|
|
|
NuomonėTas, kurio nevalia minėti
J. K. Rowling parašytoje septynių romanų serijoje, kurioje aprašomi jaunojo burtininko Hario Poterio nuotykiai, egzistavo ir piktasis burtininkas – Voldemortas. Knygos fiktyviame magiškame pasaulyje taip bijoma žiauraus ir stipraus juodojo mago, kad jo vardą tik nedaugelis gali pasakyti garsiai. Dauguma veikėjų jį vadina „Tas, kurio vardo nevalia minėti“. Kretingos rajono savivaldybės politikoje taip pat atsirado veikėjas, kuris nenori, kad jo vardas būtų minimas. Kovo mėnesį Kretingos rajono savivaldybės tarybos posėdžio metu, kolegas taryboje supažindinau su faktu, kad mūsų rajono meras Antanas Kalnius sugebėjo Savivaldybės administracijos buhalterijai pateikti ir net kompensuotis kuro čekius, kurie išrašyti jo atostogų metu. Pirmąją atostogų dieną meras Kretingoje 08:09 ryte į baką maktelėjo kiek daugiau negu 41 litrą dyzelinio kuro, o po gerų trijų valandų Pelucmurgių kaime į baką įvarvino dar per 26 litrus dyzelinio kuro. Apie Pelucmurgių kaimą, kuris yra Kalvarijos rajono savivaldybėje, tikrai ne kiekvienas esame girdėjęs. Reikėtų paminėti, kad šiame kaime yra paskutinė kuro kolonėlė prieš Lenkijos pasienį. Iškalbinga ir socialiniuose tinkluose paviešinta nuotrauka (paskelbta po 7 dienų nuo kuo pylimo Pelucmurgiuose), kurioje meras smagiai leidžia savo atostogas Prancūzijoje slidinėdamas. Visos šios aplinkybės tiesiog perša išvadą, kad mes visi prisidėjome prie mero atostogų kelionės, kurios kuro išlaidų dalis galimai buvo apmokėta Kretingos rajono mokesčių mokėtojų pinigais. Istorijai išvydus dienos šviesą, meras žurnalistams dar bandė aiškintis, kad neprivalo atsiskaityti kokias tarybos nario pareigas jis vykdė Pelucmurgių kaime, o galiausiai dar ir surezgė istoriją, kad į atostogas vyko ne vienu automobiliu su kitais kompanionais. Žinia, kad šią situaciją mes jau svarstėme ir Kontrolės komitete, nusprendėme šiuos faktus persiųsti prokuratūrai, su kuria rajono meras sudarė taikos sutartį ir į rajono biudžetą grąžino per 7,5 tūkst. Eur. Prieš pasitinkant 2024 metus, meras spaudoje pasisakė, kad „grąžini pinigus – pripažįsti, kad esi kaltas“. Žinoma, prokuratūra kol kas suteikė merui indulgenciją, tačiau bus matyti, ar ateityje šiuose piktnaudžiavimo veiksmuose nebus įžvelgta rimtesnių nusikaltimo požymių, kurie jau būtų vertinami per Baudžiamojo kodekso prizmę.
Valdančiųjų blaškymasis, paminti rinkiminiai pažadai
Praėjo pirmieji dabartinės Kretingos rajono savivaldybės tarybos kadencijos darbo metai. Savivaldybės veikla taip sustyguota, kad sprendimų priėmimo galią turi Tarybos valdančioji dauguma, o vykdymo, nuo šios kadencijos pradžios, Savivaldybės meras. Merų pozicijas sustiprino Seimas, pakeitęs savivaldos įstatymą. Pagal atnaujintą įstatymą Savivaldybės taryba, kurią pas mus sudaro 25 nariai, nusprendžia dėl svarbiausių strateginių Savivaldybės veiklos krypčių, patvirtina metinį Savivaldybės biudžetą, t. y. duoda užduotis vykdomajai Savivaldybės valdžiai – administracijai ir jos galvų galvai – merui. Meras dabar yra atsakingas už biudžete suplanuotų lėšų teisingą, tikslinį panaudojimą. Anksčiau už tai atsakė Savivaldybės administracijos direktorius. Ši kadencija pirma, kai meras vadovauja Savivaldybės tarybai nebūdamas jos