|
|
|
Vakarų LietuvaPalanga rengiasi Europos varinių pučiamųjų orkestrų čempionatui
Palangos miesto savivaldybės viešoji įstaiga „Palangos orkestras“ jau rengiasi kitąmet balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje kurorte įvyksiančiam prestižiniam Europos varinių pučiamųjų orkestrų čempionatui (European Brass Band Championships 2024 ), kuris Baltijos šalyse rengiamas pirmąkart. Palangos miesto merui Šarūnui Vaitkui neseniai pasirašius sutartį su Europos varinių pučiamųjų orkestrų asociacija (EBBA), kitąmet kurortas taps savotiška šios muzikos Europos sostine. „Palangos orkestro“ vadovas Vygantas Rekašius su komanda Malmėje Švedijoje, kur čempionatas vyks šiemet, pristatys pasirengimą būsimam renginiui Palangoje. V. Rekašiaus žodžiais, Lietuva nuo 2012-ųjų ieškojo kelių, kaip surengti šį prestižinį renginį, kuris jau turėjo įvykti Palangoje 2020-aisias. Jam jau buvo pasirengta, tačiau likus mėnesiui, prasidėjo pandemija, ir renginį teko atšaukti. „Jau 11-a metų siekėme prisikviesti Europos varinių pučiamųjų orkestrų čempionatą į Lietuvą. Šis prestižinis renginys populiarus senojoje Europoje, ten turi gilias tradicijas, ir dar niekad nevyko Baltijos šalyse. Arčiausiai mūsų buvo surengtas Vokietijoje, Fraiburge, o dabar Malmėje“, – kalbėjo „Palangos orkestro“ vadovas. Jo žodžiais, EBBA suskaičiavo, kad čempionatas, į kurį įprastai suvažiuoja iki 30 jos šalių-narių-kolektyvų (orkestrantai, dirigentai, delegatai) – iš viso apie tūkstantis dalyvių ir antra tiek juos lydinčių gerbėjų. Vietos verslui šis čempionatas kaskart atneša apie 2 mln. eurų pajamų.
„Klaipėdos istorijos ženklai“ – Klaipėdos miesto švietimo įstaigų keramikos projektas
Klaipėdos miesto savivaldybės švietimo skyriaus iniciatyva praėjusiais metais startavo projektas „Klaipėdos istorijos ženklai“, kuriuo buvo siekiama įprasminti 770-ąjį Klaipėdos miesto jubiliejų. Projekte dalyvavo 14-a ugdymo įstaigų ir 300 mokinių. Projektą koordinavo Klaipėdos moksleivių saviraiškos centro keramikos mokytojos Vida Daukšienė ir Romana Kulik, projekto partneris – Mažosios Lietuvos istorijos muziejus. Visi norintys dalyvauti projekte galėjo kurti keraminius reljefus, kuriuos degė centro degimo krosnyse. Plytelės buvo lipdomos iš specialaus šamotinio molio, kuris yra tvirtesnis ir atsparesnis aplinkos poveikiui. Šis sprendimas buvo priimtas galvojant apie galutinę projekto dalį – Kalvystės muziejaus lauko sienos dekoravimą. Dekoruota siena taptų dar vienu turistų ir klaipėdiečių traukos objektu, prie kurios būtų galima ne tik fotografuotis, pasigrožėti Klaipėdos mokinių kūryba, bet ir susipažinti su Klaipėdos miesto istorija. Prasidedant pavasariui, Kalvystės muziejuje atidaryta sukurtų keraminių reljefų paroda. Tai vienas paskutinių projekto etapų. Čia eksponuojama per 100 dirbinių. Mokiniai savo rankomis lipdė ir atspindėjo svarbiausius Klaipėdos istorijos ženklus. Mokinių darbuose galima rasti net tik Klaipėdos senamiesčio atvaizdų, bet ir karalienės Luizės portretą, žinomiausias