|
|
|
Vakarų Lietuva„Dingęs štetlas“: skaudi praeitis jautriai ir įtaigiai kalba šiandienos žmogui
Vos prieš mėnesį Šeduvoje duris atvėręs didžiausias Baltijos šalyse žydų istorijos muziejus „Dingęs štetlas“ jau vadinamas vienu įspūdingiausiu ir geriausiu pasaulyje. Muziejaus kūrėjams šiuolaikiškiausiomis technologijomis pavyko atspindėti visą tarpukario žydų miestelį, jo žmones, likimus. Trijų tūkstančių kvadratinių metrų ploto muziejus „Dingęs štetlas“ – tai vieta, kur praeitis kalba šiandienos žmogui – jautriai, moderniai ir paveikiai. Čia kaip niekur kitur įsisąmonini Grigorijaus Kanovičiaus romano „Miestelio romansas“ mintį: „Juk atmintis – tai mūsų bendras stogas, po kuriuo įsikūrę gyvieji ir mirusieji.“ Įkvėpė G. Kanovičiaus romanas „Visuomenei atvertos muziejaus durys ir pirmieji lankytojai įprasmina visą muziejaus kūrimo procesą, kuriame dalyvavo šimtai žmonių – ekspertų, kūrėjų, istorikų – iš Lietuvos, JAV, Olandijos, Lenkijos, Suomijos, Šveicarijos. Kiekvienas muziejaus lankytojas su savimi išsineštų bent vieną vardą, bent vieną čia gyvenusio žmogaus istoriją. Išsineštų ir atsimintų. Kad tie vardai daugiau niekada nebūtų pamiršti“, – sakė rugsėjo pabaigoje atverto muziejaus „Dingęs štetlas“ direktorius Jonas Dovydaitis. Akcentuojama, kad metus muziejus priima lankytojus nemokamai, tačiau grupėms reikėtų registruotis iš anksto. Yra didelis lankytojų antplūdis. Lankytojams, norintiems muziejų tyrinėti savarankiškai, siūlomi nemokami audiogidai. Prie šio Lietuvoje dar neregėto masto projekto beveik dešimtmetį triūsė trisdešimt šešios įmonės iš aštuonių pasaulio valstybių. Komandoje buvo net aštuoniolikos tautybių specialistai. Projektą per Šveicarijoje įkurtą fondą „FSU Education Association“ finansavo iš Šeduvos kilusios žydų šeimos palikuonis. Jis pageidauja likti neįvardintas. Viešojoje erdvėje buvo samprotaujama, kad išskirtinis ir itin kokybiškai įgyvendintas projektas galėjo atsieiti net iki 200 mln. eurų. Novatoriški muziejaus ekspozicijos sprendimai buvo derinami su įžymaus suomių architekto Rainerio Mahlamaki sukurta muziejaus vizija – pastatas primena miestelį, kurio stogų kontūrai iš toli matomi lietuviškame lygumų kraštovaizdyje. Muziejaus pastatas vientisas, tačiau po jo stogu telpa skirtingo tūrio ir aukščio ekspozicijos galerijos, kiekviena įsikūrusi po specialiai jai projektuoto namelio stogu. Muziejaus ekspozicijos dizainą kūrė JAV dizaino bendrovė „Ralph Appelbaum Associates“ (RAA), kūrusi ir JAV Holokausto memorialinį muziejų. Pasakojama, kad, kurdami „Dingusio štetlo“ ekspoziciją, dizaineriai įkvėpimą rado skaitydami rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus romaną „Miestelio romansas“, pasakojantį apie dar vieną dingusį štetlą – Jonavą. Idėją atkurti dingusį Šeduvos štetlą ne vienerius metus brandino ir su mecenatais ėmėsi įgyvendinti rašytojo sūnus, Šeduvos žydų memorialinio fondo įkūrėjas, poetas, vertėjas, eseistas Sergejus Kanovičius.
