|
|
|
Vakarų LietuvaEgidijus Aleksandravičius: „Tikėkime savimi“
Dvejus metus vyksta karas Ukrainoje. Šiuo metu jo eiga krypsta ne į gerą pusę. Ukrainos klausimu pasaulis irgi nėra vieningas. Vis dažniau girdime kalbų apie galimą Rusijos karą su NATO, pasirengimą jam. Kokia Lietuvos situacija šiame kontekste? Ar dar gyvename iliuzijų pasaulyje, kad viskas kažkaip susitvarkys? Gal tam ir ruoštis ypatingai ir nereikia? Valdžia rengia pilietinio pasipriešinimo strategiją, bet ar šios nuostatos pasiekia visus Lietuvos gyventojus. Ar galime šiuo sudėtingu laikotarpiu pasikliauti Europos Sąjungos bendrija, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Ar pasaulis išmoko tam tikras pamokas per dvejus Rusijos agresijos Ukrainoje metus? Šiais ir kitais klausimais kalbėjomės su istoriku prof. Egidijumi Aleksandravičiumi. Apie nerimą, baimę ir ramybę Nerimas, anot E. Aleksandravičiaus, natūrali žmogaus būsena. Tik reikia turėti stiprybės įveikti jo perteklių, kuris sustingdo valią veikti. Gali padėti vidinė išmintis ir rimtis. „Ne tiek esame ištvėrę! Žinoma, karu niekas negali džiaugtis. Tik nereikia tiek išsigąsti, kad nustotum galvoti, ką žmogus gali nuveikti. Netapatinkime valstybės su valdžia, atsikratykime mentaliteto, kad valdžia viską gali, už mus viską padarys, o mes nieko negalime. Turime Tėvynę, savo žemę, vieni kitus. Ne kartą įrodėme, kad sudėtingais valstybei momentais galime susitelkti, koncentruoti valią, susitarti, sukurti struktūras. Pesimizmo akimirką reikia nenustoti rūpintis vieni kitais, kaimynais. Tad kelkime akis nuo grindinio aukštyn. Tikėkime savimi“, – ragino profesorius. Prakalbus apie šiandien sunkią padėtį Ukrainos fronte, E. Aleksandravičius sakė, kad, jei Ukrainai nepavyktų atsilaikyti, tuomet virš visos Vakarų Europos civilizacijos paveldo, grįsto nuostata, kad žmogus yra vertybė, pakibs Damoklo kardas. Imperinės sąmonės atstovams žmogus nesvarbu. Žmonės – tik mėsa su asmens kodais. Taigi toks rusų kultūros cinizmas ir mums grėstų. „Tokioje akistatoje, kur situacijos negalime lengvai pakeisti, atsiranda baimės faktorius, kuris neleidžia taisyti ydų. Reikia ramiai žiūrėti į tikrovę, į įvairius scenarijus. Didelė bėda lietuvių informacinis laukas. Ką žinome, kas išties dedasi Ukrainoje? Nebežinome, kas valdžios viduriuose dedasi net sudėję visas medijas ir nacionalinį transliuotoją. Žinome, kad nieko nežinome. Paklausykite, ką sako, generolai, karinio štabo veteranai. Jie sako – žinome labai nedaug. Todėl sunku suprasti, kas dedasi, susidaryti savo nuomonę. Informacinis laukas labai suprimityvintas. Interneto portaluose tikros informacijos džiunglės. Tuo jau susirūpino prancūzai, vokiečiai. Antai vokiečių kalba netikrų profilių rasta apie 40 tūkst. ir įvairių žinučių per juos paleista. Tai didelis išbandymas, kai vienam protingam samprotavimui tenka 100 nesąmonių“, – konstatavo profesorius.
