainių su likeriu versija. Vieną iš paskutiniųjų dienų keliauji į Cascais, miestą šalia Atlanto vandenyno. Visa pakrantė uolėta, atrodo, kad tikrai patekai į pasaulio kraštą. Pasinaudoji puikia proga nemokamai išsinuomoti dviračius ir išdidžiai mini greta vandenyno nusidriekusiomis gatvelėmis. Vaizdai verti atviruko, o galvoje – nesibaigiančios mintys...
Agnė ABELKYTĖ
|
|
