|
|
|
NuomonėIšnaudokime turizmo vystymo mūsų krašte galimybes
Vienas į Kretingos krašto kultūrą investuotas euras sukuria penkis eurus pridėtinės vertės – tokią nuostatą išsakė Kretingos rajono meras Antanas Kalnius. Nuostata racionali ir suprantama, bet ar viską darome, kad turistai atvyktų pas mus, nors turime unikalų istorinį-kultūrinį paveldą? Įsikūrę Lietuvos pajūryje, strateginėje vietoje šalia Klaipėdos ir Palangos, kur per metus apsilanko beveik 2 mln. turistų ir poilsiautojų, turime išnaudoti visas galimybes, kad kuo didesnė jų dalis užsuktų ir pas mus, juolab kad turime jiems ką parodyti. Apie Kretingos dvare įsikūrusį muziejų su unikaliu Žiemos sodu, autentišku grafų Tiškevičių giminės istoriniu-kultūriniu paveldu garsas sklinda ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Į šį muziejų užsuka ne tik pavieniai turistai, bet ir ekskursijos iš į Klaipėdą atplaukiančių kruizinių laivų ir kaimyninės Lenkijos, kurios žinoma šalyje turizmo bendrovė „Rainbow“ Kretingą įtraukė į savo organizuojamą kelionių po Baltijos šalis maršrutą. Nors muziejus po Žiemos sodo atnaujinimo sulaukia nemažai lankytojų, jų gali būti ir daugiau, kas padėtų surinkti lėšų jam atsinaujinti, keliant sau vis naujus tikslus. O pradėti galima nuo mažų nereikalaujančių daug lėšų dalykų. Kadangi nemaža dalis keliautojų žinių apie muziejų ieško internete, vis svarbesne tampa muziejaus internetiniame puslapyje skelbiama informacija, jos funkcionalumas bei prieinamumas ne tik kompiuteryje, bet ir mobiliajame telefone, fotografijų kokybė ir jų pateikimas.
Nuolatinis nebūtų priešų ieškojimas tampa vizitine valdančiųjų kortele. Šį kartą savo negalią priimti racionalius ir pridėtinę vertę rajonui kursiančius sprendimus bandoma dangstyti visuomenėje negatyvias asociacijas turinčiu žodžiu „privatizacija“. Kretingos rajono meras Antanas Kalnius, vis dar išlaikydamas aukos amplua, dėl UAB „Kretingos turgus“ privatizacijos sukuria mistinį baubą, su kuriuo bandys kovoti. Apsukrūs rajono gyventojai turi galimybę peržiūrėti kiekvieną Kretingos rajono savivaldybės komitetų vaizdo įrašą ir suprasti, kad kuriamas baubas yra tik mero pasąmonėje arba eilinis viešųjų ryšių triukas. Po tokio mero benefiso kyla logiškas klausimas – o kokia galima privatizacija be daugumos pritarimo? Gi turint tvirtą politinę daugumą buldozeriu stumiami sprendimai, kaip antai, sveikatos įstaigų sujungimas, kurį jau teko atšaukti. Taigi kas dar, be valdančiųjų ir mero, gali inicijuoti turgaus privatizavimą? Rugpjūčio mėnesio Ūkio, kaimo ir aplinkosaugos komitete turėjome svarstyti UAB „Kretingos turgus“ ateities klausimą. Neslėpsiu, jau nuo kadencijos pradžios užkulisiuose girdžiu, kad vienintelis kelias, kurį mato valdantieji – turgaus prijungimas prie kitos Savivaldybės valdomos įmonės – SĮ „Kretingos komunalininkas“. Žinot, jungti įmones – ne maišyti tešlą. Nematuojant „iš akies“ mesdamas ingredientus į katilą, gali smarkiai suklysti. Tokios klaidos kaina – jau ne prastai iškeptas duonos gabalėlis, o ori, nūdienos poreikius patenkinanti turgaus ateitis. Esu naujokas Kretingos rajono savivaldybės taryboje, tačiau mano lengvai žilstantys plaukai ima šiauštis, kai mes svarstome įmonių sujungimą neturėdami jokių duomenų. Per posėdį Kretingos rajono savivaldybės administracijos vadovas Povilas Černeckis pripažino, kad rimčiau pasirengti klausimui sutrukdė vasara. Matot, atostogos yra šventas reikalas, tad įmonių sujungimai gali būti atliekami tik pagal valdančiųjų vaizduotę, o ne pagal administracijos pateiktus duomenis ar atliktas analizes. Per komiteto posėdį buvo ištrauktas koziris, kad, priimant sprendimą, reikia remtis 2017–2018 metų duomenimis. Per ketverius metus tešla jau turėjo gerokai prarūgti, tad tokio senumo duomenimis gali remtis tik prastas kepėjas.
Autentiškas Kretingos turgus turi likti kretingiškių
Šią savaitę Ūkio, kaimo ir aplinkosaugos komitete kilo diskusijos dėl Savivaldybės įmonės „Kretingos turgus“ ateities. Iš kai kurių rajono Tarybos narių išgirdau intencijas įvertinti turgaus privatizavimo galimybę. Mano nuomonė šiuo klausimu aiški – turgus negali būti privatizuotas! Kiek save atsimenu dalyvaujant politikoje, tiek buvo diskutuojama dėl turgaus likimo – jungti su kita Savivaldybės įmone ar leisti veikti kaip atskiram ūkio vienetui, palikti toje pačioje vietoje ar iškeldinti kitur, palikti po atviru dangumi ar įkurdinti paviljone. Pagal kretingiškių atsiliepimus po mano socialiniuose tinkluose paviešinto prašymo išsakyti nuomones šiuo klausimu, galiu teigti, kad žmonėms dabartinė vieta ir prekybos pobūdis yra tinkamiausi. Aš ir pats turiu prekybininko patirties, todėl drąsiai galiu tvirtinti, kad dabartinė turgaus vieta yra patogiausia kretingiškiams: ir prekiautojams, ir pirkėjams. Mūsų turgus tuo ir unikalus, kad jame gali prekiauti ir ūkininkai, ir smulkieji prekiautojai. Ir ko tik čia neatrasi: nuo gėlių, miško ir sodų gėrybių iki gyvo triušio ar vištos. O kur dar garsusis Kretingos blusturgis, kuriame apsilanko ir šalies madų garsenybės.
Kretingos rajono savivaldybės tarybos narė, opozicijos lyderė
Kretingos rajone šiuo metu vyksta rinkimai. Sakysite, kokie ir kad aš klystu, – juk rinkimai įvyko ne per seniausiai, o kiti rengiami po metų. Iš tiesų labai tyliai vyksta rinkimai į rajono seniūnijų seniūnaičius. Kas tie seniūnaičiai, ką jie veikia ir kodėl jie yra renkami? Pagal Vietos savivaldos įstatymą, seniūnaitis – gyvenamosios vietovės ar jos dalies bendruomenės išrinktas atstovas, turintis šio įstatymo nustatytas teises ir pareigas. Paprastais žodžiais tariant, tai – pirmasis tarpininkas tarp vietos gyventojų ir seniūnijos, Savivaldybės, o dažnai – ir pirmasis pagalbininkas iškilusioms vietos problemoms spręsti. Seniūnaitis turi įstatyme nustatytas teises ir pareigas, dalyvauja sprendžiant įvairius klausimus, susijusius su jo seniūnija, kaip, pavyzdžiui, Savivaldybės tarybos skiriamų lėšų seniūnijai panaudojimo, remontuojamų seniūnijoje kelių ir gatvių eilės nustatymo, tam tikrų socialinių pašalpų skyrimo ir dar daugelyje kitų, kurie sprendžiami jo gyvenamojoje seniūnijoje. Dažnai valdžios priimtus sprendimus vertiname skeptiškai, todėl seniūnaičio instituciją galėtume vertinti kaip galimybę prisidėti priimant sprendimus, teikiant pasiūlymus, diskutuoti ir rasti geriausius sprendimus.
Vanduo švarus – maudytis galima
Rugpjūčio 18 d. buvo atlikti Kretingos rajono savivaldybės maudyklų ir maudymosi vietų vandens kokybės mikrobiologiniai tyrimai šiose rekreacinėse zonose: Kretingos dvaro parko I tvenkinio, Juodupėnų tvenkinio, Kašučių ežero, Padvarių tvenkinio ties Kurmaičiais, Darbėnų tvenkinio, Klibių tvenkinio, Vydmantų tvenkinio Nasrėnų žvyrduobės tvenkinys. Buvo tiriami šie mikrobiologiniai parametrai: žarniniai enterokokai (ksv/100 ml) ir žarninės lazdelės (ksv/100 ml). Nustatyta, kad tirtų parametrų vertės atitinka Lietuvos higienos normos HN 92:2018 „Paplūdimiai ir jų maudyklų vandens kokybė“ reikalavimus. Tyrimus atlieka Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija (Klaipėdos skyrius). Kiti vandens mėginiai bus imami rugsėjo 8 d.
„P. n.“ informacija
Ar viešumas bėra vienintelis ginklas?
Kretingos rajono meras Antanas Kalnius, nustatydamas atlyginimą savo politiniam bendražygiui Romandui Žiubriui, laimėjusiam Kretingos muziejaus vadovo konkursą, stebina įstatymų ignoravimu. Abejotino skaidrumo buvo jau pats konkursas muziejaus direktoriaus pareigoms užimti. Kiek man žinoma, pirmąkart paskelbtame konkurse dalyvavo 5 pretendentai, tarp jų buvau ir aš. Įvertinus konkursui pateiktus dalyvių dokumentus, vėlgi mane pasiekusiomis žiniomis, buvau vienintelė, atitikusi konkurso sąlygas. Tačiau konkursas buvo nutrauktas. Pasklido kalbos, jog minėto konkurso reikalavimų neatitiko viešoje erdvėje jau seniai būsimu muziejaus direktoriumi tituluotas politinio komiteto Kretingos kraštas bendražygis – R. Žiubrys. Tąsyk A. Kalnius viešai teisinosi, kad konkursą nutraukė dėl per mažo jo dalyvių skaičiaus. Tačiau pakartotiniam konkursui užteko ir trijų dalyvių. Šįkart R. Žiubriui laimėti konkursą kliūčių nebeliko. Į pakartotinį konkursą man duris užvėrė Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, nesuteikusi išimtinės teisės netaikyti vienerių metų vadinamojo atšalimo laikotarpio po pasitraukimo iš Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigų, kurias ėjau nuo 2022 m. lapkričio 1 d. iki šių metų balandžio vidurio. Tuomet tų įvykių aš nesureikšminau ir galvojau, kad viskas tvarkoje. Tačiau dabar, kai visi įvykiai kaip karoliukai veriasi ant vieno siūlo, pamatai tikrą vaizdą ir suvoki, kad viskas vyko planingai.
Kodėl „slepiame“ savo unikalų istorinį paveldą?
Nutolę tik 12 km nuo Palangos, kurią per metus aplanko šimtai tūkstančių poilsiautojų, šalia savęs turime didžiulę potencialių turistų rinką, tik ar visada sugebame tinkamai ja pasinaudoti? Atnaujinus Vilniau gatvę, jau nebe gėda turistus ir svečius pravesti Tiškevičių keliu iš Kretingos dvaro į bažnyčią ir miesto centrą, kuriuo kiekvieną sekmadienį ir per šventes, karieta ar automobiliu vykdavo Tiškevičių šeimos nariai, bažnyčioje turėję ir savo asmeninius suolus-klaupkas. Tinkamai pristatytas ir pažymėtas grafų Tiškevičių kelias turėtų tapti tuo Kretingos turizmo perlu, kuriuo norėtų pereiti tūkstančiai pajūryje apsilankiusių poilsiautojų, nes čia jų laukia tikrai unikalūs, niekur Lietuvoje nematyti turizmo objektai. Kretingos dvaras su didžiausiu Lietuvoje Žiemos sodu, puošniausia Lietuvoje dviejų architektūrinių stilių kapinių tvora su aukščiausiais šalyje kapinių vartais ir grafų Tiškevičių amžinojo poilsio vieta – šeimos koplyčia, vienuolio pranciškono pamokslininko ir botaniko Jurgio Pabrėžos kapo koplyčia, vieno iškiliausių Lietuvoje tarpukario visuomenės veikėjų generolo Vlado Nagevičiaus kapu, seniausia Žemaitijoje išlikusia bažnyčia su seniausiais Lietuvoje vargonais, aukščiausiu ir vienu puošniausiu Lietuvoje mediniu altoriumi su 22 šventųjų medinėmis skulptūromis, iš kurių 15 išliko nuo bažnyčios pastatymo laikų, seniausiomis ir puošniausiomis Lietuvoje medinėmis bažnyčios ir zakristijos durimis, menančiomis dar karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus laikus bei šio karvedžio šeimos mauzoliejumi. Štai unikalūs istorinio ir kultūrinio paveldo objektai, apie ką daugybė žmonių Lietuvoje net nenutuokia. Bendraudamas su žmonėmis iš įvairių Lietuvos vietų dažnai paklausiu, ką jie žino apie Kretingą, jos istorinį ir kultūrinį paveldą, bet tik retas jų ką nors daugiau negu Žiemos sodą apie mus teišgali paminėti, o pasitaiko ir tokių, kurie Kretingą tik pravažiavę, nors bene kasmet apsilanko Palangos pajūryje. Žmones nuo seno traukia unikalūs ir išskirtiniai turizmo objektai, kurių niekur kitur nėra Lietuvoje, tad juos išskirti iš kitų reikėtų pirmiausia ne tik internetiniame turizmo informacijos centro (TIC) puslapyje, bet ir turizmo lankstinukuose apie Kretingos kraštą, kai šiandien jie paskęsta tarp eilinių objektų, kuriais šiuolaikinį, po visą pasaulį galintį keliauti žmogų, sunku sudominti. Pavienės Kretingoje organizuojamos ekskursijos praskaidrina kasdienybę ir suteikia galimybę norintiems susipažinti su mūsų istoriniu paveldu, bet tai tik nedidelė galimybė, kai daugelis žmonių keliauja savo automobiliais pavieniui ir pažinti kraštą nori savarankiškai. Kretingos muziejaus lankytojai, ten neradę reikiamos informacijos apie miesto centre esantį unikalų istorinį paveldą, dažnai pasitenkina tik jo aplankymu ir į miesto centrą nė neužsuka. O ir užsukęs ilgiau neužsibūna, nes jokio traukos objekto ten neturime. Automobilių ir autobusų stovėjimo vietos, fontanas, lauko kavinės, mažoji architektūra galėtų būti tuo, kas skatintų ilgiau pasilikti ir praleisti nors kelias valandas, jau nekalbant apie dviračių taką į Palangą, kurio kretingiškiams reikia kaip šviežio oro.
Pjauti medį Kretingoje vis dar lengviau negu jį sodinti
Kretingos parkų „rekonstrukcijos“ už milžiniškus Europos Sąjungos ir rajono biudžeto pinigus, kai parkai taip „pagerinami“, kad po to žmonėms jais naudotis tampa net ir sunkiau, kaip tai atsitiko Pastauninko parke, kelia pagrįstą kretingiškių pasipiktinimą nekokybišku darbu ir veltui išleistais pinigais, lyg jų šiuo metu nebūtų, kur dėti. Bet Kretingoje parkų tvarkymas, matyt, yra šventas reikalas, tad dar nepasibaigus Pastauninko parko peripetijoms, jau pradėta ir senojo miesto parko rekonstrukcija. Nors šis prie judrios Šiauliai–Palanga automagistralės įsikūręs nedidelis parkas jau seniai nebeteko kažkada turėtos reikšmės kretingiškių gyvenime, ir juo naudojasi tik aplinkiniuose namuose gyvenantieji, nuspręsta skubiai jį rekonstruoti, nelaukiant prasidėsiančių miesto stadiono atnaujinimo darbų, kad būtų parengtas kompleksinis rekonstrukcijos projektas, suderinus bendrus mažosios architektūros ir aplinkos tvarkymo elementus. Taip darytų kiekvienas savo pinigus skaičiuojantis racionalus žmogus, bet Kretingoje yra kitaip. Karštligiškas tuo suinteresuotų politikų skubėjimas „įsisavinti“ 100 tūkst. Eur rajono biudžeto lėšų tradiciškai prasidėjo nuo ir taip retų parko medžių naikinimo, pirmiausia sunaikinant jo įžymybę – ilgus metus parko tako viduryje žmonių saugotą ir puoselėtą uosį, lyg tuo taku kasdieną vaikščiotų žmonių minios, ir jis jiems trukdytų. Nupjovus keletą medžių, išrovus jų kelmus ir išrausus pėsčiųjų takus, darbai praėjusią savaitę, kai puikus saulėtas oras kvietė lauke dirbti, sustojo, ir jame jokios darbinės veiklos nebuvo pastebėta. Akivaizdu, kad pjauti medžius esame išmokę, belieka tik išmokti juos tinkamai pasodinti. O gal ateityje užkietėjusiems medžių pjovėjams padėtų praėjusio amžiaus miškininkų išmintis: „Pagalvok, žmogau, prieš pjaudamas medį, kad tai tavo protėviai tavęs nepažinę jį tau pasodino.“
Romualdas BENIUŠIS
„Dovana“ Antano Mončio 100-mečio jubiliejui
Šiemet įgyvendinama iš Kretingos krašto kilusio žymaus Lietuvos skulptoriaus Antano Mončio (1921–1993) 100-mečio atminimui skirta renginių programa „Sveikinimai ir pasisveikinimai Antano Mončio gimimo 100-mečiui“. Globojama Palangos miesto mero Šarūno Vaitkaus, Palangoje ji vyksta visus metus. Svarbiausi renginiai – šv. Mišios Palangos katalikų bažnyčioje, fotografijų parodos „Kryžiaus kelio stotys. Laonas“ bei A. Mončio vardu pavadinto skvero prie muziejaus atidarymas įvyko jo gimimo dieną birželio 8-ąją. A. Mončio kūrinių parodą ,,Meniniai pasisveikinimai sugrįžtant į gimtinę“ šią vasarą buvo surengęs ir Kretingos muziejus. Menininko vaikai Jean‘as Christophe‘as ir Sabina, paveldėję tėvo kūrybinį palikimą, mielai juo dalijasi, skolindami savo tėvo kūrinius Lietuvoje vykstančioms parodoms, o, esant galimybei, čia ir apsilanko. Be renginių ir parodų pajūryje, šiemet Vilniuje numatytos dvi parodos – lapkričio 25 d. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje įvyksianti A. Mončio paramos fondo organizuojama paroda „Veidai ir dvasios“, kurioje bus eksponuojami Sabinai Mončys priklausantys jos tėvo kūriniai, bei šiuo metu galerijoje „Vartai“ vykstanti paroda „L‘Etreinte-Embracement. – Glamonė“. Šioje parodoje pamėginta sujungti A. Mončio kūrybinį palikimą bei vienuolikos jaunųjų menininkų kūrinius, specialiai sukurtus šiai parodai, dažnai remiantis jo kūrybos bruožais, reziumuojančiais su jų pačių menine praktika ir šiuolaikinėmis problemomis. Internete skelbiama, kad galerija „Vartai“, įkurta 1991 m., yra didžiausia privati galerija Lietuvoje. Ji siekia pristatyti kuo įvairesnį bei savitesnį šiuolaikinį meną, neapsiribodama konkrečiomis medijomis. Galerija orientuojasi į aktyvią tarptautinę veiklą, jos plati programa pristato lietuvių, užsienio menininkus Lietuvoje, reprezentuoja Baltijos šalių kūrėjus tarptautinėje meno scenoje.
Niekada nemaniau, kad aš, paprasta salantiškė, kada nors sulauksiu tiek dėmesio. Deja… pasirodo būna... „Transliuotojas” (nežinau, kaip kitaip jį įvardinti, juk nei žurnalistas, nei kokias kitokias, man žinomas, pareigas užima) net visą filmą apie mane susuko ir socialiniuose tinkluose „prasuko“. Pasijutau labai reikšminga. Juk ne dažnai iš niekur nieko kuriami filmai apie eilinius piliečius. Ir išgirdau apie save… Mano atliekami darbai galimai nusikalstami, ir dėl to mano reputacija priekaištinga. Ilgokai galvojau, kuris mano darbas toks jau gadinantis reputaciją. Gal darbas Salantų kultūros centro Žvainių skyriuje? Lyg ir ne… skyriaus vedėjos pareigos biudžetinėje įstaigoje neturėtų kenkti tarybos narės reputacijai. Tada gal buvimas Seimo nario patarėja užtraukia man priekaištų? Ir čia nerandu nieko nusikalstamo. Tiesa, dar individuali veikla. Bet daugelis žmonių dirba pagal individualią veiklą, šitaip dirbo, dirba ir, manau, jog ir ateityje dirbs ir ne vienas kolega, tarybos narys. Deja, tik aš kažkodėl šito, pasak „Transliuotojo“, negaliu daryti. Viešųjų ir privačių interesų deklaracijoje nurodžiau, jog su manim pagal individualią veiklą sudaryta paslaugų teikimo sutartis, visuose tarybos ir komitetų posėdžiuose nusišalinau nuo visų klausimų, susijusių su įmone, su kuria esu sudariusi sutartį. Pasirodo, to nepakanka, nes kažkaip keistokai šia mano individualia veikla susidomėjo Kretingos rajono savivaldybės Antikorupcijos komisija. Jos pirmininko teigimu, būtina tirti šitą atvejį, nes apie jį kalba „Transliuotojas“. Ir čia pat pirmininkas pripažįsta, jog nėra ko man „prikišti“, nes niekam nenusižengiau ir nieko nepažeidžiau. Tai tyrimas bus pradėtas pagal socialiniuose tinkluose paleistą antį. Kas čia ir ko ieško, kas ir ko siekia?.. Ir dar labiau keista darosi, kad mano individualia veikla Antikorupcijos komisija „susirūpino“ tik beveik po metų. Dirbu oficialiai, sumoku visus mokesčius, negaunu iš niekur jokių nelegalių pajamų. Negi legaliai dirbti yra nusikaltimas? Taip ir kyla klausimas, ar rajone nebėra tikros korupcijos apraiškų? Peršasi mintis, kad gal ši manoji istorija yra lapelis kam nors, kas tikrai kvepia korupcija, pridengti?
|
|
