|
|
|
Kai kurių atsakymų ūkininkai neišgirdo
Lietuvos žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės mokėjimo agentūros valdininkų desantas iš Vilniaus ir Klaipėdos trečiadienį atvyko į Kretingą. Kultūros centro salė buvo pilnutėlė norinčių iš pirmų lūpų išgirsti atsakymus į aktualius klausimus. Svečiai kalbėjo apie tiesioginių išmokų naujoves, pasėlių deklaravimą, paramą smulkiesiems ūkiams, aptarė mažiau palankias ūkininkauti vietoves, kalbėjo apie melioracijos būklę ir perspektyvas, atsakė į klausimus. Renginyje dalyvavo rajono vadovai, Žemės ūkio skyriaus vedėja ir specialistai.
Pasigedo kaimo vizijos „Mes, čia susirinkę, žiūrim į jus viltingai – tokie visi gražūs, mokyti, puikiai suprantat, kaip Europos pinigus skirstyti, tačiau kaimas nuo to nesikeičia. Kaimas – negyvybingas. Viską, ką čia pasakojot, galima ir internete paskaityti. Bet man įdomiau, kokią kaimo viziją jūs pats, viceministre, matot? Kokia smulkiųjų ūkininkų ateitis?“ – klausė Rimantas Siparius. Apie 30 proc. ūkių kaime – smulkūs. Pasak R. Skipariaus, niekam nerūpi, kokią produkciją jie gamina, kaip ji perdirbama, tvirtai nesakoma, ar bus remiama kooperacija. Dar nenuvėso aistros dėl žemės pardavimo užsieniečiams. Vieni - už tai, kad būtų galima parduoti, kiti – prieš. Buvo renkami parašai, kilo triukšmas – esą negalima pažeisti Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutarties, žemės Lietuvoje įsigyti teisę turi ir užsieniečiai. „Ateina pas mane stambusis lietuvis ūkininkas ir sako: „Ot, aš tau už hektarą nė dvidešimties litų neduosiu – ir taip tą žemę paimsiu. Užsieniečiui vis tiek tu negalėsi parduoti“. Kokias priemones numatėte, kad taip neatsitiktų?“– klausė R. Skiparius. Kooperacijai – žalia šviesa Atsakydamas į kandžias užuominas, žemės ūkio viceministras Mindaugas Kuklierius prisipažino šiuos žodžius ir kituose rajonuose girdįs taip dažnai, kaip skamba Jungėnų kapelos daina „Vėl gegužio žiedai“. Jo teigimu, viskam reikia laiko ir kantrybės – juk ir miestai nebuvo pastatyti per metus. „Puikiai žinot, kad iš vienos sistemos į kitą puolėm viską suardę. Nepolitikuokim dabar ir nesigilinkim, kas kaltas. Neturėjom patirties, daugelis pridarėm klaidų: vieni - didesnių, kiti – mažesnių“,– sakė viceministras. Jis teigė pastebėjęs, kad ūkininkai šiandien jau nebesipriešina, skirstant paramą vieni kitus palaiko, supranta, kad vieni kitiems yra reikalingi. Smulkiesiems ūkininkams paramos krepšeliai skirstomi supaprastinta tvarka. Tačiau, pasak viceministro, vis tiek turi už rankos laikyti ir raginti, kad imtų – jie daug konservatyvesni, bijo kreditų ir įsipareigojimų bankams. „Tuo metu stambiesiems paramos – tik duok, ir kuo daugiau,“ – lygino M. Kuklierius. Jo teigimu, stambieji dirba daugiau eksporto rinkoms, perdirbimui, o smulkieji vis labiau randa nišą turgeliuose, esančiuose ypač prie didžiųjų miestų. Viceministras garantavo, kad kooperacijai jau degama žalia šviesa, ir parama Kaimo plėtros programoje bus numatyta. Siūlė, nuo ko pradėti R. Skiparius, įdėmiai klausęsis, vėl neiškentė: „Aš kitaip įsivaizduoju. Manau, pradėti reikia nuo to, kad ministerija rajonuose turi paskirti už kooperaciją atsakingus žmones, kurie važiuotų į kaimą, domėtųsi, kas ką augina, padėtų organizuoti ir spręsti problemas. Užtenka tų senoviškų biurokratų kabinetuose, nešvaistykit be reikalo Europos pinigų, mokėkit tiems, kurie tikrai dirba“. R. Skiparius dalijosi kooperatyvų veiklos patirtimi Danijos, Švedijos, Norvegijos ūkiuose. „Penki ūkininkai „susimetę“ 2–3 hektarų plote augina serbentus, spaudžia sultis, veža parduoti, uždirba ir išlaiko šeimas“,– pasakojo. Viceministras prašė nelyginti Danijos, kur klesti kooperacija, ir Lietuvos. Esą Lietuvoje pieno, mėsos perdirbimo įmonių akcijos buvo išsidalintos, o ten žemdirbiai jų iš savo rankų nepaleido.
