Kulinarija – mano gyvenimas

Kretingiškis Algirdas Liebus nuo vaikystės turėjo vieną tikslą – pasiekti kuo geresnių rezultatų kulinarijos srityje. Būdamas vos dvidešimt vienerių jis jau tapo profesionaliu virtuvės šefu, šiuo metu dalyvauja LNK projekte „Skonis“ ir uoliai siekia savo svajonės – įkurti nuosavą restoraną.

Virtuvės šefas Algirdas teigia, jog patekimas į Romo Zakarevičiaus, „Stiklių“ restorano įkūrėjo, komandą LNK projekte „Skonis“ yra didelis pasiekimas jaunam virėjui kaip jis.

- Kokią vietą tavo gyvenime užima kulinarija?

- Kulinarija yra mano pragyvenimo šaltinis, mano darbas, mano aistra. Tai yra vienas svarbiausių dalykų mano gyvenime nuo pat vaikystės. Labiausiai mėgstu eksperimentuoti bei kurti savo paties receptus, tokius kaip įdaryti vištienos pūtėsiai, žąsies krūtinėlė porte, eršketo filė indiškame kokosų padaže ir daug kitų.

- Kas paskatino tave dalyvauti LNK projekte „Skonis“?

- Be galo norėjau išbandyti save, patikrinti savo jėgas, ką sugebu, o ko – ne. Manau, jog tokie išbandymai suteikia daug naujų žinių, naujų potyrių. Tad dalyvauti „Skonyje“ mane pastūmėjo smalsumas bei žinių troškimas.

- Kaip vertini savo pasirodymą projekte?

- Sekasi netgi geriau, negu tikėjausi. Praėjau jau ne vieną etapą, tikiuosi, jog pasieksiu ir finalą. Patekau į Romo Zakarevičiaus, „Stiklių“ restorano bendrasavininko ir įkūrėjo, komandą. Tai jau yra didelis pasiekimas jaunam virėjui kaip aš, kadangi teko susipažinti su prestižiškiausio restorano Lietuvoje virtuve, jos šefu, iš kurio išgirdau daug naujos informacijos apie naujausias maisto ruošimo technologijas. Nors Romas Zakarevičius teigė, jog mane, kaip žemaitį, yra be galo sunku perauklėti, būtinai panaudosiu jo atskleistas virtuvės gudrybes tolimesnėje veikloje.

- Koks įspūdis apie projektą susidarė žvelgiant iš dalyvio pozicijos?

- Mano nuomone, šis projektas – tai galimybė tobulėti, susipažinti su įvairiausiais žmonėmis, garsiausiais Lietuvos šefais. Nors kiekvienas iš dalyvių žinojome, kur einame, vis dėlto prieš kameras gaminti yra nejauku. Trikdo jausmas, kad nuolatos esi stebimas, kad laikas ribotas ir bėga žaibišku greičiu. Dalyviai išgyvena daug streso, jaudulio, tad nekeista, kad tarp jų dažnai kyla barnių, pykčių, intrigų. Didžiausia įtampa tvyro tarp mūsų ir Liutauro Čepracko komandos. Buvome pavadinti ir arogantiškais, ir pasipūtusiais, bet to per daug nesureikšminu. Kelių mėnesių pažinti visus projekte esančius dalyvius nepakanka, tačiau kiekvienas jų yra savaip ypatingas. Vieni be galo draugiški, kiti - tik bando apsimesti tokiais prieš kameras. Projekto pradžioje buvo silpnesnių dalyvių, bet laikui bėgant liko stipriausi, tad kuo toliau, tuo labiau kova aštrėja.

- Ar tai pirmas tavo TV projektas?

- Prieš keletą metų su mama dalyvavau TV3 projekte „Susitikime virtuvėje“ ir ten sekėsi gerokai prasčiau negu „Skonyje“. Tačiau tai padėjo pamažu perprasti televizijos ypatumus.

- Kokia yra tavo gyvenimo svajonė?

Gyvenimą sieju su kulinarija, tad svajoju apie jaukų savo restoraną Klaipėdos senamiestyje, kuriame klientai galėtų paskanauti mano sukurtų patiekalų, mėgautis mano sugalvotomis pramogomis.

- Kaip sieki savo tikslo?

- Stengiuosi pasinaudoti kiekviena gyvenimo duota galimybe: kai dar mokinausi virėjo specialybės Klaipėdos turizmo mokykloje, bandžiau laimę įvairiuose mokykliniuose konkursuose, dalyvavau Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų ir konditerių asociacijos kvalifikacijos kėlimo kursuose, kurie yra labai naudingi jauniems virėjams, o štai dabar dalyvauju TV projekte „Skonis“. Labai daug dirbu ir stengiuosi pakeisti kuo daugiau darbo vietų, kad pasisemčiau kuo daugiau žinių. Dirbdamas vienoje vietoje, pats sau užkerti kelią į tobulėjimą. Vienoje vietoje tu gali būti garbinamas kaip nuostabus virtuvės šefas, o kitoje - suprasi, kad buvai pripratęs tik prie kelių patiekalų, kuriems skyrei daugiausia laiko, o prireikus improvizuoti, kurti ką nors savo, nepavyks.

- Su kokiais sunkumais tenka susidurti?

- Kartais dirbti neleidžia sveikata, kartais sunku sutarti su kolektyvu, šefais, tačiau vis tiek dirbu nepaisydamas visko. Štai ir dalyvaujant „Skonyje“ iškilo bėda dėl sveikatos - kenčiu didelius nugaros skausmus. Man buvo siūloma toliau nebedalyvauti projekte, pasinaudoti pagalbiniu virėju, tačiau viso to atsisakiau, nes norėjau viską patirti savu kailiu, siekti laimėjimo savomis rankomis.

- Ką apie tavo gyvenimo kelio pasirinkimą mano šeima, draugai?

- Šeima mane labai stipriai palaiko. Draugai džiaugiasi mano sėkme ir pasiryžimu, o ypač jie laimingi, kai pakviečiu vakarienės! Viena mano draugė dievina makaronus, tad paruošiu jų su kokiu nors ypatingu padažu, kita mėgsta pyragus. Atrodo, nieko ypatingo negaminu, bet draugai giria.

Nuo vaikystės Algirdui Liebui didžiausią malonumą teikia maisto gaminimas.

- Kokią virtuvę pats labiausiai mėgsti?

- Mėgstu pikantiškus patiekalus, todėl labiausiai prie širdies yra italų bei kinų virtuvės. Dievinu pastą, kurią išrado italai. Vis dėlto mano profesija reikalauja išmanyti visų virtuvių paslaptis.

- Ką manai apie lietuvišką virtuvę?

- Lietuviška virtuvė tobulėja, pasisemdama minčių iš kitų šalių virtuvių, tačiau ji yra per sunki užsieniečiams, o gal - net ir patiems lietuviams. Pamažu patys lietuviai ima jos atsisakyti. Taip, kartais užsinorime cepelinų, žemaičių blynų ar kisieliaus, tai visuomet skanu, tačiau bent jau man lietuviška virtuvė - per paprasta ir ją sunku realizuoti restoranuose. Kad ir kaip norėtųsi, nė viename aukšto lygio restorane nepatieksi cepelinų.

- Ar turi autoritetą, į kurį norėtum lygiuotis?

- Taip, net kelis: Gordonas Ramzis, Buddy Volastro ir Aldona Gečienė. Jie - nuostabūs virtuvės šefai, todėl ir mane įkvepia tobulėti bei siekti kuo geresnių rezultatų.

gLina LIEBUTĖM

"P. n." akademijos narė

• Rašyti komentarą (14)