miesto skulptūras, tokias, kaip Katinas seno džentelmeno veidu ar Vaiduoklis. Keramikos technologija nėra tokia paprasta, kaip gali iš pirmo žvilgsnio atrodyti. Nulipdytus darbus pirmiausia reikėjo gerai išdžiovinti. Tam centras turi specialias džiovinimo krosneles, ir tik po to darbai buvo degami. Procesui paspartinti buvo įsigyta nauja degimo krosnis, kuri palaiko aukštą 1200 laipsnių degimo temperatūrą. Tik gerai išdžiovinus darbus, atliekamas pirmas degimas, kuris gali užtrukti iki 12 valandų. Tiek pat laiko darbai turi vėsti. Po to jie glazūruojami specialiomis glazūromis, kurios būtų skirtos šamotiniam moliui ir pritaikytos aukštai degimo temperatūrai. Tada darbai degami antrą kartą. Dėl sudėtingo proceso ir būtino laiko darbams atlikti, projektas užsitęsė kiek ilgiau negu buvo planuojama, tačiau galutiniu rezultatu liko patenkinti ne tik projekto dalyviai, bet ir organizatoriai. Atidarant parodą Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius dr. Jonas Genys pasidžiaugė ir negailėjo gražių žodžių projekto dalyviams, įvertino mokinių kūrybiškumą. Tikėtina, kad naujai dekoruota siena jau greitai džiaugsis klaipėdiečius ir miesto svečius.
Sandra BRADAUSKIENĖ ir Violeta ČUMAK
Klaipėdos moksleivių saviraiškos centras
Susitikimas su praeities liudininkais – gyvoji istorijos pamoka
Šiemet, kovo 15-ąją, Lietuva pirmąkart paminėjo Lietuvos žydų gelbėtojų dieną, kuri į atmintinų dienų sąrašą įtraukta praėjusių metų pabaigoje. Minėdami šią dieną Darbėnų seniūnijos ir Darbėnų gimnazijos Kretingos rajone atstovai apsilankė pas Laukžemės kaime gyvenančią Zitą Aldoną Danielienę – kai ji dar buvo vaikas, jos tėvai trejus metus slėpė žydų tautybės vyrą Mošę Blochą ir taip išgelbėjo jam gyvybę. Pasibaigus karui, toje pačioje daržinėje įrengtame bunkeryje Aldonos tėvai Barbora ir Kazimieras Lukošiai slėpė ir Lietuvos partizanus, o 2015-aisiais Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Žydų genocido atminimo dienos proga jau po mirties B. ir K. Lukošius apdovanojo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, kurį atsiėmė jų duktė Z. A. Danielienė. Kartu su Darbėnų seniūnu Alvydu Poškiu, Darbėnų gimnazijos direktore Sonata Litviniene pas Z. A. Danielienę viešėjo ir gimnazistės, kurioms šis susitikimas – tai gyvoji istorijos pamoka, per kurią jos išgirdo tikrąją M. Blocho išgelbėjimo nuo nacių žiaurumų istoriją. Ji tebėra gyva ir žydų gelbėtojų dukters atsiminimuose, ir leidinyje, kuris buvo parengtas prieš įteikiant Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius žydus gelbėjusiems asmenims. Jame rašoma: „Didelės darbėniškių Mordechajaus ir Rozos Blochų šeimos, kaip ir daugumos Darbėnų miestelio žydų, likimas Holokausto metais buvo tragiškas. Šeimos galva Mordechajus Blochas buvo pirmasis Darbėnų žydas, nacių viešai nužudytas miestelio centrinėje aikštėje. Kazimiero ir Barboros Lukošių dėka išsigelbėjo vienintelis šios šeimos narys Darbėnų žydų mokyklos mokytojas Mordechajaus ir Rozos Blochų sūnus – Mošė Blochas.
