Taip, turėtų kompensuoti, nes tai - ne tik šeimos, o ir visuomenės problema. Kuo toliau, tuo daugiau šeimų, kurios negali susilaukti vaikų. Manau, kad valstybė pati pirma turėtų stoti į paramą joms. Juk nebekyla klausimų, ar reikia padėti žmonėms su negalia, ligoniams. Mano įsitikinimu, dirbtinis apvaisinimas, kuris taikomas apibusiu vyro ir moters sutarimu, yra tik dar vienas jų santykių ir meilės sutvirtinimas.

Tai bėda, kurią valstybė, be abejonės, turėtų padėti spręsti, kad ir iš dalies finansuojant, pavyzdžiui – 80 proc. Dirbtinio apvaisinimo procedūra pasakiškai brangi ir nebūtinai pavyksta iš pirmo karto. Žinau, kad dabar itin daug šeimų susiduria su šia problema, savo jaunystėje taip pat pažinojau porų, negalėjusių susilaukti palikuonių. Etikos klausimų šioje situacijoje man nekyla: veidą ištampyti - moralu, o labai rimtoje bėdoje padėti - nemoralu?

- Kadangi su šia problema neteko susidurti, sunku vertinti. Dar sunkiau įsivaizduoti, ką jaučia tėvai, negalėdami susilaukti vaikų. Žvelgiant iš žmogiškosios pusės – taip, žinoma, turėtų ir valstybė prisiimti atsakomybę, lygiai taip, kaip rūpinasi ligoniais, kurių gydymas be galo brangus. Tačiau iš dalies teisi ir bažnyčia, akcentuojanti moralinius problemos aspektus. Neturiu tvirtos nuomonės šiuo klausimu.

Dirbtinio apvaisinimo procedūra vienareikšmiškai turėtų būti finansuojama. Pirma - daugelyje šalių tai daroma jau seniai. Antra - daugumai šeimų, kurios negali susilaukti vaikelio, procedūra yra per brangi. Diskutuoti galima nebent apie tai, kurią dalį reikalingos sumos valstybė turėtų kompensuoti. Kiek realiai šeimai kainuoja pastangos susilaukti atžalos, priklauso nuo to, su kokiu nevaisingumu pora susidūrė, kaip su problema kovojama. Brangūs jau vien stimuliacijos vaistai, hormonai. Be to, procedūra ne visada pavyksta iš pirmo karto, todėl šeimos priverstos investuoti tūkstančius. Pagrindinė nevaisingumo priežastis - mūsų gyvenimo būdas, įvairūs aplinkiniai veiksniai. Nevaisingumą lemia infekcijos, kiaušintakių nepraeinamumas. Amžius - taip pat svarbus faktorius - nuo 35-erių vaisingumas mažėja natūraliai, o šiandienos moterys – karjeristės, linkusios atidėti motinystę. Būna ir taip, kad pritrūksta kantrybės bandyti - ginekologai poros nevaisingumą pripažįsta, jei rezultato nėra po dvejų metų reguliarių lytinių santykių su tuo pačiu partneriu. Gerokai pakitęs ir visuomenės požiūris į dirbtinį apvaisinimą – tai pripažįstama kaip normali procedūra.

Kalbino Viktorija VAŠKYTĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS

- Kasdien pasilepinu šokoladu ar saldainiu. Tačiau labiausiai mėgstu guminukus. Stengiuosi save riboti – kartais per mėnesį vos kokius keturis kartus leidžiu sau jų nusipirkti. Man svarbi ir saldumyno sudėtis – visada ją peržvelgiu, renkuosi ekologiškus produktus. Pirktinių saldžių kepinių vengiu, jei jau užsimanau, bandelę ar pyragą išsikepu pati.

- Kartais valgau saldumynų, kartais – ne. Kai užsinoriu, renkuosi saldainius arba bandeles. Saldumynų pagamina žmona arba perkame jų parduotuvėje. Įprastai nekreipiu dėmesio į tai, iš ko saldumynas pagamintas, ar jis labai sveikas – svarbu, kad skanus. Pažiūrėkite į mane - ar atrodo, kad mano sveikatai labai kenktų saldumynai?

- Valgau – pagal norą. Saldumynus gaminu namie, nes chemijos ir taip visur pilna, o kai kepu pati, žinau, ką įdedu. Tik ledų, savo mėgstamiausio skanumyno, nepavyko pagaminti – išėjo per riebūs, o man jau reiktų laikytis dietos. Manau, kad tai, kiek saldumynų žmogus gali vartoti, labai individualu. Jeigu kasa veikia puikiai, geba apdoroti riebalus, saldumynai nepakenks.

- Kasdien saldumynais lepintis nepatarčiau. Žinoma, viskas priklauso nuo saldumynų kiekio – kiekvienam jis individualus, atsižvelgiant į konkrečias ligas, taip pat į maistą, kurį tądien vartojome. Sergant cukriniu diabetu, didelį cukraus kiekį turintys produktai turėtų būti itin ribojami. Jei jau norisi pasmaguriauti, geriausia rinktis natūralius saldumynus - šviežius vaisius, turinčius daug ląstelienos. Tiktų obuoliai, kiviai. Saldainius siūlyčiau valgyti tik retkarčiais, ypatingomis progomis. Nors šokoladui priskiriama ir gerų savybių, nereikia pamiršti, kad tai – taip pat saldumynas, turintis daug kalorijų, cukraus, riebalų, kakavos, kuri kelia spaudimą ir rūgštingumą. Vienas gabalėlis per dieną nepakenks, tačiau daugiau jo valgyti nevertėtų. Be cukrinio diabeto, besaikis saldumynų vartojimas gali grėsti ir nutukimu, kadangi saldumynai įprastai riebūs, cukrus juose papildomas grietinėle, sviesto produktais. Saldumynų turėtų vengti ir depresija sergantys žmonės, užsimirštantys, kiek saldumynų suvartojo, ir dėl savo dvasinės būsenos jaučiantys dar didesnį jų poreikį.

Kalbino Viktorija VAŠKYTĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS