|
|
|
Vakarų LietuvaAistrą skraidyti dalina perpus
Nuo vaikystės žvelgęs į dangų ir, kaip dauguma berniukų svajojęs apie lėktuvus, šiandien Kretingos sklandytojų klubo atstovas Gintautas Zubė – ne tik orlaivio pilotas, pilotuojantis „Boeing 737“ ir skraidinantis keleivius po visą pasaulį, bet ir didelis sklandymo aistruolis, laimėjęs ne vieną titulą, čempionatą ir medalį. Trečia vieta negarantuoja vietos finale Šįsyk JAV finišavusiame FAI „Sailplane Grand Prix“ sklandymo atrankiniame etape sėkmingai pasirodęs Gintautas Zubė užėmė III vietą ir, laimėjęs bronzos medalį, grįžo į Lietuvą. Nors pašnekovas dar nėra tvirtai įsitikinęs, ar papuls į Grand Prix sklandymo varžybų finalą – galimybė sudalyvauti finale nėra prarasta. „Tokio tipo atrankinės varžybos vyksta daugelyje vietų visus metus, kiekvienose jų gali dalyvauti iki 20 dalyvių. Jei norinčių susirenka daugiau, jie atrenkami pagal tarptautinį reitingą. Šiose varžybose, kaip ir bėgime, visi startuoja vienu metu ir pirmasis, kirtęs finišo liniją, tampa laimėtoju, antrasis kirtęs taps antros vietos laimėtoju ir taip toliau. Dėl saugumo ir yra ribotas dalyvių skaičius“, – paaiškino G. Zubė. Dalyviams yra duodamas maršrutas ir distancija, kurią reikia įveikti. Iš viso jau buvo surengti 9-i tokie etapai, iš kurių viename G. Zubė ir dalyvavo. Dauguma etapų jau įvyko, gegužės pabaigoje dar vyks Lenkijoje ir Olandijoje. Finalas numatytas rugpjūčio mėnesį Prancūzijoje, Pietų Alpėse. G. Zubė planuoja dalyvauti atrankinėse varžybose Lenkijoje ir jau sumokėjo starto mokestį. Į finalą patenka atrankiniuose etapuose I ir II v. laimėję sportininkai, o laimėjusysis III v. tėra rezervinis, todėl sklandytojas dar sykį ir rengiasi išmėginti savo jėgas Lenkijoje. Pasak G. Zubės, kaimyninėje šalyje gali būti sunkiau, kadangi ten susirenka labai pajėgūs varžovai. Vis dėlto pašnekovas tikisi arba įveikti gana stiprius priešininkus, arba papulti į finalą vykti atsisakius I ir II v. sportininkams, su kuriais ant laimėtojų pakylos stovėjo Floridoje.
Ant Palangos tilto traukia tūkstantinės minios
Palangoje įgyvendinamas vienos labiausiai lankytinos vietos – J. Basanavičiaus gatvės ir Jūros tilto – apšvietimo modernizavimo projektas. Jau pakeista pusė senųjų šviestuvų, tad grožėtis pokyčiais prie jūros traukia tūkstantinės minios – visiems smalsu pamatyti, kaip atrodo ir naujomis šviesomis jau žaidžia naujasis kurorto akcentas. Kurortui pritaikyti sprendimai Paskutinį kartą Palangos tilto ir J. Basanavičiaus gatvės apšvietimas buvo atnaujintas 2005-aisiais. Po dviejų dešimtmečių šios erdvės sulaukė pokyčių, kurie apima tiek techninius, tiek estetinius sprendimus. Atnaujinimas vykdomas pagal miesto užsakymu įgyvendinamą projektą, kurio partneris – žaliosios energetikos bendrovė „Ignitis renewables“. Naujieji šešių metrų aukščio šviestuvai gaminami Prancūzijos gamintojo „Technilum“, kuris specializuojasi kurortinėms erdvėms pritaikytuose sprendimuose. Tokie šviestuvai įrengti ir kituose pasaulio kurortuose, pavyzdžiui, Kanuose ar Monake. Perforuotas korpusas padeda tolygiai paskirstyti šviesą ir išvengti aštrių kontrastų. Dizainas – lengvas, proporcingas, derantis su Palangos kurorto architektūra – siekta, kad šviesa akcentuotų, o ne užgožtų miesto istoriją. Šviestuvų korpusai pagaminti iš perdirbto aliuminio, o visi techniniai sprendimai parinkti atsižvelgiant į kurortinio miesto aplinką ir permainingas oro sąlygas. Projektuojant buvo siekta ne tik vizualinės darnos su aplinka, bet ir ilgalaikio patvarumo. Sprendimai pasirinkti tokie, kad papildytų miesto vaizdą, todėl atnaujintas apšvietimas tampa ne tik techninis, bet ir vizualinis miesto akcentas.