Dainius Budrys: „Modernūs, automatizuoti katilai – regionų šilumos ateitis“
Lietuvoje šilumos kainos vis dar stipriai skiriasi tarp savivaldybių. Mažesniuose miesteliuose daugelio katilinių įrengimai yra pasenę, jiems prižiūrėti reikia daugiau darbuotojų, o kvalifikuotų specialistų vis sunkiau rasti. Naujai patvirtinta valstybės finansavimo priemonė, įtvirtinta Vyriausybės Energetikos plėtros programoje, žada padėti regionams modernizuoti šilumos ūkius ir mažinti kainų skirtumus. Apie tai kalbėjomės su Lietuvos šilumos tarybos nariu, uždarosios akcinės bendrovės „Plungės šilumos tinklai“ direktoriumi Dainiumi Budriu. – Kodėl šilumos kainos vis dar taip skiriasi tarp savivaldybių? – Kainų skirtumai susiformavo dėl skirtingo technologinio šilumos ūkių išvystymo. Didžiuosiuose miestuose veikia modernios, automatizuotos biokuro katilinės, o mažesniuose miesteliuose vis dar naudojami seni, nusidėvėję katilai, reikalaujantys nuolatinės priežiūros. Šiandien ypač sunku rasti kvalifikuotų darbuotojų rajonų miesteliuose, tokiuose, kaip antai Plungės rajone Žemaičių Kalvarijoje, Alsėdžiuose. Daugelis katilinių rajonų gyvenvietėse vis dar veikia senais įrenginiais, kurių priežiūrai reikia daug rankų, kai modernūs katilai yra visiškai automatizuoti, be personalinio tipo – juos galima valdyti nuotoliu. Tai ne tik mažina darbo sąnaudas, bet ir užtikrina patikimą ir ekonomišką šilumos tiekimą. – Kas yra naujoji finansavimo priemonė ir koks jos tikslas? – Tai valstybės finansavimo priemonė mažų šilumos tiekimo sistemų modernizavimui, patvirtinta Vyriausybės Energetikos plėtros programoje. Jos tikslas padėti savivaldybėms, kurios turi pasenusius įrenginius, juos pakeisti moderniais, efektyviais ir automatizuotais sprendimais. Priemonei skirta 14,2 mln. eurų, o finansavimo intensyvumas siekia iki 45 proc. projekto vertės. Tai leis mažoms sistemoms atsinaujinti be per didelės finansinės naštos ir realiai sumažinti šilumos gamybos savikainą.
Ar tikrai Lietuvos regionuose nėra kultūros?
Šiuo metu diskusijų apie kultūrą, jos padėtį, visuomenės sampratą, kas darosi kultūros baruose, o ypač jiems vadovaujančioje ministerijoje, kuri dėl politinių mainų atsidūrė ne pačioje palankiausioje vietoje, netrūksta. Kultūros srities darbuotojų protestai gaivina Sąjūdžio dvasią, o sostinėje sėdinti valdžia varo savo: „Nepasiduosim!“ Kol sostinės kabinetuose sukiojamas valdžios kaleidoskopas, kultūros srities žmonės toliau kantriai dirba savo darbą. Čia, kaip ir kitose srityse, veikia daug nevyriausybinių organizacijų, kurios nemažai prisideda prie įvairių kultūros renginių, tačiau ar visada yra pastebima ir įvertinama jų veikla, ar pagalvojame, kad daugelis renginių, kuriais galime džiaugtis, atsirado visai ne už biudžeto lėšas, o labiau iš privačios iniciatyvos, remiantis įvairiais fondais, labdaromis ir pan.? Vienas tokių – Kuliuose vykstantis Sofijos festivalis, kitais metais jau švęsiantis dešimtmetį. Apie tai, kaip atsiranda vienas unikaliausių ir naujausių kultūros renginių, patirtimi dalijosi festivalio sumanytoja ir pagrindinė organizatorė, Klaipėdos „Kultūros fabriko“ („Kultūros fabrikas“ – pirmasis Klaipėdoje ir Vakarų Lietuvoje kūrybinių industrijų inkubatorius) vadovė Raimonda Masalskienė. Kalbėjome apie daugelį dalykų, kurie telpa žodyje „kultūra“. – Jūsų įvairiapusė veikla Kuliuose – puikus nevyriausybinės organizacijos darbo pavyzdys. Ar nevyriausybinės organizacijos, dirbančios kultūros srityje, neturėtų sulaukti didesnio dėmesio, įvertinimo, o reikalui esant – ir pagalbos? Kokia pagalba tai galėtų būti? – Kultūros laukas Lietuvoje labai įvairus – jį sudaro savivaldybių ir nacionalinės kultūros įstaigos, privačių asmenų įsteigtos nevyriausybinės organizacijos ar laisvai dirbantys menininkai. Jų darbo sąlygos labai skiriasi, ypač tarp didmiesčių ir regionų.