Baigia atkurti Vytauto Didžiojo laikų Madoną
Kretingos rajono Laukžemės šv. Andriejaus bažnyčia turėjo savąją ypatingąją Madoną, kuri, kaip paaiškėjo, buvusi kone vienmetė su Vytautu Didžiuoju – jai apie 600 metų. Ilgus dešimtmečius bažnyčios prieangyje kabėjusi medinė Marijos su Kūdikiu skulptūra niekam nekrito į akis tol, kol menotyrininkai atsitiktinai aptiko, kad ji – itin sena. Ją išdrožęs nežinomas autorius, manoma, gyveno XV amžiuje, kai buvo krikštijami žemaičiai. Atkuriant šią nacionalinę vertybę, restauratoriai triūsia jau dešimtmetį, šį rudenį darbus ketinama užbaigti. Atidengė 9 ir daugiau senų dažų sluoksnių Menotyrininkų manymu, ši gotikinė Laukžemės Dievo Motinos skulptūra yra pati seniausia lietuviška Madona, sukurta XV a. pradžioje. Apie tai, kad rožiniu ir mėlynu apdaru vilkinti, maždaug 60 cm aukščio Madona yra itin vertinga, sužinota, kai per vieną ekspediciją ją aptiko garsi Lietuvos menotyrininkė profesorė Marija Matušakaitė.
Gerai įsižiūrėjusi ji pastebėjo, kad Madonos nugara – išskobta, jos batelis – su smaila nosele, o apdaras – gobtuvas ir drabužio klostės – būdingos XV a. gotikos skulptūroms. Svarbiausia, kad menotyrininkė nustatė, jog tai – originalas, o ne kopija. „Sakė, kad ši skulptūra yra itin reikšmingas paveldo objektas ne vien Lietuvoje, bet ir visoje Rytų Europoje“, – 2013-aisiais, kai buvo aptikta sensacingoji Madona, nuostabos neslėpė Laukžemės klebonu tarnavęs Vidmantas Gricius, dabartinis Veiviržėnų parapijos klebonas. Kretingos rajono savivaldybės paminklotvarkininkė Meda Skersienė patikino, kad, bendraujant su Lietuvos nacionalinio muziejaus restauratoriais, šie patikinę, kad skulptūra pareikalavo itin kruopštaus atkuriamojo darbo: su pincetais po mikroskopu teko nuimti net 9, o kai kur ir daugiau uždažytų sluoksnių, kol pasiekė pirminį variantą – net aptiko jos sukūrimo pradžioje parausvintus Madonos žandus. Restauravimo darbai buvo patikėti Ievai Stanionienei. Jai teko atkurti ir sutrūnijusias detales. Per ilgą laiką medinė skulptūra buvo stipriai nusidėvėjusi: nors vietiniai meistrai stengėsi ją išsaugoti, tepdami dažų, kokių tik anuomet turėjo, sluoksnius, tuo ją nutolindami nuo originalo, bet tuo pačiu ją apsaugodami nuo sunykimo. Dėl trapumo restauratorei I. Stanionienei dirbti teko tik tam tikru metų laiku, vengiant temperatūros pokyčių.
Laikraščių prenumerata ir universalios paslaugos – tradicinio pašto inkaras
Naujajame Pašto įstatymo redakcijos projekte nelikus valstybinio pašto pareigos pristatyti leidinių prenumeratą, Seimo liberalai ragina išlaikyti iki šiol galiojančias žiniasklaidai gyvybiškai svarbias pašto paslaugų nuostatas, antraip siūlys valstybinę monopoliją privatizuoti. Susisiekimo ministerija vasario 1 d. registravo naują Pašto įstatymo redakciją, kuriame nebeliko prievolės pristatyti periodinius leidinius į rečiau apgyvendintas vietoves ir atsisakoma „užtikrinti universaliosios pašto paslaugos nenutrūkstamą teikimą Lietuvos Respublikos teritorijoje ne mažiau kaip 5 darbo dienas per savaitę“. Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūno Eugenijaus Gentvilo pastebėjimu, Susisiekimo ministerijos valdoma Lietuvos pašto bendrovė pasilieka komerciškai patrauklias funkcijas, o socialiai jautrias – nusimeta. „Net be naujojo įstatymo pašto bendrovės valdymas dramatiškai „optimizuotas“. Praėjusiais metais atleidus apie 1 tūkst. pašto darbuotojų, kokybiška prenumeratos pristatymo paslauga iš esmės nebeveikia, nors šiais metais dar yra subsidijuojama. Jeigu ateityje prenumeratoriai gaus laikraščius su praėjusios savaitės televizijos programa, klientai tiesiog atsisakys tokių leidinių ir iškils rimta redakcijų išlikimo grėsmė. Kai iš įstatymo bus išbrauktos visos likusios pareigos, Lietuvos paštas taps standartine siuntų tarnyba, veikiančia laisvoje rinkoje su kitais siuntų verslais“, – sakė E. Gentvilas.