Dvasinės pagalbos jaunimui centras: 30 metų – šalia žmogaus
Balandį Dvasinės pagalbos jaunimui centras (DPJC) šventė išskirtinę sukaktį – 30 metų kartu su Klaipėda, kartu su vaikais, jaunimu ir šeimomis. Šventė prasidėjo Šv. Mišiomis naujojoje Šv. Brunono Kverfurtiečio bažnyčioje, kurias aukojo Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Linas Grušas, Telšių vyskupijos generalvikaras Vilius Viktoravičius, Šv. Brunono Kverfurtiečio ir Taikos karalienės parapijos dvasininkai. Iškilmingą liturgiją papuošė Klaipėdos universiteto mišrus choras „Pajūrio aidos“. Vėliau parapijos didžiojoje salėje įvyko šventinis vakaras, kupinas šilumos, bendrystės ir dėkingumo. Svečius pasveikino garbingi asmenys: Kanados ambasadorė Lietuvoje Jeanette Eillen Sautner, socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Deimantė Bukeikaitė, Klaipėdos miesto savivaldybės atstovės Gina Vilimaitienė ir Rima Tiškienė, partneriai, rėmėjai, bendruomenės nariai ir draugai. „Kiekvienas mūsų organizacijoje – nuo darbuotojų ir savanorių iki pačių vaikų, jaunuolių ir šeimų – yra neatsiejama mūsų istorijos dalis. Kiekvieno indėlis svarbus. Tie, kurie dovanojo pagalbą, ir tie, kuriems jos reikėjo, kartu padėjo mums augti, tobulėti ir kurti tai, kuo šiandien esame“, – kalbėjo DPJC vadovė Kristina Rutienė. Nuo svajonės Kanadoje – iki bendruomenės Klaipėdoje DPJC istorija prasidėjo 1994 m. liepos 1 d. Toronte, kai susitikę Kanados lietuviai svarstė, kaip padėti Lietuvos jaunimui. Tada gimė idėja įkurti jaunimo pagalbos centrą Klaipėdoje – iniciatyva, kurią įgyvendinti ėmėsi a. a. prelatas Edmundas Putrimas. Atvykęs į Lietuvą, jis aiškiai matė jaunimo dvasinių ir socialinių poreikių stoką. Jo pastangas palaikė Kanados lietuvių katalikų centras ir Kanados tarptautinių apmokymų fondas, o 1995 m. kovo 19 d. Klaipėdoje duris atvėrė Telšių vyskupijos „Jaunimo dvasinės pagalbos centras“. Vėliau, keičiantis teisiniam statusui, centras tapo Labdaros ir paramos fondu Dvasinės pagalbos jaunimui centras (DPJC). Prelatas Edmundas Putrimas Dvasinės pagalbos jaunimui centro istorijoje – ne tik įkūrėjas. Jo gilus tikėjimas, jautrumas kiekvienam sutiktam žmogui ir nuoširdi tarnystė tapo kertiniais DPJC pamatais. Prelato indėlis gyvas ne tik prisiminimuose – jis jaučiamas kasdienybėje: požiūryje į žmogų, kiekviename susitikime, kiekvienoje pagalbos formoje. Tai nuolatinis priminimas, kad nuoširdus ryšys, pagarba ir meilė žmogui – vertybės, kurios peržengia laiką ir išlieka svarbios vakar, šiandien ir rytoj.
IŠ MANO PUODO |
|
|
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pozicija: siekiama skatinti dirbtinio intelekto naudojimą mokyklose, tačiau tai turi būti daroma atsakingai. |
Dirbtinis intelektas (DI) tampa į ugdymo procesą vis labiau integruojama priemone, keičiančia tiek mokymo, tiek mokymosi procesus. Kartu kyla ir sunkumų – nevienodos mokyklų ir mokinių galimybės naudotis DI, keičiasi pedagogo vaidmuo, didėja akademinio nesąžiningumo rizika. Visa tai reikalauja sisteminio požiūrio į DI įrankių naudojimą švietimo sektoriuje.