Valstybinės įstaigos gauna nuolatinį finansavimą, turi darbuotojus, reikalingas darbui patalpas. O nevyriausybinės organizacijos, tokios, kaip mūsų, veikia iš projektų lėšų – kiekvieną kartą turi ieškoti finansavimo ir teikti paraiškas konkursams. Net ir laimėjus juos, gautos sumos dažniausiai leidžia įgyvendinti tik trumpalaikius projektus, bet neužtikrina veiklos tęstinumo. Dažnai žmonės nelabai skiria, kas yra savivaldybės įstaiga, o kas – nepriklausoma iniciatyva. Tačiau man atrodo, kad būtent ši įvairovė ir yra didžiausia mūsų kultūros lauko stiprybė. Regionuose nepriklausomos iniciatyvos ypač svarbios kultūros gyvybingumui, nes būtent jos pritraukia į mažesnius miestelius profesionalaus meno. Ne visos nevyriausybinės organizacijos yra mažos ir dirba savanorystės principu, miestuose yra net labai stiprių viešųjų įstaigų, kurių steigėjai – privatūs asmenys. Tačiau Lietuvos regionuose atsiperkanti profesionali kultūros ir meno nuolatinė veikla šiuo metu yra neįmanoma. Dėl didesnės pagalbos poreikio? Gal norėtųsi aiškesnio atgalinio ryšio iš vietos lyderių ar politikų, patarimų, diskusijų, ko jiems norėtųsi, o didesnis aplinkinių įsitraukimas pats savaime mane motyvuotų, ir jo dažnai pritrūksta. Man savanorystė kultūroje – tai savotiška patriotizmo išraiška. Tai vidinis poreikis prisidėti prie to, kas svarbu ne tik man, bet ir kitiems.
Ar užtvankos skirtos potvyniams reguliuoti
Po įvykių Kretingos rajone, kai, norint sumažinti potvynių riziką, bandyta pakelti dviejų užtvankų uždorius, kilo diskusija, ar šie įrenginiai tinkami valdyti gyventojams daug žalos pridarančius potvynius. Hidrotechnikos specialistai paaiškino, kad užtvankas galima pasitelkti reguliuojant vandens lygį tvenkiniuose, tačiau sumažinti potvynio riziką reikia pasitelkti ir kitas priemones. Taip pat svarbu – tinkamai prižiūrėti hidrotechninius statinius. Užtvankų nauda „Prieš gamtą nepašokinėsi“, – sakė daugiau negu tris dešimtmečius Kretingos rajono hidrotechnikos statinius prižiūrėjęs Antanas Būta. Jo patirtis rodo, kad užtvankos nėra skirtos reguliuoti maksimalius potvynius ir juos sulaikyti, jų tikroji paskirtis visai kita. Jis įvardino, kad dugniniai uždoriai, kurie įrengti Kretingos rajono užtvankose, naudojami vandeniui nuleisti vykdant remonto darbus ar esant avarinei situacijai. Potvyniams reguliuoti jie netinka. Kaip aiškino hidrotechnikos statinių specialistas, pats tvenkinys atlieka reguliavimo funkciją – kaupia lietaus vandenį ir pamažu jį nuleidžia į upės vagą. Tačiau, kai vandens lygis pasiekia kritinę ribą, užtvanka tampa bejėgė. „Tada jau dirba tik gamta. Potvynis yra stichija – jo nei neišmatuosi, nei sustabdysi“, – sakė jis. Pasak Lietuvos inžinerijos kolegijos docento Vilimanto Vaičiukyno, užtvankos nėra tik tvenkiniai, prie kurių vasarą poilsiauja žmonės. Jų paskirtis daug platesnė – jos gali sulaikyti vandenį prieš liūtis, išleisti jį esant sausrai, aprūpinti drėkinimo sistemas, o taip pat padėti reguliuoti potvynius. „Tvenkiniai karštą vasarą patraukia žmones poilsiui, bet svarbiausia – jie gali tapti priemone apsaugoti miestus nuo vandens pertekliaus“, – paaiškino V. Vaičiukynas. Kretingos rajone esančios užtvankos niekuo neišsiskiria savo specifika nuo kitų užtvankų Lietuvoje. „Buvo viena užtvanka Kretingos rajone, kuri išsiskyrė savo konstrukciniais sprendimais, bet ją nugriovė. Pagal paskirtį, tai dauguma jų skirta rekreacinėms reikmėms, kitos skirtos drėkinimui, bet jos gali būti puikiai pritaikomos ir potvyniams valdyti“, – kalbėjo specialistas.
