|
|
|
Ligos ir tėviškės ilgesio gniaužtuose
Ketvirtus metus tarp Anglijos, Bostono miesto, ir Budrių kaimo su gausia šeima besiblaškanti 48-erių Jolanta Slavinskienė prisipažino nuolat esanti viena koja ten, o kita - čia. „Jei ne užsienyje aptikta klastinga mano liga, jos gydymas ir ten galiojančios socialinės garantijos, jau seniai ilgesys būtų parvedęs mūsų šeimą namo“, - kalbėjo 10 vaikų motina J. Slavinskienė.
Onkologiniam ligoniui - slaugytoją „Mano namai – čia, - tvirtino Jolanta, aprodydama nedidelį, bet labai jaukų, jos pačios vyro Laimio rankomis baigiamą remontuoti medinį namą pačiame Budrių centre. – Šią vasarą prabuvau namuose du mėnesius, prikonservavau pilną sandėliuką daržovių, priviriau uogienių, priauginau ančių. Pavasarį dukrai liepiau bulves pasodinti. Visko užtektų, bet privalau grįžti į Angliją – ten manęs vėl laukia chemoterapija, privalau gydytis ir įveikti vėžį“, - skaudžią tiesą atvėrė Jolanta. Moteris sakė, kad liga – IV stadijos gimdos kaklelio vėžys – išaiškėjo jai būnant Anglijoje, kur ji nuvyko su septyniais pačiais mažiausiais vaikais paskui jau spėjusį įsitvirtinti vyrą. Anglijos medikai konstatavo, kad jos liga - stipriai užleista. „Nieko nekaltinu: gal Dievas mane tam ir nusiuntė į tą šalį, kad sužinočiau apie savo ligą ir ten ją gydyčiausi. Paskutinįjį sūnų Skirmantą pagimdžiau prieš 5 metus, - man buvo atliktas Cezario pjūvis, jau tada įtarė, kad kaklelio būklė – priešvėžinė“, - sakė moteris. Ginekologė pasiūlė paimti biopsiją, bet ji išsigando, kad teks palikti vaikus ir gultis operacijai su narkoze. Prasitarė patyrusi ir nuoskaudą dėl medikų netakto. Budriškė mano, kad pradėjusi gydytis Anglijoje, ten gydymą turi tęsti toliau. „Ten viskas - nemokamai: už nieką pačiam ligoniui nereikia mokėti. Vos sužinojus apie ligą, onkologiniam ligoniui ten skiriama slaugytoja, kuri viskuo pasirūpina - jei norėčiau, namuose man įrengtų specialų dušą, kad galėčiau maudytis sėdėdama. Ligoninėje išsyk nukreipia į mokymus, kaip rengtis ir puoštis po chemoterapijos procedūrų. Į procedūras nuveža ir parveža vairuotojas“, - tvirtino budriškė, kuriai iš pradžių buvo taikytas radiologinis gydymas, o po to jau antrus metus - chemoterapija. Davė sau žodį neištižti Ydingi Lietuvoje įsigalėję kyšių davimo medikams įpročiai, anot moters, Anglijoje visiškai nepriimtini. Kai Jolanta gydytojai įteikdavo gėlių puokštę ar saldainių dėžę, ji švytėdavo – priimdavo kaip didžiausią dovaną. „Sykį užsiminiau apie pinigus: gydytojas perspėjo, kad žino ir supranta, jog mūsų šalyje – tai norma, bet čia kitąkart taip nė nebandyčiau elgtis“, - įgyta patirtimi pasidalijo J. Slavinskienė. Anot jos, ten medikai, iki smulkmenų išklausinėję apie savijautą, atsiprašo, jei jautiesi blogai – vadinasi, tai – ir jų gydymo kaltė. „Nežinau, kaip kitiems, bet onkologiniams ligoniams medikai ten labai dėmesingi. Jie nuolat pabrėžia, kad sveikimo procesas 90 proc. priklauso nuo paties ligonio ir tik 10 proc. – nuo medikų. Jie labai palaiko ligonį: kaskart į ligoninę einu be streso, nusiteikusi pozityviai - pasidažiusi, su manikiūru, nes daviau sau žodį neištižti“, - tvirtino budriškė. Ji sakė dabar didelių planų nebekurianti - gyvenanti nuo iki – troško sulaukti anūkėlės gimimo, o dabar grįžusi į Angliją, ją pamatys. Moteris pasidžiaugė, kad, užklupus