Skatins DI naudojimą švietimo sektoriuje
> Dirbtinio intelekto pranašumai švietime dažniausiai siejami su individualizuotu mokymu, pritaikytu pagal kiekvieno mokinio poreikius, ir galimybe mokytis bet kuriuo paros metu. DI leidžia automatizuoti vertinimą, efektyviau nustatyti mokymosi spragas ir stebėti mokinių pažangą.
„Esame išsikėlę tikslą skatinti DI įrankių naudojimą mokyklose. Ministerija iš įvairių organizacijų, asociacijų, mokyklų vadovų, mokytojų atstovų formuoja išorės ekspertų darbo grupę. Jos tikslas – parengti veiksmų planą, kaip skatinti DI diegimą švietimo sektoriuje“, – deklaruoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM).
Ministerija akcentavo, kad DI gali būti naudingas mokymosi procese, tačiau būtina ugdyti mokinių kritinį mąstymą. Atnaujintoje informatikos bendrojo ugdymo programoje greta DI nagrinėjama duomenų analizė, virtualus mokymasis, saugus elgesys internete ir kibernetinis saugumas. Moksleiviai mokomi ne tik pasitelkti DI kaip įrankį, bet ir suprasti jo keliamas grėsmes.
|
|
|
Šitas tekstas skirtas jums, žemaičiai. Puikiai žinau, kad žemaičių dvasia gyva Skuode, Plungėje, Telšiuose ir visoje Žemaitijoje. Tačiau kai kurie dalykai man kelia nerimą.
Žemaitijos didybė
Esu žemaitis, vaikystę praleidęs Skuode, Ylakiuose, Telšiuose ir Plungėje, todėl ši tema man labai artima.
Per amžius žemaičiai garsėjo narsumu ir teisingais pasirinkimais. Jų pergalės prieš vokiečių ordiną sustabdė agresorių veržimąsi. Mindaugas ir Vytautas ne kartą dovanojo žemaičių žemes vokiečių ordinams, bet žemaičiai sukildavo. Žemaitija buvo pagrindinė Žalgirio mūšio priežastis ir pergalės trofėjus.
Žemaičiai prisijungė prie sukilimų prieš caro valdžią, daug jų tapo knygnešiais, ryžtingai dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose. Tarp dvidešimties drąsuolių, 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės akto signatarų, septyni buvo kilę iš Žemaitijos. O žemaičių Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žygdarbis sutelkė mažą tautą ir pavertė ją didžia.
Dabartiniai iššūkiai
O šiandien žemaičiai ar renkasi išmintingai? Kodėl žemaičiai rinkimuose taip ryškiai nubalsuoja už asmenis, dėl kurių Lietuva vėliau patiria gėdą, izoliaciją ir politinius sunkumus?
Persikelkime į 2002–2003 metus. Suprantu, kad sraigtasparniu lakstęs Rolandas Paksas ir fakelai galėjo sujaukti protus. Taip atsitiko ne tik žemaičiams. Politikas siūlė grąžinti mirties bausmę, ją taikyti už prekybą narkotikais, žadėjo kontroliuoti ne tik Vyriausybės darbą, bet ir biudžeto lėšų panaudojimą, pensijų dydį ir kitas sritis.
Politikos analitikai tuomet aiškino, kad šie pažadai nerealūs. Tačiau skambūs pažadai, kaip ir 350 tūkst. egzempliorių tiražu išleistas „Vakaro žinių“ priedas, kuriame buvo paskelbti įtarimai dėl neva žlungančio „Vilniaus banko“, buvo vienintelis būdas pasiekti norimus rinkėjus. Tuos, kurie lengviau patiki bet kuo.
Prezidento rinkimų pirmajame ture tuomet laimėjo Valdas Adamkus, tačiau R. Paksas surinko daugiau balsų Telšių, Mažeikių, Akmenės, Joniškio ir Pagėgių savivaldybėse, taip pat Vilniaus ir Švenčionių rajonuose, kur gyvena daug ne lietuvių.