Kaminkrėčio profesija – iš amžiaus glūdumų
Palangiškį, buvusi ilgametį alpinistą 63-jų Audrių Bloškį įvairiose Kretingos rajono etnokultūros šventėse galime išvysti įspūdinga istorine kaminkrėčio uniforma – vyras apie 30 metų dirba kaminkrėčiu, o ilgametė jo amato patirtis prieš kelerius metus buvo įvertinta tautinio paveldo sertifikatu. Uniforma – taip pat paveldas Juoda kaminkrėčio uniforma su nublizgintomis žalvario sagomis, šios pagal seną tradiciją – žmonių nučiupinėtos, linkint sėkmės, ant galvos – katiliuko formos skrybėlė, o rankoje – šepetys. Taip A. Bloškys pasirodo ne vien šventėse, bet ir dirbdamas individualiai: uniformuotas jis atvyksta žmonėms valyti kaminų, remontuoti krosnių, duonkepių ir viryklių, tuo stipriai nustebindamas šeimininkus. Uniformos spalva – juoda, kad nesimatytų suodžiai, o tradicinį katiliuką, anot A. Bloškio, yra privilegija nešioti: istoriškai jis būdavo dėvimas dėl galvos apsaugos, o jei neturėdavo skrybėlės, kaminkrėtys užsimaukšlindavo tikrą kibiriuką. „Žmonės nustemba pamatę mane uniformuotą, atvykusį išvalyti kaminą ar remontuoti krosnį. Tačiau nenustemba dėl uniformą vilkinčio ugniagesio. Esmė ta, kad Lietuvoje nėra kaminkrėčių organizacijos ar bendruomenės, kaip yra kaimyninėse šalyse – Latvijoje, Lenkijoje. Ši profesija ir jos atstovus vienijančios organizacijos populiarios ir kitose pasaulio šalyse, kur puoselėjamos ilgametės tradicijos, miestų šventėse dalyvauja kaminkrėčių eisenos. Europoje tradicinė kaminkrėčio uniforma, kaip ir pats amatas, išlikę dar iš Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinų laikų, perimta vokiečių, prancūzų, italų“, – žiniomis pasidalijo palangiškis kaminkrėtys.