Du draugai alpinistai fronte žuvo tą pačią valandą, o jų kapus sujungė speciali virvė
Vasario 24-ąją sukaks lygiai dveji metai, kai Rusija pradėjo didelio masto karą prieš Ukrainą. Tai labai liūdna sukaktis Kijevui, nes iki tol Maskva buvo užgrobusi septynis, o dabar jau „apglėbė“ 20 proc. svetimos teritorijos. Mūšiuose žuvo daugybė ukrainiečių, dar daugiau liko neįgalūs, keli milijonai žmonių prarado būstą, o dar daugiau milijonų išbėgo į saugesnius rajonus arba išsikraustė į užsienį. Nerimą dėl fronte kovojančių artimųjų ir gedulą dėl žuvusių brolių, sutuoktinių ir tėvų ar giminaičių išgyvena visa tauta. Tačiau karas šalį suskaldė į kelias dalis. Toli nuo fronto esančiuose regionuose yra daugybė vietovių, į kurias nė karto neatskriejo bombos ir nė karto nesuveikė pavojaus sirenos, o mokyklos, teatrai ir restoranai veikia kaip veikę. Gi kuo arčiau fronto, tuo padėtis sudėtingesnė. Kai kuriose vietovėse ten likusiems žmonėms tenka gyventi rūsiuose be elektros ir šildymo, užsidarius visoms parduotuvėms, bažnyčioms, ligoninėms ir girdint kasdienius sprogimų atgarsius. Karas suskaidė ir visuomenę, nes vieni išsaugojo darbą, pajamas ir namus, o kiti privalo išsiversti iš minimalių pašalpų, neteko darbo ir turto. Vyrai irgi nevienodai priėmė iššūkį tapti tėvynės gynėjais, ir nemaža jų dalis slapstosi nuo šaukimo į frontą arba per kyšius tapo „netinkamais“ kariauti. Tačiau apie šiuos bailius ir išdavikus nebus kuriamos legendos ir dainos, o miestų gatvėms ir aikštėms jau dabar yra suteikiami didvyriškų kovotojų vardai. Jei kada nors po karo viešėsite Charkove ir aplankysit kapinėse Didvyrių alėją, atkreipkite dėmesį, kad tik du iš kelių tūkstančių kapų kryžių yra sujungti specialia virve.
Lietuvos geologijos tarnybai vadovaus Egidijus Viskontas
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija pranešė, kad Lietuvos geologijos tarnybai nuo vasario 2 dienos vadovauti pradėjo direktoriaus konkursą laimėjęs teisininkas Egidijus Viskontas. Jis šias pareigas eis penkerius metus. Lietuvos geologijos tarnyba dalyvauja formuojant darnios plėtros principais pagrįstą valstybės politiką žemės gelmių srityje ir ją įgyvendina. Taip pat organizuoja ir vykdo valstybinius žemės gelmių tyrimus, reguliuoja ir kontroliuoja žemės gelmių naudojimą bei apsaugą, kaupia, saugo ir valdo valstybinę geologinę informaciją. „Tikiuosi, kad naujasis tarnybos vadovas įkvėps komandą toliau modernizuoti įstaigą, plačiau atverti aktualius geologinius duomenis gyventojų poreikiams, mokslui ir verslui. Šių duomenų reikia erdviniam planavimui, urbanistikai, saugomoms teritorijoms, buveinių apsaugai, vandentvarkai, statiniams projektuoti ir rekonstruoti“, – sakė aplinkos ministras Simonas Gentvilas, pristatydamas E. Viskontą. Lietuvos geologijos tarnybos vadovas taip pat turės užtikrinti žemės gelmių apsaugą ir tvarų gamtos išteklių naudojimą, saugoti geologinės aplinkos kokybę, stebėti ir prognozuoti jos pokyčius, kaupti, saugoti ir valdyti valstybinę geologinės informacijos sistemą. „Ateidamas vadovauti tarnybai, sieksiu kurti atsakingus ir abipusiai korektiškus santykius įstaigoje, diegsiu bendradarbiavimu grįstą kultūrą. Kartu su patyrusiu kolektyvu ieškosiu būtinų pokyčių ir sieksiu sustiprinti pasitikėjimą šia įstaiga“, – planais dalijosi E. Viskontas. Mykolo Romerio universitete E. Viskontas yra baigęs teisės bakalauro ir magistrantūros studijas, šiuo metu studijuoja tarptautinės politikos ir ekonomikos magistrantūroje. Naujasis Lietuvos geologijos tarnybos direktorius yra sukaupęs vertingos patirties valstybės valdymo ir savivaldos srityje. Pastaruosius metus E. Viskontas buvo išrinktas Kretingos rajono savivaldybės tarybos nariu. Prieš tai dirbo Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktoriumi, buvo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos narys, žemės ūkio viceministras.