Per antrą rinkimų turą R. Paksas surinko beveik 55 proc. rinkėjų balsų. Daugiausia balsų jam skyrė žemaičiai: Telšiai – beveik 75 proc., Mažeikiai – 72 proc., Akmenė – 67 proc., Skuodas – 65 proc., Plungė – 65 proc., Kelmė – 64 proc., Rietavas – 64 proc., Kretinga – 59 proc., Raseiniai – 58 proc., Klaipėdos rajonas – 55 proc., Šilalė – 57 proc.
Labiau jį palaikė tik Šalčininkų, Visagino, Švenčionių rinkėjai, kurių nuostatos nuolat kelia abejonių dėl jų lojalumo Lietuvai.
R. Paksas tapo pirmuoju Europoje šalies vadovu, nušalintu apkaltos proceso metu. Lietuvos vardas kelis mėnesius neigiamai skambėjo visame pasaulyje. Politikas, kuris kalbėjo apie geros kaimynystės dvasią su Rusija, gyrėsi savo santykiais su Vladimiru Putinu. Galime spėlioti, kad ir R. Pakso rinkiminė kampanija galimai buvo finansuota pinigais iš Rusijos.
|
|
Pempių šeimyna maitinasi palei balą, tikėtina, dėl sugedusios melioracijos susiformavusią dirbamame lauke. Tokias laukų mini „pelkutes“ pempės labai mėgsta, nes randa maisto. |
Iš tiesų jos nieko nesveikina ir greičiausiai joms visai nerūpi mūsų nusistatyta tvarka. Tai mes pagal vienus ar kitus gamtos ženklus rikiuojame savo gyvenimus, vis labiau nutoldami nuo protėvių nustatytos tvarkos. Rytoj – Pempės diena ir Juozapinės. Nei vienos, nei kitos iš esmės nebešvenčiame. Nutolome nuo savo žemdirbiškųjų šaknų ir papročių, tad Pempinės nebeturi jokios reikšmės, ne visi ir šį paukštį pažintų. Juozapo aplinkui taip pat tektų gerokai paieškoti.
Nuo Pempinių „lydekos nerštan, gervės – raistan“
Taip sako iš šimtmečių tolumos pasiekusi, bet primiršta išmintis. Arba kitas pasakymas – sniegas iki šio laiko turįs būti jau tiek nutirpęs, kad iš pėdos jautis galėtų atsigerti.
Dabar nei jaučius iš pėdų girdome, nei gamtos ženklus stebime. Šventojo Juozapo, Švč. Mergelės Marijos sužadėtinio, Jėzaus Kristaus auklėtojo ir vaikų globėjo, vardas jaunose šeimose visai nepopuliarus. Juozapais ar Juozapotomis naujagimius krikštyti nemadinga – nėra vardų, nebus ir vardinių. Lietuviai nuo senų senovės šventė ne gimtadienius, bet vardadienius. Šiandien tos tradicijos sunykusios ir panašu, kad ne tik Juozapinės, bet apskritai vardinių šventė liks tik kalendorių lapeliuose ir etnologų tyrinėjimų darbuose.
Pempės dieną lietuviai šventę jau kadaise, o Juozapines – nuo Lietuvos krikšto laikų. Pempinės – labai laukta diena, apie tą laiką pempės ir parskrisdavusios. Sniegas tirpo, dienos ilgėjo, baigė lygintis su naktimi, gamta budo ir vadavosi iš žiemos šalčio, tad nuo gamtos įnorių visiškai priklausiusiam žmogui ši diena buvusi labai svarbi – atšildavo. Ši diena kadaise buvusi gamtos prabudimo, moterų, merginų ir gėlių šventė. Iki jos reikėdavę suverpti verpalus, išausti audimus. Mat nuo dabar prasideda darbai lauke, prie žemės. Moterys ir merginos nuo Pempės dienos imdavosi tvarkyti darželius po langais, sėdavo gėlių ir daržovių daigams. Nors pempės jokia ypatinga giesme nepasižymi, bet paukštį kaimo žmonės mylėjo lyg kokį sarginį šuniuką – tai varnas nubaidys, tai apie sliūkinančią lapę ar vilką suklyks. O jau savo lizdą ir vaikelius taip narsiai gina nuo pavojų, kad iš jos tik mokytis ir mokytis. Iš Pempės šventės laikų iki Juozapinių atėjo ir Bažnyčios padaryta išimtis tą dieną sutuokti mažylio besilaukiančias poras, tik be vestuvių maršų. Mat anuomet, kol dar protėviai sąžiningai pasninkavo, laikėsi advento ir gavėnios papročių, tokiu metu nei tuoktis, nei švęsti buvo nevalia.
|
|
Aistė Baltuonytė (kairėje) kartu su savo tėvais Vilija ir Vladu Baltuoniais, kurių Baltuonių kalakutų ūkis šiemet jau skaičiuoja 30 metų. Vilnės Kymantaitės nuotr.
|
Baigusi mokslus Vilniuje, 25-erių kretingiškė Aistė Baltuonytė vis labiau įsitraukė į Kretingos rajone veikiančio tėvų Vilijos ir Vlado Baltuonių kalakutų ūkio veiklą organizuodama įmonės komunikaciją elektroninėje erdvėje. Ji pripažino, kad įrodyti komunikacijos svarbą ir pokyčius savo tėvams iš pradžių buvo sudėtinga, tačiau dabar jie labai džiaugiasi rezultatais.
Mėsa prekiauja internetu
Nors mūsų kraštietė šiuo metu gyvena Vilniuje, dalyvauti tėvų versle jai nėra sudėtinga. „Mačiau, kokį kokybišką, vertingą ir retą produktą tėvai sukuria, tačiau nemokėjo jo pateikti, kad pirkėjas iš tikrųjų suprastų, ką perka“, – pradžią prisiminė Aistė, įvardinusi, kad tokių ūkių, kaip Baltuonių šeimos, šalyje likę mažai, nes jame didžiausias dėmesys skiriamas mėsos kokybei, o tam įtakos turėjo, anot A. Baltuonytės, ir jos tėvų noras vaikus maitinti sveiku, kokybišku maistu. Šviežios mėsos ir jos gaminių industrijoje Lietuvoje konkurencija – didelė. Baltuonių šeimos ūkis iki šiol konkuruoja su kitais industriniais būdais užaugintų gyvūnų mėsos kaina. „Neparagavus Kalniškių kaime užaugintos mėsos, klientui sudėtinga suprasti, kuo ji skiriasi nuo kitų. Todėl mano tikslas buvo sukurti tėvų ūkiui tokią komunikaciją, kuri atspindėtų tuos skirtumus ir pagrįstų, kodėl tokios mėsos kaina yra šiek tiek aukštesnė“, – tikino pašnekovė, atskleidusi, kad dėl to teko imtis pokyčių veiklos viešinime, daugiau dėmesio skirti rinkodarai, e. komercijai.
Aistė, pabaigusi bakalauro studijas Vilniaus universitete, po truputį pradėjo mokytis komunikacijos: lankyti įvairius mokymus, kuriuose įgytas žinias praktiškai pritaikė tėvų ūkio veikloje. „Viešinant įmonės veiklą, pastebėjau lietuvių poreikį kalėdinį kalakutą gauti į namus. Kaip tik tuo pat metu Lietuvoje atsirado kurjerių tarnyba, kuri pasiūlė sprendimą – išvežiojimo paslaugą užtikrinant tinkamas maisto laikymo ir gabenimo sąlygas“, – kalbėjo A. Baltuonytė.
Taip kretingiškei kilo mintis sukurti elektroninę parduotuvę www.kalakutai.lt, kurioje klientai galėjo užsisakyti kalakutienos į namus. Internetinę svetainę Aistei teko sukurti greitai, kad spėtų iki didžiųjų metų švenčių. Tačiau ir joms pasibaigus, žmonės toliau užsisakydavo mėsą į namus. „Supratau, kad gauti mėsą į namus poreikis yra ne tik šventiniu laikotarpiu, todėl tai tapo mano galimybe įsitraukti į tėvų verslą“, – pradžią apibendrino A. Baltuonytė.
|
|
Kai iš aplinkinių miestelių ir kaimų visi vaikai važiuoja mokytis į vieną mokyklą, kitų klasės ištuštėja. |
Kadangi kurį laiką dirbau Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje, atidžiai seku situaciją švietimo srityje. Susidomėjęs peržiūrėjau ir tai, ko ketina imtis naujoji Vyriausybė. Pirmas įspūdis – ji nežino, ką ketina daryti, maža to, nežino, kas jau nuveikta šioje srityje, todėl žada imtis ir tų darbų, kurie jau padaryti.