Telšių progimnazijos vadovė: kaip oras būtinas dėmesys geriems švietimo dalykams
„Krante“ visi savi“ – taip skamba Telšių „Kranto“ progimnazijos moto. Tai – daugiau negu vien gražus šūkis. Direktorė Irena Daubarienė per penkerius metus kartu su komanda pakeitė mokyklos kasdienybę: čia sustiprinta bendruomenė ir jos emocinė sveikata, įtvirtinta demokratinė kultūra, o mokytojai vėl išmoko svajoti. Vadovė papasakojo apie savo kelią, motyvaciją ir įvardijo, ko reikėtų daugiau Lietuvos švietime. „Kranto“ progimnazijai vadovaujanti I. Daubarienė sakė, kad švietimas jai buvo artimas nuo pat vaikystės. Per savo karjerą ji dirbo lietuvių kalbos mokytoja, Telšių rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vyriausiąja specialiste, vėliau – lopšelio-darželio direktore. Šiandien I. Daubarienė yra subūrusi progimnazijos bendruomenę, kurioje galioja moto „Krante“ visi savi“, o ypatingas dėmesys skiriamas emocinei sveikatai. „Dar būdama pradinukė tapau labai rimta savo lėlių, o netrukus ir mažesnių kaimynų vaikų mokytoja. Kai palyginu savosios ir šiandienos mokyklos mokiniams teikiamas galimybes, matau didžiulį skirtumą, bet vidinis jausmas tas pats – mokykla man visada buvo ypatingos prasmės ir galimybių vieta. Šiandien ramiai galiu pasakyti, kad tai yra mano kelias“, – kalbėjo direktorė. Patirtis Savivaldybėje ir darželyje išplėtė jos matymą, tačiau, kaip pati teigė, didžiausia prasmė atsiveria būtent paauglių progimnazijoje. Vadovo diena mokykloje – ne vien tvarkaraščiai ar dokumentai, bet ir gyvas santykis su paaugliais. „Mano darbe didžiausia vertė – galimybė prisidėti prie jauno žmogaus augimo, asmenybės formavimosi. Matau, kokie jie jautrūs, kiek daug kyla klausimų, kaip dažnai vėliau jie patys stebisi, iš kur mes turėjome tiek kantrybės. Ir būtent šiame suvokime įsiprasmina visi kiti vadovo darbai“, – teigia I. Daubarienė.
Du kūrėjai – viena dainų upės vaga
Rugsėjo mėnesį sukako metai, kai vienas vienintelis eilėraštis, prieš metus pasirodęs laikraščio „Pajūrio naujienos“ literatūriniame-kūrybiniame priede „Smiltys“, suvedė Šventojoje gyvenančią poetę, kelių poezijos knygelių autorę, LATGA narę Renatą Kuršytę ir kretingiškį chorvedį, pedagogą, kompozitorių, LATGA narį Aloyzą Žilį. Iš „Smilčių“ – dvi kūrybinės smiltys Užgimusi kūrybinė draugystė davė nemenką derlių – sukurta per 160 dainų suaugusiesiems, 50 kūrinių vaikams ir 42 giesmės. Įsiplieskusi kibirkštis abiem kūrėjams neleidžia sustoti – beveik kasdien gimsta vienas naujas arba keli kūriniai. „Laikraštyje straipsnis apie mane publikuotas praėjusių metų birželį, vėliau „Smiltyse“ pasirodė ir mano eilėraštis „Kai...“, pagal kurį kompozitorius A. Žilys sukūrė dainą ir susisiekė su manimi. Taip užsimezgė graži mudviejų kūrybinė draugystė. Per šiuos metus aš pažinau labai jautrų ir gilų žmogų, kuris į darbą įdeda visą savo sielą. Tai kūrėjas profesionalas, tarp teksto ir melodijos ieškantis harmonijos. Jam labai svarbu, kad eilėraščio žodžiuose išsakyta mintis ir muzika tarpusavyje derėtų darnioje sintezėje“, – Renata Kuršytė prisipažino apie tokią aktyvią kūrybinę draugystę svajojusi ne vieną dešimtmetį. „Laikraštį ir jo priedą „Smiltys“ gana dažnai pavartydavau, kai kuriuos autorius žinojau iš anksčiau, esu mėginęs kurti jų eilėmis ir dainas, bet ne visi eilėraščiai yra tinkami dainai. Mane „užkabino“ Renatos braižas, eilėdara, nestandartinė ir neprimityvi minties raiška, jos gylis. Dažnai mums kalbantis telefonu ji tiek stipriai užkabina, kad aš net imu abejoti, ar klausytojas tai supras, ar pajus esmę, tą gelmę. Eilėraštį skaitydamas žmogus juk gali skirti daugiau laiko, jį apmąstyti, pasikartoti, o dainoje eilutė bėgo, prabėgo, ką pagavai, tą jau pagavai. Dirbdami kartu su poete, mes dažnai labai daug ką pakeičiame, kartais iš senosios eilėraščio versijos telieka tik pavadinimas ir tai ne visada. Man lengva su ja dirbti, nes ji labai lanksti, kūrybiška. Kartais, ieškant kokio tinkamo žodžio pakeisti, ji pažeria tiek atitikmenų, kad nustembu – kaip tai įmanoma? Dirbant kartu mums pavyksta rasti pačią geriausią posmų jungtį, harmoniją ir kūrybinę tvarką“, – kalbėjo kompozitorius A. Žilys, šiemet Vilniuje, M. K. Čiurlionio meno mokykloje, Auksiniu ženkleliu apdovanotas kaip vienas labiausiai nusipelniusių ir prie „Dainų dainelės“ konkurso istorijos prisidėjusių žmonių.