„Vakarų Lietuvos“ informacija
Ukrainiečių padėkos koncertas Lietuvai vyks dešimtyje miestų
Vasario 16-osios šventės proga, norėdami atsidėkodami lietuviams už paramą kariaujančiai Ukrainai, šios šalies dainininkai ir muzikantai atvyks į nemokamų padėkos koncertų turą. Garsūs scenos artistai specialiai panoro dainuoti ne vien Vilniuje ir Kaune, bet ir provincijos miestuose, tuo norėdami nusilenkti visai šaliai. Vasario 16–24 dienomis vyksiančiuose koncertuose gros Akademinis Kyjevo pučiamųjų orkestras, dainuos įžymūs operos solistai. Viena dainininkių – lietuvių kilmės Kijevo operos primadona, T. Ševčenkos vardo nacionalinės premijos laureatė Andželina Švačka. Karo metu solistė organizuoja ir pati dainuoja labdaros koncertuose, per kuriuos surinktos lėšos yra skiriamos armijai. Orkestrui diriguosiantis 53 metų Mykola Lisenko ne tik šalyje ir užsienyje renka paramą, bet ir kas kelias savaites pats ją veža į frontą. Tautiniu patriotizmu garsėjo ir bendrapavardis dirigento proprosenelis, garsus kompozitorius Mykola Lisensko – išsižadėjęs rusų kalbos ir kūręs muziką folklorinių dainų pagrindu. Vykdamas pas karius M. Lisenko ne kartą pateko į apšaudymus, o kelių jo orkestrantų šeimos nariai bei giminaičiai fronte žuvo gindami tėvynę. Žuvo ir į frontą savanoriu išėjęs kariauti vienas operos solistas, su kuriuo A. Švačka ne kartą drauge koncertavo scenoje. 52 metų A. Švačka, turinti ištikimų gerbėjų užsienyje, nepriėmė šių siūlymo bėgti iš Ukrainos. Dainininkė kartu su vyru, sūnumi ir dukrele pirmą karo dieną slėpėsi Kyjevo metro požemiuose ir, norėdama įveikti asmeninį stresą bei suteikti drąsos kitiems, jame garsiai dainavo operines arijas, o jai pritarė sūnus Oleksandras, konservatorijos studentas. Karo pradžią solistė prisimena, kaip netikėtą dukrelės Anios įsiveržimą pusę penkių ryto į tėvų miegamąjį su šauksmu – prasidėjo. Po išvakarėse vykusio koncerto ir vėlyvo atsigulimo mama su tėčiu buvo giliai įmigę, ir pirmų sprogimų negirdėjo. „Sklandė gandai, kad Maskva gali pulti vasario 23-iąją, nes Rusijoje tada yra švenčiama armijos diena. Kadangi nieko neįvyko, po koncerto scenos užkulisiuose kitų artistų paklausiau „tai ką, reiškia karo nebus?“ – prisiminė primadona. Artistai vieningai džiaugėsi, kad karas neprasidėjo ir vylėsi, kad Maskvos grasinimai yra vien gąsdinimas.