Pusmetį Rusijos nelaisvėje praleidęs ukrainietis karys: „Normaliu žmogumi vargu ar betapsiu“
Su Rusijos nelaisvėje pusmetį išbuvusiu Mariupolio „Azovstal“ gynėju 23-ejų metų Andrejumi Milleriu likimas suvedė svečių namuose Dniepre, kur keturias paras teko dviese gyventi viename kambaryje. Tuose svečių namuose beveik visi gyventojai buvo kariškiai. Dauguma jų atvyko iš ligoninių ar fronto, kad netoliese esančiame kariniame komisariate medikų komisija įvertintų, ar jie po patirtų sužeidimų gali tęsti kovą fronte. 200–250 km nuo fronto vietovių Donecko, Zaporižės, Chersono nutolęs Dniepras šiame kare atlieka labai svarbų logistinį vaidmenį: per jį keliauja kariškiai, ginkluotė, šaudmenys, maistas Ukrainos kariams, tuo pačiu čia vežami sunkiai sužeisti kovotojai. Į Andrejų atkreipiau dėmesį, vos tik šiam įėjus į svečių namus, mat tuo metu pusryčiavau poilsio kambaryje, kuriame stovi ir administratorės staliukas. Pro lauko duris įėjęs aukštas vaikinas nedrąsiai priėjo prie administratorės ir paklausė, ar galės pratęsti rezervaciją, jei jam čia patiks ir jei medicininis patikrinimas užtruks ilgiau negu tris dienas. Po to vaikinas uždavė gan keistoką klausimą – ar kambaryje naktį galės laikyti įjungtą šviesą ir ar dažnai mieste pradingsta elektra. Administratorei pareiškus, kad dėl elektros trūkumo ji yra kasdien išjungiama po 4–6 valandas, bet ne naktį, ir paaiškinus, kad šviesa kambariuose po 23 val. turi būti išjungiama, tačiau nedraudžiama užsidegti lemputę virš lovos, vaikinas susimokėjo pinigus ir išėjo. Tada dar nežinojau, kad aukštaūgis buvo apgyvendintas mano kambaryje, tad naktį prabudau piktokas, nes į akis žibino įjungta šviesa. Rytą anksti prabudęs nustebau, kad šviesa kambaryje tebedega. Žvilgtelėjęs į kaimyno lovą atpažinau aukštaūgį, kuris ne tik kad nebuvo užsitraukęs lovos užuolaidėlės, bet ir buvo įžiebęs virš galvos esančią lemputę. Jau vėliau, jaunuoliui prabudus, sužinojau, kad jis grįžęs iš nelaisvės Rusijoje įstengia užmigti tik degant lempai. Buvo nekalbus, bet po to paaiškėjo, kad vaikinas kartu su kitais „Azovstal“ gynėjais Mariupolyje pateko į priešo nelaisvę, o po pusmečio buvo iškeistas į ukrainiečių sučiuptus rusų karius. Po nelaisvės jaunuolis tris mėnesius praleido ligoninėse ir namų reabilitacijoje, o dabar atvyko į karinę komisiją. Karys leido jį fotografuoti ir įrašyti pašnekesį, tačiau į klausimus atsakinėjo glaustai, buvo nepatiklus.
Elektroninės cigaretės – paauglių kasdienybė
Nors elektronines cigaretes pagal įstatymą įsigyti galima tik nuo 18-os metų, neretai jos matyti nepilnamečių rankose, kartais net – besimokančiųjų pradinėse klasėse. Paaugliai yra linkę gudrauti, moka apeiti įstatymus, kad įsigytų bei vartotų elektronines cigaretes. Kad yra tokių problemų, pripažįsta ir specialistai. Problema – didelė Elektroninių cigarečių rūkymas tarp nepilnamečių – didelė problema visoje šalyje: į specialistus dėl rūkančių ar net jau priklausomybę patiriančių nepilnamečių kreipiasi ir jų tėvai, ir patys vaikai. Problema aštrėja, nes elektroninių cigarečių griebiasi ir pradinių klasių mokiniai. „Būna, kad, jeigu I–II klasėje