|
|
|
Į pagalbą mokiniui – specialusis pedagogas
„Sėsk, - du“,- ko gero, dažnam iš tėvų, kai jie dar patys lankė mokyklą, teko girdėti šią frazę – ją mokytojas ištardavo mokiniui, kuris staiga pakeltas iš vietos nesumodavo, ką atsakyti į pateiktą klausimą. Specialioji pedagogė metodininkė Daiva Malakauskienė teigė, kad šiuolaikinėje mokykloje tokia situacija yra nebeįsivaizduotina, nes tai būtų signalas, jog galbūt mokiniui yra reikalinga pagalba, įveikiant mokymosi sunkumus.
D. Malakauskienė, dirbanti Kretingos rajono pedagoginėje psichologinėje tarnyboje bei Marijono Daujoto pagrindinėje mokykloje, teigė, kad kiekvienoje klasėje yra 2-3 mokiniai, kuriems reikalingas specialusis ugdymas. - Kas yra specialusis ugdymas? - Specialusis ugdymas yra pagalba vaikams, kuriems kyla mokymosi sunkumų. Specialiojo ugdymo samprata per pastaruosius metus pasikeitė – LR švietimo ir mokslo ministro 2011 m. rugsėjo 30 dienos įsakymu mokiniai, kurie mokėsi pagal modifikuotą bei adaptuotą programas, pakartotinai įvertinus jų specialiuosius poreikius, ugdomi pagal pradinio ar pagrindinio ugdymo programą, jas pritaikius, o retesniais atvejais – individualizavus. Žmonės vis dar įpratę sakyti „adaptuotas“ mokymasis ir „adaptuotas“ mokinys, tačiau tokių sąvokų jau nebėra. Dabar šie mokiniai mokosi pagal pritaikytą programą – jiems dėstoma ta pati pamokos medžiaga, kaip ir visiems bendraklasiams, tačiau jiems keliami mažesni reikalavimai. Be to, baigę X klasę, šie mokiniai kartu su visais pasitikrina pagrindinio ugdymo pasiekimus ir toliau gali mokytis vidurinėje mokykloje arba įgyti profesiją. Seniau pagal adaptuotą programą besimokiusiems mokiniams laikyti pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo (PUPP) nereikėjo. Taigi pasitaikydavo atvejų, kad toks mokinys į mokytojo keliamus reikalavimus norėdavo numoti ranka: „Ai, aš „adaptuotas“ – tarsi jam visai nebereikėtų mokytis. Tačiau tai, kad mokinys mokėsi pagal pritaikytą programą, nepažymima jo mokyklos baigimo dokumente, kaip kad būdavo mokantis pagal adaptuotą programą. Dabar PUPP nedalyvaus tik tie mokiniai, kurie mokysis pagal individualizuotą programą, nes tai sudėtingesni atvejai. Vos tik įsigaliojus naujosioms specialiojo ugdymo nuostatoms, pirmaisiais ir antraisiais metais tie mokiniai, kurie iki šiol mokėsi pagal adaptuotas programas, buvo dar atleisti nuo PUPP, tačiau kaip bus šiemet – dar neaišku, tebevyksta diskusijos, iš LR Švietimo ir mokslo ministerijos laukiame žinių. - Kas pirmasis pastebi, kad mokiniui reikalingas specialusis mokymasis? - Tėvai arba mokytojai, kurie atkreipia dėmesį, kad mokiniui nesiseka mokytis kurio nors dalyko ar atlikti tam tikrų užduočių. Mokytojas apie tai praneša specialiajam pedagogui, kuriam ir tenka išsiaiškinti mokymosi nesėkmių priežastis. Tai – nebūtinai koks nors sutrikimas. Gali būti, kad mokinys nepajėgia susikaupti dėl kokių nors išgyvenamų emocijų ir pan. Kiekvienoje mokykloje veikia Vaiko gerovės komisija, kurioje ir dirba specialusis pedagogas, logopedas, psichologas, socialinis pedagogas ar kiti specialistai, kurie turi specialių žinių – prašydami atlikti standartizuotas pagal amžių užduotis, jie stebi vaiką, ir nustato, ar tai yra sutrikimas. Jei Vaiko gerovės komisija nusprendžia, jog yra reikalingas išsamesnis tyrimas – kreipiamasi į Pedagoginę psichologinę tarnybą. Ji mokiniui skiria specialųjį ugdymą bei švietimo pagalbą. - Kodėl mokiniams nesiseka mokytis? - Pagal naują specialiojo ugdymo sampratą, kuri, kaip minėjau, įsigaliojo 2011 metais, mokiniui gali nesisekti mokytis dėl to, kad jis turi negalę, sutrikimų arba sunkumų. Negalė būna nulemta medicininių priežasčių. Sutrikimai – tai nebūtinai atsiradę dėl žemesnio intelekto, kaip dažniausiai manoma, nors, žinoma, pasitaiko ir tokių atvejų. Ir protingam vaikui gali „strigti“ girdimasis ar regimasis suvokimas, dėl kurio jis negeba pabirų raidžių sujungti į žodį, gali būti kalbėjimo, emocijų, elgesio sutrikimai ir pan. Sutrikimus galima koreguoti, tereikia tokiam mokiniui padėti surasti būdą, kaip jis galėtų kompensuoti savo negalėjimą, kad sėkmingai mokytųsi. Dar nesutikau vaiko, kuris visai nieko nemokėtų. Mes