Šį kartą sustokime prie visiems tėvams svarbaus klausimo: kur ir kaip mokysis mūsų vaikai? Naujoji Vyriausybė paskelbė, kad imsis mokyklų tinklo klausimo, tačiau pateikė dvi prieštaraujančias idėjas. Vienas paskelbtas pažadas: „Subalansuosime ugdymo įstaigų tinklą, vadovaudamiesi nuostata, kad kiekvienas Lietuvos vaikas turi teisę gauti kokybišką švietimą nepriklausomai nuo to, kokioje vietovėje gyvena“.
Ar gali valdžia ką nors padaryti, kad visi vaikai, nesvarbu, kur gyvena, galėtų lankyti geras mokyklas? Šį klausimą sprendė praėjusi Vyriausybė. Duomenys rodo, kad kuo didesnė mokykla – tuo geresni mokinių rezultatai. Bet kiekviename mažame mieste ar kaime nepavyks turėti didelių mokyklų: nėra ir pakankamai vaikų, ir mokytojų, nes mažose mokyklose jie neturi galimybių daugiau uždirbti, ir finansinių galimybių išlaikyti mažas mokyklas.
Todėl Vyriausybė ir pakeitė kriterijus, pagal kuriuos formuojamos gimnazijų klasės, kad kuo daugiau vaikų galėtų mokytis didesnėse ir dažniausiai geresnius rezultatus pasiekiančiose mokyklose. Todėl ir buvo prašoma rūpintis vaikų atvežimu į didesnes mokyklas, kurios suteikia daugiau galimybių, buvo skiriamos lėšos mokykliniams autobusams.
|
|
Telšių rajone veikiančių NVO atstovai dalyvavo stalo pratybose „Pasirengimas krizėms ir NVO vaidmuo“. |
Vasario 27-oji – Pasaulinė nevyriausybinių organizacijų diena. Ji skirta akcentuoti svarbią šio sektoriaus misiją ir pagerbti nevyriausybines organizacijas, jų narius ir savanorius, reikšmingai prisidedančius prie visuomenės gerovės kūrimo. Tarptautiniu mastu ši diena pradėta minėti 2014-aisiais ir šiuo metu ją jau mini apie 90 šalių.
Pasaulinės nevyriausybinių organizacijų dienos išvakarėse apie šias organizacijas, jų misiją, tikslus ir funkcijas papasakojo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Nevyriausybinių organizacijų plėtros skyriaus patarėja Viktorija Medžiaušaitė.
– Kas tai yra nevyriausybinė organizacija (NVO)? Kokie esminiai nevyriausybinės organizacijos požymiai, ką ji apima?
– NVO yra tokios organizacijos, kurios nėra priklausomos nuo valstybės, savivaldybių institucijų ar įstaigų ir kurių veiklos tikslas nėra politinė valdžia arba vien religiniai tikslai.
Šios organizacijos įsteigiamos savanoriškai ir siekia naudos visuomenei ar jos grupei. NVO gali būti labai įvairios, nuo kelių žmonių įsteigto dviratininkų klubo iki šimtus narių turinčių jaunimo organizacijų ar didžiųjų krizes valdančių ir skurdą mažinančių organizacijų. NVO nėra laikomos politinės partijos, profesinės sąjungos, sodininkų, daugiabučių namų savininkų bendrijos ir kitos organizacijos, neatitinkančios Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatyme numatyto NVO apibrėžimo.
NVO dar kartais vadinamos ne pelno organizacijomis, tačiau šis apibrėžimas nėra visiškai tikslus, nes NVO gali vykdyti komercinę veiklą, gauti pelną, tačiau pelnas negali būti padalinamas organizacijos nariams ar steigėjams ir turi būti investuojamas į NVO veiklos vykdymą.
Apibendrinant pagrindiniai NVO požymiai yra:
– nepriklausomos nuo valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų bei nuo verslo įmonių – jei daugiau nei 1/3 organizacijos steigėjų yra viešasis sektorius arba privatus sektorius, ji nebus NVO;
– įsteigtos savanoriškais pagrindais, laisva valia – jei narystė organizacijoje privaloma kokios nors profesijos atstovams, ji nebus laikoma NVO;
– siekiančios naudos visuomenei ar jos grupei – dažniausiai NVO turi kilnų tikslą, kurį įgyvendindama padeda asmenims su negalia, asmenims, patiriantiems skurdą, gina žmogaus teises, rūpinasi aplinkos apsauga, skatina švietimą, mokslą, sportą ar kultūrą ir pan.