rūko bent vienas mokinys, tai visa klasė bent jau pabando, o kiti ir pasirenka šią negerovę“, – situaciją nusakė tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorė Kretingoje Lina Bruzdeilynienė. Tokio tipo rūkalai yra labai lengvai prieinami ne tik suaugusiesiems, bet ir nepilnamečiams. „Šių rūkalų nepilnamečiai įsigyja įvairiai – internetu, mažesnieji – iš vyresnių ir pan. Kiek teko bendrauti su nepilnamečiais, visi jie vienbalsiai tikino, kad elektroninės cigaretės yra lengvai prieinamos“, – kalbėjo koordinatorė. Jaunuoliai perka ne tik elektronines cigaretes, bet ir jiems skirtus papildymus, kuriuose – ne tik tabakas, bet neretai – ir narkotinės medžiagos. „Nepilnamečiai papildymus įsigyja nelegaliai, todėl nė patys nežino, ką rūko ir nuo ko tampa priklausomi. Atlikę tokių papildymų tyrimus, esame juose radę ir narkotinių medžiagų“, – sakė L. Bruzdeilynienė. Todėl nepilnamečiai tampa priklausomi ne tik nuo tabako, bet ir narkotinių medžiagų. „Turime situacijų, kai į mus kreipiasi III–IV pradinių klasių mokinių tėvai, kurių vaikai jau yra priklausomi. Yra mokinių, kurie sako, kad rūko jau nuo 6-erių“, – įvardijo specialistė. Vaikai elektronines cigaretes įsigyja iš santaupų, dienpinigių, per gimtadienį gautų pinigų, nemažai nepilnamečių turi ir prieigą prie elektroninės bankininkystės, dėl ko šių rūkalų gali įsigyti internetu. „Kai vaikai nebeturi pinigų, jie pradeda slapta jų pasiimti iš senelių, tėvų. Iš pradžių – mažomis sumomis, po to vis daugiau ir daugiau“, – iš kokių pinigų vaikai įsigyja rūkalų, atskleidė L. Bruzdeilynienė. Rūkymas, kaip problema, dažniausiu atveju prasideda šeimose. „Suaugusieji elektroninių cigarečių rūkymo nevertina kaip išties rimtos ir ilgainiui blogas pasekmes sukeliančios problemos. Yra atvejų, kai tenka matyti tėvus, kartu berūkančius su savo vaikais, būna, kad ir tėvai elektronines cigaretes perka vaikams kaip dovanas, – kur neretai glūdi tokio nepilnamečių elgesio šaknys, pasakojo L. Bruzdeilynienė, atkreipusi dėmesį, kad elektronines cigaretes vartoja ne tik socialinės rizikos šeimose gyvenantys vaikai. – Jas išbando dauguma vaikų, nepriklausomai, kokioje šeimoje jie gyvena.“
Stalo žaidimai – kretingiškių idėja, virtusi verslu
Trys broliai kretingiškiai Jonas, Egidijus ir Audrius Leščiauskai pasinėrė į neįprastą verslą – vyrai kuria stalo žaidimus. Vienas pirmųjų – tai finansų strategijos žaidimas „Mad Market“, kuriuo jau prekiaujama, sulaukė gerų atsiliepimų iš tų, kas jį išbandė. Moko finansinio raštingumo Žaidžiant finansų strategijos stalo žaidimą pasijaučiama kaip tikroje akcijų biržoje: galima įsigyti tam tikros srities, pavyzdžiui, farmacijos, informacinių technologijų ar net kriptovaliutos akcijų arba įmonių, jas pirkti, parduoti ir, tokiu būdu vis didinant savo kapitalą, įsigyti pergalės taškų, kurie ir nulemia, kas taps nugalėtoju. Be abejo, blogai investavus galimi ir nuostoliai. Kaip teigė Egidijus, stalo žaidimų akcijų biržos tematika yra buvę ir anksčiau, bet „Mad Market“ unikalumą lemia akcijų prognozės laukas, kiti kintamieji faktoriai. „Daugelyje žaidimų sėkmė yra vienas pagrindinių