narys. Ir sustiprinus mero galias jo veikimo laisvę saisto politinių jėgų pasiskirstymas Savivaldybės taryboje. Šiuo atžvilgiu antrą kadenciją Kretingos rajono savivaldybės meru išrinktam Antanui Kalniui dabartinės kadencijos pirmais metais susiklostė labai palankios aplinkybės: jo politine užuovėja tapo 17 Tarybos narių sudaryta valdančioji koalicija, iš kurių net 11 yra politinio komiteto Kretingos krašto, kuriam priklauso ir A. Kalnius, nariai. Tačiau pirmiems metams iš ketverių praėjus A. Kalnius su ištikimais politiniais bendražygiais užlipo antrąkart ant to paties grėblio. Ankstesnės kadencijos pradžioje meras A. Kalnius turėjo 18-os Tarybos narių valdančiąją koaliciją, kuri subyrėjo. Tąsyk valdančiuosius pirmi paliko penkiese buvę konservatoriai-krikščionys demokratai. Šios kadencijos pradžioje neištvėrė ir iš daugumos pasitraukė Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ Tarybos nariai: Vitalija Valančiutė, Tomas Abelkis ir Arūnas Merkelis. Ankstesnė valdančioji koalicija subyrėjo, dabartinė byra dėl tos pačios priežasties – A. Kalnius su „kraštiečiais“ anksčiau ar vėliau ima ignoruoti koalicijos partnerius, nebesitaria su jais dėl sprendimų, uzurpuoja valdžią ir buldozeriu stumia savo sprendimus. Štai ką rajono žmonės šiandieną turi vietoj „kraštiečių“ ir A. Kalniaus per rinkimus žadėto veiklos skaidrumo, tarimosi su visuomene ar bent jos labiausiai suinteresuotomis grupėmis, su visais Tarybos politikais.
Etatų pokyčiai grafystėje
Šių metų pradžioje įsigalioję Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo pokyčiai įstaigų vadovams atrišo rankas dėl savosiose grafystėse nustatomo etatų skaičiaus. Nuo šiol kiekvienos įstaigos vadovas pats sprendžia dėl etatų skaičiaus savo įstaigoje. Anksčiau etatus tvirtino Savivaldybės taryba. Dabar Taryba tik skiria pinigų darbo užmokesčiui, o keliems etatams vadovas asignavimus panaudos, jau yra direktoriaus atsakomybė. Iš esmės šie pokyčiai atrodo suprantami – didesnė sprendimo laisvė vadovui, Savivaldybės taryba tik paskiria asignavimus ir po metų įvertina, kaip patikėtinis elgėsi su mokesčių mokėtojų pinigais. Savivaldybės biudžetas nėra neišsemiami aruodai, tad Tarybos pareiga – atsakingai skirstyti šias lėšas. Dar praėjusių metų pabaigoje į Tarybą su ištiesta ranka pasibeldęs Kretingos muziejaus vadovas Romandas Žiubrys nebuvo sutiktas svetingai. Ant stalo padėtas prašymas buvo paprastas – reikia dviejų edukatorių, komunikacijos specialisto, eksponatų prižiūrėtojo-edukatoriaus ir eksponatų skaitmenintojo-fotografo etatų. Šis malonumas rajono biudžete būtų atsiriekęs 77 tūkst. 893 Eur gabalėlį. Tarybos nariai biudžetą gina tarsi spartiečiai savo miestą Peloponeso pusiasalyje, tad muziejaus vadovui sunkiai sekėsi pramušti mūsų gynybą. Kojas įstaigoje apšilęs vadovas buvo išsiųstas po palme apmąstyti savo norų, susidėlioti prioritetus muziejaus struktūroje ir išsigryninti, kokių etatų jam tikrai reikia. Susidariau įspūdį, kad labiausiai reikalingi būtų eksponatų prižiūrėtojo-edukatoriaus ir eksponatų skaitmenintojo-fotografo – vis dėlto jie labiausiai susiję su pagrindine įstaigos veikla ir, kaip paaiškėjo, – muziejuje yra rimtų spragų dėl eksponatų skaitmeninimo.
Kuriuo keliu vis dėlto nueis rajono savivalda?