Unikalieji Žemaičių Kalvarijos kalnai skinasi kelią į UNESCO
Žemaičių Kalvarijos giesmės, išsaugotos per skaudžius šimtmečių slenksčius, žinomumo kelią skinasi ir moderniame pasaulyje. Kalnų giedojimas tebėra suvokiamas ir vertinamas ne tik kaip krikščioniškosios kultūros paveldas ir religingumo raiškos būdas, bet ir kaip žemaitiško tapatumo ženklas. Ši tradicija skatina susitelkti ir išlaikyti bendruomeniškumą, o žmogui giedojimas suteikia dvasinės stiprybės ir apvalo sielą – tiek gyvą, tiek iškeliaujančią. Apie Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradicijos vertę „Vakarų Lietuva“ kalbasi su kun. dr. Sauliumi Stumbra, Telšių vyskupo sekretoriumi, liaudiškojo pamaldumo tyrėju ir ekspertu, ruošiančiu dokumentus dėl Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradicijos pripažinimo UNESCO. Gyvoji tradicija – žemaičio ženklas – Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradicija nuo 2019 m. yra pripažinta nematerialaus kultūros paveldo vertybe Lietuvoje. Kodėl Jums kilo idėja šią sakralinę tradiciją įprasminti Sąvade? – Mintis kilo ne tik man – man tik teko garbė ir atsakomybė viską parengti. Atsakyti būtų galima ir taip: todėl, kad ši unikali liaudiškojo pamaldumo praktika tikrai yra to verta. Beveik 400 metų kaip ji gyva visoje Žemaitijoje ir už jos ribų, net carinė ir sovietinė okupacija nepajėgė išrauti iš žemaičio gyvenimo. Kitas momentas, kad ši tradicija ne buvusi, bet gyva ir šiandien mūsų tikėjimo ir gyvenimo kelionėje – ji tarsi žemaičio ženklas. Priminsiu, kad paraišką minėto Sąvado tvarkytojui – Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui – 2019 m. pateikė Telšių vyskupija. – Žemaičių Kalvarijos kalnus dažnas esame klausęsi, jiems skambant budėję išlydėdami artimuosius amžinybėn, galbūt kai kas net ir patys giedoję. Kalnai giedami per gavėnią ir Didžiąją savaitę, minint artimojo mirties metines. Tačiau, ko gero, per retai susimąstome, kokios yra šios tradicijos ištakos, kokia jų prasmė? – Apie tai galėčiau kalbėti ilgai... Ar žinojote, kad prieš trisdešimt penkerius metus, kovo 10 dieną, žmonės susirinko į Telšių Šv. Antano Paduviečio katedrą giedoti Žemaičių Kalvarijos kalnų – melstis, kad susirinkęs LR Seimas atkurtų Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę. Kalnai gyvi ne tik meldžiantis už mirusiuosius per jų laidotuves ir kitus minėjimus, jie sukviečia ir per gavėnią, o dažnai ir per tautines šventes, Motinos ir Tėvo dieną, tai ir namų malda. O ištakos siekia net 1637–1639 metus. Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius Garduose, vėliau pavadintuose Žemaičių Kalvarija, įsteigė 19 stočių, arba 20-ies vietų Kryžiaus kelius, ir jiems apvaikščioti užsakė pas tėvus domininkonus sukurti maldas ir giesmes, kurios tiktų „einant“ Kalnus. Jie tai ir padarė, didžioji dalis giesmių buvo išversta iš lenkų, lotynų kalbų, o paskutinės giesmės autentiškos ir skirtos pagerbti malonėmis garsų Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslą, kuris kabo centriniame bazilikos altoriuje. Giesmių melodijos originalios ir labai artimos žemaičių krašto dainų melodijoms. Iš pradžių lokali giedojimo tradicija paplito po visą tuometę Žemaičių vyskupiją.