Tikisi atkurti Kretingos dvaro orkestro tradiciją
Prieš didžiąsias metų šventes Kretingos muziejus maloniai nustebino kretingiškius ir miesto svečius, į Žiemos sodą pakvietęs, kaip skelbė, pasiklausyti Kretingos dvaro orkestro koncerto – tąsyk dvaro erdvėse koncertavo Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų orkestras, vadovaujamas Egidijaus Mikniaus. Ar tai ir buvo pirmas žingsnis, siekiant atgaivinti istorinę Kretingos dvaro orkestro, kuriam šiemet sukanka 140 metų, tradiciją? Būtų garbė Kretingai Kretingos muziejaus vadovas Romandas Žiubrys neslėpė brandinąs šią idėją, tačiau nežinąs, ar bus jai lemta tapti konkrečiu muzikiniu reiškiniu mieste. „Esame sudėlioję planus, yra galimi du variantai. Pirma, tai galėtų būti simfoninis orkestras, į kurį, be profesionalių muzikantų, norėtume pakviesti ir gabius mokinius iš Kretingos, Gargždų, Klaipėdos meno mokyklų. Tačiau simfoniniam orkestrui, vienijančiam iki 40 muzikantų, neturime erdvės koncertinei veiklai. Antras variantas – pučiamųjų orkestras, koks, manoma, kažkada ir gyvavo Kretingos dvare. Pučiamųjų orkestras yra mažesnės apimties ir savo pobūdžiu – lankstesnis, toks galėtų koncertuoti dvaro erdvėse“, – sumanymus atskleidė R. Žiubrys. Jo manymu, atkurti orkestrą būtų garbė miestui. Juolab kad Kretingos dvaras turėjo savo orkestrą, į kurį jo valdytojai kviesdavo profesionalius muzikantus net iš užsienio. Kaimynė Palanga nuo 1953-ųjų atkūrė savo istorinį orkestrą ir tęsia antrą šimtmetį gyvuojančią tradiciją, taip pat pradėtą kurorto įkūrėjų grafų Tiškevičių laikais. Šiandieną Palangos orkestras, vadovaujamas Vyganto Rekašiaus, garsus ne vien regione, bet ir Lietuvoje, šiemet jis rengia ir Europos pučiamųjų orkestrų festivalį. „Idėja – gyva, ir labai tikiuosi, kad galbūt net šiemet pavyks ją įgyvendinti, sutelkus entuziastų ir Kretingos rajono vadovų pastangas“, – tikino muziejaus vadovas.
Idėjos atvėrus spintos duris
„Neišmesk nieko, ko gali neišmesti“, – tokia nuostata gyvena ir kitus moko iš Kretingos kilusi palangiškė Zita Butkienė. Ji sutelkė originaliai atrodyti norinčias moteris ir dalijasi patirtimi, kaip, neišleidžiant pinigų, galima atnaujinti garderobą. Rūbą prikelia naujam gyvenimui Į pirmąjį susitikimą – o jų bus ne vienas – Z. Butkienės namuose susirinko penkios bičiulės, atsinešusios krūvas seniai dėvėtų, užsigulėjusių drabužių. „Naršėme, žiūrėjome, dėliojome vieną prie kito, aptarėme, kuris prie kurio dera ir kas iš to gali išeiti“, – pasakojo Zita. Mintis iš senų rūbų kurti naujus jai kilo tvarkant pačios drabužių spintą. „Pernai tris maišus išmečiau. Tokie laikai, kai, jeigu ir pasiūlai kam nors atiduoti, dažniausiai neima, mat niekam svetimo nereikia, be to, pilni „labdarynai“, – sakė palangiškė. Kad ir seni drabužiai, jų medžiagų kokybė dažniausiai gera, megztukai – 100 proc. iš kašmyro. Bet, bėgant metams, žmonių figūros keičiasi, kartais sunku tampa įsisprausti, kartais rūbas prašosi būti paplatinamas, pasiaurinamas arba pailginamas. Išmesti gaila, o ir netvaru. „Kai pagalvoji, kiek vandens „pravaroma“ ir kiek kitų resursų sunaudojama kad ir paprastiems naujiems medvilniniams marškinėliams pagaminti“, – svarstė Zita. Anot pašnekovės, iš seno rūbo sukurti naują ne tik prasminga, bet ir įdomu. „Tik prikišu rankas – ir drabužis jau prikeltas naujam gyvenimui“, – šypsojosi Z. Butkienė, demonstruodama iš didelio vyriško švarko pasisiūtą ilgą moderniai atrodantį sijoną. Tiesa, jos perdaromi drabužiai – kasdieniai, tinka gatvei, taip pat vilkėti darbe arba namuose. Prabangių nekuria, nors taip pat galėtų.