Kovo 8 d. Kretingos rajono mero Antano Kalniaus suorganizuotas susitikimas su Darbėnų bendruomene buvo dar vienas žingsnis kelyje į sprendimą dėl cheminės gamyklos statybos Darbėnų seniūnijoje. Tiesa, pats meras tikėjosi, kad pastaruoju susitikimu bus padėtas taškas užsitęsusiame ginče tarp Savivaldybės administracijos ir Darbėnų bendruomenės. Ar mero viltys pasiteisino? Ar jo ketinimais galima patikėti? Grįžkim į Darbėnus, kurie, kaip ir daugelis Lietuvos miestelių, seniūnijų, turi savo herbą. Darbėnų herbas vaizduoja keturių kelių susikirtimus, ir ne be reikalo. Simboliška, kad šiuo metu kaip tik verda keturių skirtingų interesų kova: verslo grupuočių, atvykėlių investuotojų, vietos savivaldos ir bendruomenės narių. LR vietos savivaldos įstatymas numato, kad savivaldybė yra įstatymo nustatytas valstybės teritorijos administracinis vienetas, kurio bendruomenė turi LR Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę. Ši teisė įgyvendinama per savivaldybės tarybą ir savivaldybės merą. Savivaldybės priimti sprendimai neturi pažeisti įstatymu garantuotų atskirų gyventojų teisių, savivaldybės gyventojų dalyvavimo tvarkant savivaldos reikalus, veiklos viešumo ir skaidrumo, ir pan. Deja, pastarųjų dviejų mėnesių įvykiai parodė, kad savivaldybė atsiribojo nuo savo tiesioginių principų, tai yra nuo atsakomybės savo bendruomenei, nuo teisėtumo. Po paskutinio kovo 8-osios Kretingos rajono savivaldybės mero susitikimo su bendruomene išryškėjo ir praraja santykyje su Tarybos nariais. Tarybos opozicija nebuvo informuota apie Tarybos daugumos ir mero nuomonės pasikeitimus. Vidinės kovos ir politinės ambicijos bujoja bendruomenės interesų sąskaita.
Kaip Auksūdžio kaimas tapo aukso vertės
Mažytis Vakarų Lietuvos Auksūdžio kaimas Darbėnų seniūnijoje bene labiausiai išgarsino naujausias atsinaujinančios energetikos elektrolizės technologijas, kurios naudojamos metanoliui ir vandeniliui gaminti. Neabejotinai – ši pramonė netolimoje ateityje bus neatsiejama atsinaujinančios energetikos sudedamoji dalis, kurianti kur kas didesnę pridėtinę ekonominę vertę, padėsiančią palaipsniui atsisakyti iškastinio kuro: gamtinių dujų ir naftos. Lietuvai yra būtina ją diegti, kad turėtume konkurencingą ekonomiką. Kartu būtina plėtoti atsinaujinančią energetiką ne tik sausumoje, bet ir jūroje, kur energetikos gamybos efektyvumas yra kartais didesnis negu žemyne. Žengiant šiuos žingsnius Lietuva 2030 metais turėtų tapti ne importuojančia energetikos (po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo), bet eksportuojančia šalimi. Ką Lietuva laimėtų? Santykinai mažesnes elektros energijos kainas bei, naudojant atsinaujinančią energiją, padidintų pramonės gamybos našumą dėl mažesnių taršos mokesčių. Tačiau, ar dėl šio itin svarbaus prioriteto reikia pamiršti kitus prioritetus? Pavyzdžiui, gyventi švarioje ir saugioje aplinkoje, turėti subalansuotą ekosistemą, vystyti rekreaciją ir turizmą? Atsakymas turėtų būti labai aiškus – jokiu būdu ne! Todėl vietos parinkimas tokiai chemijos pramonei yra ne mažiau svarbus negu pati pramonė. Sveikas protas suponuoja, kad tokios gamyklos turėtų būti jau dabar veikiančiose pramonės zonose, šalia kitų gamyklų, kur yra jau dabar tam pritaikyta infrastruktūra, pagarbus atstumas nuo gyvenamųjų namų.
Kodėl kelių, gatvių remonto eilei uodegą nukirpo
Paskutiniame Savivaldybės tarybos posėdyje praėjusį ketvirtadienį patvirtinome Kretingos rajono savivaldybės 2024 metų kelių ir gatvių tvarkymo eilę, kuri už ankstesnių metų yra trumpesnė ir apima mažesnį – 3 metų – laikotarpį, kai iki šiol eilės būdavo sudaromos maždaug dešimtmečiui. Žinant, kad kelių, gatvių remonto projektams įgyvendinti dažnai reikia ne mažiau kaip 3 metų, į naujai patvirtintą sąrašą patekusiems objektams tvarkyti, tikėtina, ir pinigai bus skirti. Galite džiūgauti, jei jums svarbus kelias, gatvė pateko į šį sąrašą, o jei atsidūrė sąrašo uodegoje, kurią nukirpo, liekate nežinioje, kada jūsų kelią ar gatvę remontuos, ar remontuos išvis. Pagal tebegaliojančią tvarką ir joje numatytus kriterijus, savo seniūnijų gatvių, kelių remonto eilę nustato seniūnai su seniūnaičiais. Pagal jų pateiktus sąrašus, Savivaldybės komisija sudaro bendrą viso rajono kelių ir gatvių tvarkymo eilę. Į šią eilę ankstesniais metais būdavo įtraukiami ne mažiau kaip 65 balus surinkę Savivaldybės susisiekimo infrastruktūros objektai, dabar – iki 95 balų.
Kai visu pajėgumu klesti „žaliasis kursas“
Jau daug metų aplinkosaugai skiriama vis mažiau dėmesio. Dingusi aplinkos higiena, ekosistemų, atmosferos, gelmių, vandenų apsauga nuo užterštumo, nelikę racionalaus išteklių naudojimo. Paimkime kad ir tuos barbariškus miškų kirtimus, kaip vienkartinį pasipelnymo šaltinį, po kirtimų taip nieko ir netvarkant, neatsodinant. Kodėl niekam tai nerūpi? Miškas – oro, atmosferos filtras, miškai – tai Žemės plaučiai. Bet valdžia nekreipia į tai dėmesio. Ji tik moka padejuoti, kopijuodama kitas valstybes, kad užterštumas didėja. O juk yra teisiniai kodeksai, kurie turi ginti ir saugoti miškus nuo išsekimo, teršimo, šiukšlinimo. Teisinės nuostatos turi ginti racionalų miškų naudojimą, atsodinimą, užtikrinti gamtinės aplinkos kokybę. O kas pas mus dedasi? Kad ir Kretingos rajono miškuose – viskas atvirkščiai: masiškai naikinami miškai, nepaisoma nė draudžiamų zonų saugojimo, niekam nė motais, kad vienas miško hektaras sugeria daugiau kaip 10 tonų anglies dvideginio ir per metus deguonimi aprūpina apie 10–12 mlrd. kubinių metrų oro. Miškai sumažina vandens nuotėkius, paverčia tuos vandenis požeminiais. O tai labai svarbu visai Žemės ekosistemai. Bet ką padarysi – mūsų valdžia tai ignoruoja, užtat pinigėliai kažkam plaukia, kišenės pilnėja. Taip sakant – visu pajėgumu klesti „žaliasis kursas“. Pastaruoju metu smarkiai blogėja dirvožemio sudėtis ir savybės. Vis mažiau susidaro puvenų, prastėja dirvožemio mechaninė sudėtis, šiluminės, dirvožemio savybės vandens atžvilgiu, drėgmės imlumas, laidumas vandeniui. Akivaizdžiai keičiasi klimatas, dirvožemį stipriai paveikė erozija – prie to prisidėjo apleista melioracija ir beatodairiškas miškų kirtimas. Smarkiai suprastėjo mūsų vidiniai vandenys – upės, ežerai, upeliai, tvenkiniai. Nes dirvožemis, tręšiamas chemikalais, teršia vandenis, kurie teka į podirvį ir gruntinius vandenis. Masiškai nyksta žuvys, kita vandenų fauna ir flora.
Protestuojančius prieš gamyklą Darbėnuose vedžioja už nosies?
Paskutiniame, vasario 8 d., įvykusiame Kretingos rajono savivaldybės tarybos posėdyje opozicijoje esanti Lietuvos socialdemokratų frakcija, kuriai priklausau, paprašėme mero, kad pateiktų informaciją apie atliktus veiksmus dėl prie pat Darbėnų statyti planuojamos vienos didžiausios Europoje vandenilio ir metanolio gamyklos, prieš kurios atsiradimą protestuoja ne vien darbėniškiai, bet ir Palangos, Šventosios gyventojai bei dar platesnės visuomenės dalis. Klausėme ir apie pateiktus atsakymus protesto iniciatyvinei grupei. Tai, ką išgirdome iš mero Antano Kalniaus lūpų, gerokai nustebino, deja, ne gerąja prasme. Ramiu veidu A. Kalnius patvirtino, kad šiuo metu vyksta planuojamos statyti gamyklos poveikio aplinkai vertinimas, nors sausio 25 d. prieš Tarybos posėdį prie Savivaldybės pastato Savanorių gatvėje Kretingoje vykusio protesto dalyviams, stebint Savivaldybės tarybos nariams, garsiai buvo pareiškęs, kad stabdys poveikio aplinkai vertinimo procedūrą. Gal pažadėjo spontaniškai, nepasitaręs su specialistais, kurie tikrai būtų paaiškinę, kad Savivaldybės meras neturi teisinių galių sustabdyti poveikio aplinkai vertinimą. Tad atsakydamas į Tarybos socialdemokratų paklausimą vasario 8 d. A. Kalnius galėjo garbingai prisipažinti, kad suklydo manydamas, jog tokią teisę jis turi. Paklaustas, ar apie tai, kad nestabdoma poveikio aplinkai vertinimo procedūra, informavo iniciatyvinę grupę, A. Kalnius atšovė – kam tai aktualu, tas girdėjo. Kolega iš Tarybos opozicijos, Tarybos Ūkio, kaimo ir aplinkosaugos komiteto narys Gediminas Venckus siūlė jų komitete raudonai degančius vandenilio ir metanolio gamyklos klausimus išnagrinėti su specialistais, galinčiais pateikti atsakymus. Savivaldybės taryba turi teisę stabdyti poveikio aplinkai vertinimo procedūrą, kol dar nėra patvirtinta šio vertinimo ataskaita. Procedūrai sustabdyti būtent ir reikia specialistų argumentų. Deja, G. Venckaus iniciatyvai pritarta nebuvo.
Vėl lipam ant to pačio grėblio?
Prieš kelias dienas išgirdau, kad norima statyti metanolio gamyklą, ir viena galimų vietų yra Kretingos rajonas. Su nekantrumu laukiau daugiau pasirodančios informacijos. Ir ji išlindo. Tik ne ta, kokios tikėjausi. Prasidėjo socialinių tinklų „ekspertų“ gąsdinimai – ko tik neprisiskaičiau. Labiausiai patiko, kad po sprogimo neliks pusės pajūrio gyvenviečių – nei Palangos, nei Šventosios, nekalbant apie Darbėnus. Gaila, kad nežinojau apie įvyksiantį darbėniškių susitikimą su investuotojų atstovais: tikrai būtų buvę įdomu pasiklausyti abiejų pusių argumentų. Dabar, kiek skaičiau, ypač kritikų, – tai labiau VBS (viena bobutė sakė) informacija. „Pajūrio naujienose“ peržvelgiau straipsnį su nemažai klausimų. Viskas gerai būtų, jei kritikai nebėgtų pirma vežimo su arkliu. Į bendruomenės klausimus ar bent jau didžiąją dalį atsakytų poveikio aplinkai vertinimas. Ar šis dokumentas yra parengtas? NE. Ar atlikimas studijos garantuoja statybų leidimą? NE. Tai gal pasidomėkim, kam jo reikia. Ar jis bus parengtas? Greičiausiai ne. Visuomenei nereikia nuomonės tikrų ekspertų, kurie padės parašus ant dokumento. Mums užtenka „laido riterių“ argumentų socialiniuose tinkluose, poros Seimo narių pakalbėjimo, ir apsisprendimas padarytas.
Vuo kam jums reek?
Daugiau kaip prieš dvidešimtį metų dvi moteriškaitės nuo Kretingos išvažiavo plačiau pasižvalgyti po Žemaičių kraštą. Nuorodų tais laikais dar nebuvo, tad keletą kartų teko kelio teirautis pas sutiktus vietinius. Visi jie buvo tikri žemaičiai, tad kiekvieną kartą jie į klausimą atsakydavo klausimu: „Vuo kam jums reek?“ Esu girdėjusi, kad klausimu atsakyti į klausimą būdinga žydams, bet visi pripažįsta, kad žydai yra ta tauta, iš kurios verta daug ko mokytis. Tai ir keliauninkės ne nustebdavo, o sąžiningai aiškindavo, „kam reek“, ir galų gale kelią žemaičiai parodydavo. Kam aš čia burną aušinu? O tam, kad žinotumėt, jog tikras (!) žemaitis nieko, nei pasiūlymo, nei klausimo nepriims atvėpusiomis ausimis, bet viską „nuognee“ išsiaiškins. Išsiaiškins tikslus, priežastis, pasekmes... O jeigu nieko nesiaiškina, nieko neklausinėja, vadinasi, tai jau nebe žemaitis. Nežinau, kokiai tautai, genčiai priskiria save ponai Vilniuje, kurie išskėstomis rankom pasitiko danų verslininkus, sumaniusius Lietuvoje statyti didžiausią Šiaurės Europoje metanolio ir žaliojo vandenilio gamyklą. Tai jų reikalas. Bet kokiai genčiai, tautai priskiria save tie Kretingos ir viso mūsų pajūrio krašto, Vakarų Žemaitijos žmonės, kurie nieko neklausinėdami (o gal visgi paklausė: „O kas MAN iš to?“), atvėrė mūsų krašto vartus danų verslininkams? Pastariesiems toks svetingumas taip patiko, kad iš pradžių planavę kuklesnes investicijas, apie 250 mln. eurų, dabar nutarė statyti kur kas didesnę gamyklą, atitinkamai didinant investicijas iki 400 mln. Eur.
|
|