Vakarų Lietuvos regiono vandentvarkos įmonių apžvalga
Vakarų Lietuvos regionas yra svarbus dėl savo geografinės padėties ir infrastruktūros išvystymo, todėl vandentvarkos įmonės čia atlieka esminį vaidmenį užtikrinant gyventojams ir verslui kokybiškas vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas. Vandentvarkos įmonės šioje teritorijoje turi ilgametę istoriją, bet dabar susiduria su naujais iššūkiais ir galimybėmis, kurios yra tiesiogiai susijusios su infrastruktūros atnaujinimu ir paslaugų kainomis. Vandentiekio, nuotekų tinklų apimtis, jų amžius ir atnaujinimas Vakarų Lietuvos vandentiekio tinklų infrastruktūrai būdingas itin didelis įvairiapusiškumas ir pagal jų bendrą ilgį, ir pagal jų įrengimo laikotarpį. Skirtinguose regionuose ir miestuose šie tinklai buvo tiesiami skirtingais istoriniais laikotarpiais, o jų eksploatacijos trukmė, būklė ir modernizavimo lygis priklauso nuo konkrečios savivaldybės ar ją aptarnaujančios vandentvarkos įmonės investicinių galimybių bei prioritetų. Nuotekų tinklų infrastruktūra yra išvystyta skirtingu lygiu, priklausomai nuo savivaldybės ir konkrečios vandentvarkos įmonės. Nors kai kurios nuotekų surinkimo sistemos įrengtos dar prieš kelis dešimtmečius, jos vis dar sėkmingai eksploatuojamos, o nuolatinis tinklų atnaujinimas ir modernizavimas leidžia užtikrinti efektyvų nuotekų tvarkymą ir laikytis aplinkosaugos reikalavimų. Bene didžiausia vandentvarkos bendrovė vakarų Lietuvos regione – AB „Klaipėdos vanduo“, kuri savo veiklą vykdo jau nuo 1902 m. ir yra seniausia tokio pobūdžio įmonė Lietuvoje. Ši bendrovė aptarnauja daugiau negu 103 tūkst. klientų ir Klaipėdos mieste, ir rajone. Bendrovė Klaipėdos rajono vandens tiekimo ir nuotekų infrastruktūrą perėmė tik nuo 2012 m. – iki tol šią veiklą vykdė „Klaipėdos rajono vandenys“. Remiantis 2024 m. pabaigos duomenimis, bendrovė eksploatuoja 1 tūkst. 165 km vandentiekio ir 1 tūkst. 21 km buitinių nuotekų tinklų. Kasmet investuojama į jų plėtrą ir modernizaciją. Pavyzdžiui, pernai iš viso nutiesė 2,16 km ir rekonstravo 5,98 km vandentiekio tinklų, o buitinių nuotekų – atitinkamai 2,13 km ir 1,67 km. UAB „Mažeikių vandenys“ 2024 m. pabaigoje valdė 378,5 km vandentiekio tinklų. Šios infrastruktūros amžius taip pat varijuoja – seniausi tinklai pradėti naudoti nuo 1965 m., o naujausi atvesti vos 2025 m., kas liudija apie tęstinę tinklų plėtrą bei atsinaujinimą. Pagal 2024 m. gruodžio 31 d. duomenis, bendrovė eksploatavo 265,4 km nuotekų surinkimo tinklų. Seniausi pradėti eksploatuoti nuo 1966 m., naujausi – 2025 m. Įmonė nuosekliai vykdo tinklų rekonstrukciją ir modernizavimą kiekvienais metais. Telšių rajono UAB „Telšių vandenys“ duomenimis, vandentiekio tinklų ilgis siekė 355,5 km, o šios infrastruktūros