faktorių, pas mus sėkmės yra vos keli procentai. Jeigu bandysi žaisti negalvodamas, tai žaidimo nelaimėsi“, – atkreipė dėmesį žaidimo kūrėjai. Žaidžiant viską sprendžia pats žaidėjas. Kaip ir tikroje akcijų biržoje, reikia gerai pagalvoti, kada įsigyti ir kada parduoti akcijas būtų geriausias laikas, įvertinti, ar „apsimoka“ dalyvauti juodojoje rinkoje – žaidime yra ir tokia galimybė, kiek ir kada verta rankose „laikyti“ pinigų arba akcijų. „Kiekvienas turi susikurti savo strategiją, atsižvelgiant į esamą situaciją. Žaidimas tuo ir įdomus, kad mintinai neišmoksi, ką ir kada turi daryti, nes viskas gali keistis priklausomai nuo oponentų įgūdžių ir pasirinkimo“, – sakė broliai. Žaidimo lentoje yra kelios dalys, tačiau žaidėjas visus veiksmus atlieka vienu metu: keliauja ratu aplink lentą ir sprendžia, verta įsigyti įmonę ar kitą žaidimo bonusą. Taip pat aktyviai dalyvauja akcijų biržoje. Broliai norėjo tokio stalo žaidimo, kuris būtų įdomus ir suprantamas visiems, tačiau tuo pačiu ir paskatintų mąstyti. „Žaidžiame ir su savo vaikais, tad tikrai tinka šeimai. Šis žaidimas moko ir finansinio raštingumo, kas, manau, labai svarbu“, – sakė Jonas, atkreipęs dėmesį, kad žaidžiant su vaikais, prireikus, svarbu jiems padėti.
„Rūpestėliai“ rūpinasi alkstančiais varguoliais
Kretingos pranciškonų vienuolyne tris dešimtmečius be pertraukos, brolių pranciškonų, savanorių ir geradarių pastangomis, veikia labdaros valgykla „Rūpestėliai“, atlaikiusi sudėtingas krizes, nepriteklius ir pandemiją. Dvi savanorės virėjos Vita Petrauskaitė ir Danutė Mikulskienė kasdien pamaitina 40–50 alkstančių miestelėnų, o šie karštos sriubos ir maisto lauknešėlių dar parneša kitiems šeimynykščiams ar pažįstamiems. Ant kojų – nuo 5-tos ryto Nuo 5 val. ryto pirmoji į labdaros valgyklą atskubėjusi 81-erių V. Petrauskaitė užkaičia didžiulį, apie 50 l tūrio, katilą ir imasi pjaustyti mėsą bei prieskonines daržoves – svogūnus, česnakus. Kiek vėliau į darbą kimba ir Danutė – nuskuta bulves ir morkas. Apie 8 val. ryto soti skalsi sriuba jau sušutinta. Tuomet moterys raiko duoną ir pakuoja lauknešėlius sauso maisto, gauto iš Maisto banko. Iš trilitrinių stiklainių įdeda pačių užkonservuotų agurkų, burokėlių. Ligi pandemijos Kretingos miesto varguoliai, tarp kurių dauguma – benamiai, sueidavo į paruoštas labdaros valgyklos patalpas, išvien su savanorėmis sukalbėdavo padėkos maldą ir sėsdavosi prie patiekto garuojančio maisto. Tačiau per pandemiją tvarką teko keisti: karštas maistas – troškiniai, dešrelės, mėsa su makaronais – buvo dalijamas išsinešti vienkartiniuose induose, kurių suaukojo žmonės. Pagal šį jau nusistovėjusį įprotį, prieš 10 val. valgytojų eilė nusitęsia vidiniame vienuolyno kieme: virėjos pirmiausia surenka jų atsineštą tarą, jei nešvari, išplauna ir išdezinfekuoja, ir tik tuomet pripildo sriubos. Gavę karšto maisto ir lauknešėlį, žmonės išsiskirsto kas sau, ilgėliau užsibūti čia nesinori. „Kas rytą ateina brolis Paulius Vaineikis, palaimina maistą ir mes kartu sukalbame padėkos maldą už visus geradarius, valgytojus, neužmirštame ir kenčiančių Ukrainos žmonių“, – sakė šeimininkė Vita.