ir pradedame mokytis nuo to, kas jam sekasi. Pagalvokime ir apie save: kiekvienas turime savo mokymosi metodą, pavyzdžiui, ranka persirašyti svarbiausius dalykus. Tačiau mes sau „patogų“ mokymąsi atradome intuityviai, o kai kuriems mokiniams reikia padėti tai padaryti. Ir kuo anksčiau nustatomas tam tikras sutrikimas, tuo didesnę pagalbą mokiniui galima suteikti. O mokymosi sunkumai – tai išoriniai veiksniai. Pavyzdžiui, vaikui sunku mokytis dėl pernelyg prastų sąlygų namuose arba jis neseniai grįžo iš užsienio ir dar nespėjo adaptuotis. - Kaip reaguoja tėvai, sužinoję, kad jų vaikui reikalingas specialusis ugdymas? - Tėvai dažniausiai nujaučia, kad jų vaikui kas nors nesiseka mokantis, ir būna, kad jie patys kreipiasi į pedagogus, kad pasidalintų šiuo rūpesčiu. Tėvų pagalba ugdant vaiką yra labai svarbi. Tėvams patariame, kokias užduotis gali daryti kartu su vaiku namuose, kad jam padėtų lavinti dėmesį, atmintį, kokius nors įgūdžius ir t.t. Todėl tėvai nuskriaustų savo vaiką, jei pasirinktų poziciją „nepastebėti“ problemos, galvojant, kad ji kaip nors „praplauks“, savaime išsispręs. Atvirkščiai – ji tik augs. Jeigu tėvai bendradarbiauja su specialiaisiais pedagogais, rezultatai pasiekiami greičiau. Nebūtina kasdien specialiai su vaiku sėdėti po valandą ar dvi – vaikas paskirtą korekcinę užduotį, pavyzdžiui, pažymėti tam tikras raides laikraštyje ar garsiai skaityti tekstą, gali ir virtuvėje, tuo pačiu, kol mama gamina vakarienę ir viena akimi jį stebi. Esu tikra, kad tėvai spėja viską suderinti. - Kaip mokote vaiką įveikti mokymosi kliūtis? - Jei kalbėsime apie pradinukus, jie ateina pas mane per kelias lietuvių kalbos, matematikos pamokas. Šiems vaikams neužtenka, kad mokytojas naują dalyką pasakė kartą ar du – jiems reikia naujas žinias pakartoti daugiau kartų. Tad tokie mokiniai pas mane pakartoja tą pačią pamoką, kurią girdėjo, tačiau – temą gerokai susiauriname. Pavyzdžiui, visą pamoką jiems suprantama forma aiškinamės, kas yra trupmena ir apie nieką kitą daugiau nekalbame. Mokiniai noriai lanko šias pamokas, nes jiems „nušvinta“, apie ką kalbėjo mokytojas per pamoką, jie gali mokytis toliau, nejausdami spragų. Jie visi čia pajaučia sėkmę. - Negi šie mokiniai turės lankyti papildomas pamokas visą laiką, kol baigs mokyklą? - Tai būtų neįmanoma – specialusis pedagogas negali išmanyti visų dalykų. Tačiau ir mokiniai vyresniame amžiuje yra savarankiškesni, jie įgauna daugiau patirties, kaip jiems geriausia mokytis. Tad pagalba jiems teikiama per dalyko mokytoją, kurį konsultuojame, kaip pateikti medžiagą tam tikrų sutrikimų turinčiam mokiniui, kokius reikalavimus jam galima kelti. Labai gerai, ir kai mokytojai tarpusavyje pasidalina savo patirtimi bei patarimais. Tik, pastebiu, jiems visgi aktualiausia tema – ne dėl skaitymo, rašymo sutrikimų, o dėl opozicinio neklusnumo. - Kas tai yra? - Tai yra mokinio noras iššaukiančiai elgtis ir prieštarauti bet kam, ką pasako mokytojas. Tokiam mokiniui dažniausiai trūksta atsakomybės, neretai jis labai gerai moka manipuliuoti savo tėvais. Tai irgi gali būti sutrikimas – emocijų ir elgesio, dar kitaip vadinamas hiperaktyvumu. Bet iš tiesų tėra vienas kitas vaikas, kuris negali nustygti vietoje. Dalis mokinių hiperaktyviai elgiasi tiesiog norėdami piktnaudžiauti ir nejausdami ribų, kaip reikia bendrauti su kitais žmonėmis. Tai – iš šeimos atėję dalykai. Gali būti, kad vaikas buvo paliktas į užsienį išvažiavusių ar juos palikusių tėvų ar buvo kitos priežastys, dėl ko jis blaškosi, nori daugiau dėmesio. Tai – nelaimingi vaikai. - Bet jie savo triukšmingu elgesiu trukdo bendraklasiams? - Taip. Pas mus mokykloje veikia “Mokyklos mokinių elgesio ir lankomumo kontrolės tvarkos aprašas”. Mokytojas triukšmaujantį mokinį pristato pas socialinį pedagogą. Jis sprendžia, kuriam laikui mokinį pašalinti iš pamokos ir pas kurį specialistą jį nusiųsti. Pašalinimas iš klasės tokius mokinius iš tiesų veikia – jie stengiasi tramdyti savo iššaukiantį elgesį. Tačiau jei mokinys turi elgesio sutrikimų, dėl kurių jam reikalinga specialistų pagalba, jis nukreipiamas į Vaiko gerovės komisiją, bendradarbiaujama ir su Pedagogine psichologine tarnyba.
|
|