Majorė gydytoja išgyvena ne dėl savęs, o dėl fronte kovojančių vyro ir dukters
„Kai pribėgau prie įnešto kario paauglio veidu ir pradėjau skubią jo apžiūrą, supratau, kad niekuo padėti nebegalėsim, o kai ėmiau ieškoti jo dokumentų ir iš kišenės pabiro karamelės, nebesusilaikiau ir ėmiau kūkčioti“, – prisiminė karo gydytoja majorė 45-erių Jelena Krivonos. Terapeutė prisipažino, kad tą dieną buvo sužinojusi, jog į fronto zoną buvo pasiųsta brigada, kurioje tarnauja 24 metų duktė Katia, todėl į devyniolikamečio kario mirtį ir sureagavo taip jautriai. Be to, Jelena išgyvena ir dėl Soledare kovojančio sutuoktinio Michailo, irgi majoro, kuriam jau teko patirti dvi kontūzijas. „Tai, kad visi šeimos nariai yra kariškiai – nedažnas reiškinys, užtat porų, kuriose abu sutuoktiniai tarnauja armijoje, yra nemažai, mūsų brigadoje net septynios tokios poros buvome“, – pasakojo Jelena. Nedideliame kaimelyje šalia Severodonecko augusi Jelena visiškai neplanavo tarnauti armijoje, tačiau įsimylėjusi karo akademijos studentą nusprendė visur būti kartu ir gydyti kariškius. „Kadangi jau turėjo tris dukteris, tėvas labai norėjo susilaukti sūnaus, o kai jam klaidingai iš gimdymo namų pranešė, kad gimė sūnus, tai jis tris dienas su draugais šventė ir neslėpė nusivylimo pamatęs parvežtą mane“, – pasidalino Jelena, gimusi vasario 23d., kuri Sovietų Sąjungoje buvo minima kaip tarybinės armijos diena. „Mano gimtadienis visada asocijuodavosi su armija, tą dieną kurso draugės sveikindavo vyrus ir tuo pačiu mane. Todėl pažintis su kariškiu man atrodė tarsi siųsta likimo“, – pasakojo moteris, su būsimu vyru Miša susipažinusi visiškai atsitiktinai.
Šiemet šventes ukrainiečiai pasitiko niūriai
„Zelenskiui kaput, valdžia riejasi, JAV pinigų neduoda“, – tokiomis nuotaikomis gyvena Ukrainos žmonės, kai, tarkim, praėjusiais metais šventes šv. Kalėdas ukrainiečiai pasitiko džiaugsmingai ir su viltimi – tai buvo akivaizdu tiek Kijeve, tiek Charkove. Pernai po sėkmingo kontrpuolimo, kurį apvainikavo lapkrityje išlaisvintas Chersonas, ukrainiečių veiduose spindėjo šypsenos. Rusijos pasienyje esančiame Cirkūnų kaime, išgyvenusiame sugriovimus ir daug gyvybių nusinešusią okupaciją, praėjusį gruodį teko stebėti Kalėdų senio sutiktuvių šventę. Ji buvo surengta specialiai tam, kad padrąsintų pabėgusius gyventojus sugrįžti, nes esą artėja pergalė. Šiemet šventė Cirkūnuose buvo atšaukta, nes okupantai suaktyvėjo, dažniau bombarduoja apylinkę, baiminamasi dėl galimų aukų. Ties šia gyvenviete jau karo pradžioje ėjo fronto linija, todėl 90 proc. pastatų yra sugriauti arba apgriauti. Pagrindinę Kijevo eglę šiemet puošia vien įprasti žaisliukai, ir ji stovi nebe Soboro aikštės viduryje, o šone. Šiemet ant eglės nebeliko pernai kabojusių pergalės simbolių – taikos balandžių, greta kurių puikavosi Ukrainą kare remiančių šalių vėliavėlės, Lietuvos irgi. Kalbinami praeiviai tiek Charkove, tiek Kijeve sakė ir toliau tikintys saviškių pergale, tačiau neslėpė, kad šiuo metu yra daugiau nerimą keliančių dalykų negu pernai tokiu metu. Vienas aukštas pareigas einantis karininkas pasakė, kad pernai po Chersono išvadavimo jis su kolegomis svajojo, kad kitas Kalėdas sutiks išvaduotame Kryme, tačiau vietoje naujų pergalių šiuo metu vos pavyksta atsilaikyti prieš okupantų puolimą, o keliose vietose kariams tenka trauktis.
|
|