ligai, itin sutvirtėjo jų šeima: „Vyras daug dienų sėdėdavo prie mano lovos ir guosdavo. Atsimenu, per Kalėdas visi švenčia, miestas švyti, o jis laiko mano ranką ir guodžia, kad kartu įveiksime ligą ir laimėsime. Net vaikai, atrodo, greičiau užaugo ir tapo savarankiškesni“, - akyse sublizgus ašaroms, kalbėjo ji. Nugalėjo stereotipus Jolanta ir dešimčia metų jaunesnis jos sutuoktinis, 38-erių Laimis, neslėpė, jog emigrantų dalią išgyventi jiems yra tekę nesyk ir ne vien svetimoje šalyje. Kai prieš 11 metų jų šeima iš Klaipėdos atsikraustė į Budrius, įsigijo sukiužusį namą ir ėmė jį remontuoti, užsodino daržus, įsiveisė naminių paukščių, puošė ir ugdė vaikus, kaime pasklido piktų ir pavydžių kalbų. „Pas mus, Lietuvoje, egzistuoja tokie stereotipai: jeigu augini daug vaikų, vadinasi, esi asocialus, kažkoks neišmanėlis. Tačiau kiekvienas mūsų vaikas buvo lauktas, dėl kiekvieno jų gimimo priimtas apgalvotas sprendimas. Jeigu vadinamosios žvaigždės sulaužo stereotipą – viskas gerai, bet jeigu eilinis žmogus – jau nenormalu“, - gyvenimo kaime pradžią prisiminė J. ir L.Slavinskai, kartu susilaukę 6 vaikų. Jiedu neslėpė, jog Jolanta ištekėjo už Laimio, jau augindama 4 vaikus iš pirmos nesėkmingos jos santuokos. Bute Klaipėdoje daugiavaikei šeimai tapo ankšta, ir jie nusprendė persikelti į kaimą. Laimis dirbo meistru Mikoliškių lentpjūvėje, Jolanta sumaniai sukosi po namų ūkį. Bet, užėjus krizei, vyras neteko darbo, todėl ir buvo priimtas sprendimas vykti dirbti į užsienį. Anglijoje, tvirtino Jolanta, jiems taip pat teko ir už save, ir už vaikus pakovoti. Sūnus Mantas iš pradžių stresavo - norėjo atgal į Lietuvą, o dabar jau nebenori grįžti. Vyresnieji vaikai irgi gyventi į Lietuvą nebegrįš: Vitalija augina 2 vaikus, Agnė irgi ištekėjo, Dovilė turi gerą darbą. Kone visa šeima įsikūrusi netoli vieni prie kitų, Bostone. Iš 10 vaikų tik 2 vyresnės dukterys – 28-erių Laura ir 29-erių Svajonė - liko gyventi Lietuvoje. Svajonei, kuri taip pat jau sukūrusi savo šeimą – augina 2 vaikus, beje, tėvai patikėjo prižiūrėti ir namų ūkį Budriuose. Ant svarstyklių - prioritetai „Kaskart, kai reikia išvykti iš Lietuvos, plėšau save į gabalus. Visi namiškiai ašarojame – ir pasiliekantys, ir išvykstantys. Čia lieka namų ramybė, grynas oras, bet ten – visos socialinės garantijos man, kaip ligonei, ir mūsų vaikams, - tarsi dėdama ant svarstyklių, prioritetus svėrė J.Slavinskienė. - Jei pasilikčiau tėvynėje, ar Dievas duotų sveikatos ir jėgų išgyventi iš to, ką užsidirbame, ir pastatyti ant kojų vaikus“. Negirdint vyrui, ji staiga šelmiškai prasitarė: „Netrukus vėl tikiuosi sugrįžti. Vos baigiasi gydymo kursas, aš kaip katinas pastatau prieš Laimį akis, pilnas ašarų, - nebegaliu, kaip pasiilgau namų - jis ir perka bilietą. Taip ir skraidau kas du mėnesius namo, į Lietuvą - apeinu ūkį, nuraminu širdį, ir vėl atgal. Taip ir sukasi ta pati karuselė: Bostonas – Budriai“. O Laimis nedvejodamas patikino: jei Jolanta priims galutinį sprendimą visam laikui sugrįžti namo, jis nė minutės nedvejosiąs. „Finansiškai išgyventi būtų gerokai sunkiau, bet išsiverstume. Čia grįžti po darbo pavargęs – savi namai, ir pačios rankos siekia grąžto, plaktuko meistrauti. O ten: iš fabriko – į svetimą butą ir drybsai prie televizoriaus“, - kalbėjo L.Slavinskas.
|
|