Šeima liejo žvakes frontui, kai į namą atlėkė mirtį atnešusi raketa
Dnipro mieste atvykęs prie namo, į kurį prieš tris savaites kritusi bomba užmušė 46 gyventojus, nusprendžiau įamžinti sukrečiančius vaizdus ir neatsakingai surizikavau. Pasinaudodamas tuo, kad namo teritoriją saugoję policininkai išėjo pietauti, įsėlinau į trečią laiptinę. Bomba pataikė tarp antros ir trečios laiptinės, ir visi arčiausiai sprogimo epicentro buvę devynaukščio namo butai nugarmėjo žemyn. Vaizdas trečioje laiptinėje buvo labai slogus. Dešinėje pusėje esančių butų durys buvo išvirtusios, o koridorius ir kambariai pavirtę baldų, buities reikmenų nuolaužų krūva, apdengta storu dulkių sluoksniu ir juodais suodžiais. Kairėn atsivėrė dar siaubingesnis vaizdas – iš butų liko vien dalis sienų, grindų ar lubų, o kitkas buvo nugarmėję žemyn. Norėdamas įamžinti baisius vaizdus ketinau lipti ant laiptinės stogo, tačiau septinto aukšto blokai buvo taip susiskypavę, kad nesiryžau kopti aukščiau. Nusileidęs į apačią pamačiau netoli laiptinės vaikštinėjančią liūdną jauną moterį ir užkalbinau. Ši pasisakė esanti Olga Korenovskaja, ir iki tragedijos laimingai su vyru, 4-erių ir 11-os metų dukterimis gyveno aštuntame aukšte trečioje laiptinėje. Olgos vyras Michailas, garsus vietos sportininkas, nusipelnęs Ukrainos bokso treneris, tą popietę buvo ką tik grįžęs iš varžybų. Olga tuo metu rengėsi su vaikais eiti pasivaikščioti parke, ir Michailas pažadėjo po pusvalandžio, išgėręs arbatos ir truputį pailsėjęs, prie jų prisijungti, nes to labai prašė dukros. „Jisai dukras labai mylėjo, lepino, o šios jį irgi dievino. Manau, kad tada vis dėlto jis trumpam prisnūdo, bet aš jam neskambinau ir nežadinau, nes žinojau, kad vis vien tuoj atbėgs“, – pasakojo Olga. Sutuoktinė sunerimo tada, kai išgirdo didelį trenksmą ir iš toli pamatė dūmus, apgaubusius jų namą. Moteris puolė skambinti vyrui, o šiam neatsiliepiant pagalvojo, kad tas nuskubėjo į nelaimės vietą padėti žmonėms ir pamiršo pasiimti telefoną. „Aš netikėjau, kad Michailui gali kas nors nutikti, už jo pečių jaučiausi saugi ir rami. Netrukus man paskambino Michailo draugas, privažiavęs įsisodino į mašiną ir nusivežė į savo butą. Vežė specialiai kita gatve, kad nepamatyčiau nugriuvusio mūsų buto ir nepulčiau į isteriją“, – pasakojo Olga. Netrukus moteris socialiniuose tinkluose perskaitė apie didėjantį aukų kiekį, o kiek vėliau, kai pamatė nuotraukas iš tragedijos vietos, jos širdis ėmė neramiai plakti. Olga vylėsi, kad sutuoktinis nenukentėjo, nes buvo išėjęs pas jas į parką, o išgirdęs sprogimą prisijungė prie gelbėtojų, vėliau – kad vyras yra vienas iš šimto sužeistųjų, nugabentų į ligonines. Tačiau po paros tačiau gelbėtojai pranešė, kad po namo nuolaužomis rado Michailo kūną.
Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejus atvėrė naujas edukacines erdves
Nasrėnų kaime, pusiaukelėje tarp Kretingos ir Salantų, kone prieš 300 metų suręsta vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtoji sodyba praturtėjo renovuotų statinių: be pagrindinio namo ir senosios klėtelės, kuriuose įkurdinta muziejaus ekspozicija, jaujos, kur vyksta klojimo teatro renginiai, šiemet atkurti dar trys pastatai – tvartas, viralinė ir rūsys, pastatyta nauja stoginė, įrengtas amfiteatras. Naujose erdvėse numatyta vykdyti edukacijas, populiarinančias žemaitiškas tradicijas, ir nacionalinių valgių degustacijas. Pirmais renginys čia įvyks vasario 21-ąją, kur švęsti Užgavėnes kvies Kretingos turizmo informacijos centras. Siūlys sočiai užkąsti ir pernakvoti ant šieno Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejaus direktorė Violeta Čėsnienė, aprodydama sodybos teritoriją su atkurtais statiniais, džiaugėsi, kad nuo šiol tvartelyje įrengtose edukacinėse erdvėse vyks audimo pamokos, bus atidaryta amatų ir tautodailės dirbinių ekspozicija, rengiamos paskaitos, o šio pastato pastogėje ant šieno galės pernakvoti po mūsų kraštą dviračiais ar pėsčiomis keliaujantys piligrimai, svečiai, vasaros stovyklų dalyviai – šių vienu metu galėtų tilpti apie 20. Tame pat pastate įrengti ir du sanitariniai mazgai su dušais tam, kad galėtų išsimaudyti nakčiai apsistoję svečiai ar stovyklautojai.
Nuo dvarų tyrinėjimo – iki iliustruotų dvaro pasakų
Kretingos muziejuje dirbantį 61-erių Artūras Patamsį, diplomuotą kelių inžinierių ir dizainerį, pakerėjo dvarai, jų istorijų tyrinėjimas tiek realybėje, tiek kūryboje. Jis yra apvažiavęs ir ištyrinėjęs per 450 Lietuvos dvarų ir palivarkų, o pastaraisiais metais paniro į Kretingos miesto ir dvaro istorijas, kurias perteikė trimis paties sukurtomis ir grafiškai iliustruotomis komiksų knygomis: 2-jų dalių „Pamirštos dvaro pasakaitės“, „Istorijos prie laužo“, netrukus pasirodys ir ketvirtoji – „Iš pirmų lūpų“. Šį vasarį Kretingos muziejus šeimoms su vaikais rengia edukacinius „Pamirštų dvaro pasakaičių“ skaitymo rytmečius, kuriuose dalyvaus ir pats jų autorius. Savaip rekonstravo grafų istoriją A. Patamsis pasakojo pirmąją komiksų knygą sukūręs vienu įkvėpimu ir skyręs ją anūkei Patricijai, kaip jos pažinties su Kretingos dvaro istorija pradžiamokslį. „Po to tarsi kažkokia jėga vedė tolyn: muziejuje dirbant naktimis, kūrybiškai nuteikia tyla, o ir visa dvaro aplinka, atrodytų, alsuoja paslaptimis. Pasitelkiu vaizduotę ir bandau atkurti, kaip grafai čia gyveno, kokia buvo jų kasdienybė – kaip jie auklėjo vaikus, kuo užsiėmė, ką mėgo. Taip gimė dar 2 knygos, ir tai yra savaip mano paties interpretuota literatūrinė-meninė grafų Tiškevičių gyvenimo rekonstrukcija“, – kalbėjo A. Patamsis. Muziejuje, jis sakė, susitinkąs su žmonėmis, kurie smalsauja, kur veda tolimosios rūsio durys, ar yra požemiai, kas juose saugoma. Domisi, kokios grafų Tiškevičių gyvenimo istorijos yra tikros, o kurios – išgalvotos. „Yra išleista mokslinių knygų apie Kretingos istoriją, tačiau žmonės mėgsta paprastus pasakojimus, kartais – net šiurpius, kur tikrovė persipina su legendomis. Tad sugalvojau populiariu stiliumi – komiksais, kai nedaug informacijos, bet daug įtaigių piešinių, – papasakoti, kaip kažkada čia gyventa“, – kalbėjo A. Patamsis, savitai perteikęs kelių šimtmečių Kretingos miesto istoriją nuo Magdeburgo teisių suteikimo iki Tiškevičių valdymo pabaigos. Jo žodžiais, ir įžymus istorikas Alfredas Bumblauskas yra pastebėjęs, kad Žemaitijos istorija prasideda nuo Kretingos – tai buvo pirmasis miestas Žemaitijoje, gavęs Magdeburgo, arba savivaldos, teises.
|
|