įrengimo periodas apima laikotarpį nuo 1955 m., kai buvo įrengti seniausi tinklai, iki 2024 m., kuomet buvo baigta naujausių trasų tiesimo darbai. Telšių rajone nuotekų tinklų ilgis siekia 224,2 km (2024 12 31 duomenys). Seniausi jų įrengti dar 1958 m., o naujausi – 2024-aisiais. Tai rodo, kad tinklai čia taip pat palaipsniui atnaujinami. Kretingos rajono UAB „Kretingos vandenys“ vandens tiekimo tinklų ilgis siekia apie 329 km, o seniausi jų pastatyti apie 1970-uosius, tad infrastruktūros amžius jau artėja prie 55-erių metų ribos. Nors tikslūs naujausių tinklų statybos metai nenurodyti, akivaizdu, kad tinklai palaipsniui atnaujinami. Kretingos rajone dabar valdoma apie 234 km buitinių nuotekų tinklų ir apie 43 km paviršinių (lietaus) nuotekų tinklų. Seniausi įrengti apie 1970 m. Tiksliai nustatyti, kiek tinklų atnaujinta nuo jų įrengimo, sudėtinga dėl pasikeitusių valdytojų ir perduotų kaimo tinklų, kurių statybos metai dažnai nėra žinomi.
Lietuvos kariuomenė prieš „Zapad“ pratybas – sutelkta
Stiprinat šalies gynybą ir saugumą, prieš pusantrų metų Rokantiškėse Vilniaus rajone buvo atidarytas NATO kariuomenių standartus atitinkantis karinis miestelis, skirtas Kunigaikščio Vaidoto pėstininkų bataliono kariams. Artėjant Rusijos–Baltarusijos rengiamoms pratyboms „Zapad“, Krašto apsaugos ministerija regionų žiniasklaidos atstovams suteikė galimybę apsilankyti šiame batalione, apžiūrėti jo infrastruktūrą ir karinę techniką, taip pat – pabendrauti su Sausumos pajėgų vadovybe. Bus sutelkta 17 tūkst. karių Susitikime Sausumos kariuomenės vadas brigados generolas Nerijus Stankevičius nušvietė Lietuvos kariuomenės pasirengimą prieš įvyksiančias priešiškų šalių karines pratybas: „Zapad“ pratybos vyks mažesnio masto, negu buvo planuota. Galimi incidentai, tačiau Lietuvos kariuomenė sutelkta ir yra pasirengusi į juos reaguoti.“ Sausumos kariuomenės vado žodžiais, pratybomis „Zapad“ Rusija siekia parodyti Vakarams, kad yra galinga jėga, tačiau iš tikrųjų ši jėga išsikvėpusi, nes pagrindinė kariuomenė sutelkta Ukrainoje. Todėl prie sienos per šias pratybas telkiasi mažiau pajėgumų negu būdavo įprastai. Nepaisant to, Lietuva sustiprintai reaguoja į šias pratybas. „Pas mus taip pat suaktyvės veiksmai – batalionų ir kitų NATO vienetų. Tuo laiku, kai vyks „Zapad“ pratybos, Lietuvos teritorijoje bus sutelkta 17 tūkst. karių, kurie dalyvaus persidengiančiose pratybose. NATO vadovybė supranta, kad ir mums reikia rodyti savo veidą – žiūrėkit, mes čia esame ir neleisime jums įžengti, – vyks aukštų pareigūnų vizitai, susitikimai. Supraskime, kad Lietuvos pasienis rūpi ne tik mums vieniems, bet ir NATO. Kiekvienas žingsnis nuo pasienio stulpelio yra brangus ir be kovos nebūtų atiduotas“, – užtikrino brigados generolas.
|
|