Tiesioginės išmokos didėja Žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktoriaus pavaduotojas Karolis Anužis pristatė išmokų skyrimo naujoves, kalbėjo apie paramą 2015 – 2020 m. Lietuva turi teisę teikti papildomas nacionalines išmokas, taip pat taikyti perskirstymo išmoką. Pasak K. Anužio, kuo mažesnis ūkis, tuo didesnė vidutinė išmoka už hektarą. Gera žinia, kad 3 proc. tiesioginių išmokų sumos – apie 40 mln. Lt – bus galima skirti pieno sektoriui. Tiems sektoriams, kurie 2013-aisiais gavo nacionalinę pereinamojo laikotarpio paramą, ir nauju laikotarpiu ji bus teikiama.
Palyginus su ankstesniu finansiniu laikotarpiu, tiesioginių išmokų suma 2015–2020 m. bus 70 proc. didesnė, t. y. nuo 6,5 mlrd. Lt išaugo iki 11,2 mlrd. Lt. Nuo 2015-ųjų tiesioginės išmokos bus mokamos tik aktyviems ūkininkams. K. Anužio teigimu, šalims narėms buvo leista pačioms suformuluoti aktyvaus ūkininko sąvoką, tačiau Europos Komisija pasiliko teisę nustatyti kriterijus, į kuriuos atsižvelgus, reikės apibrėžti minimalias ūkininkavimo veiklas. Europos Komisijos nuostata – aktyvus bus tas, kuris vykdys žemės ūkio veiklą, nesusietą su gamyba. Dar viena šio laikotarpio naujovė – įpareigojimas taikyti išmokų mažinimą tiems ūkiams, kurių tiesioginių išmokų suma bus didesnė negu 150 tūkst. eurų. Kalbėdamas apie geros agrarinės būklės reikalavimus, K. Anužis minėjo, jog iki spalio 15 d. iš laukų, pievų ir ganyklų turi būti išvežta nupjauta žolė, kuri užkemša kanalus, polderius. Aktyvaus ūkininko paradoksas Antanas Stonkus K. Anužiui priminė susirinkimą Ūkininkų sąjungoje Kaune. „Jau tada mes prašėme jūsų „išgryninti“ ir pasakyti, kas iš tiesų yra tas dirbantis ūkininkas, o kas – ne. Tačiau šiandien apie tai nepasakėte nieko naujo, todėl belieka laukti toliau“,– apgailestavo jis. Nedirbantis, arba vadinamasis „sofos“ ūkininkas, pasak A. Stonkaus, yra tas, kuris turi nusipirkęs hektarą žemės, naudoja žymėtą dyzeliną, veiklos nevykdo, deklaruoja žemę, kaip ir dirbantis gauna per 400 Lt išmokų. Tiek už deklaruojamą pievą, tiek už javus išmoka – ta pati. „Europos Sąjungos požiūriu, aktyvus ūkininkas yra tas, kuris tik deklaruoja žemę, ilsisi ir laukia išmokos. Mes su tuo negalime sutikti“,– sakė A. Stonkus.
|
|
