|
|
|
KuprinėEilėse – susipynę jauno žmogaus jausmai
Pranciškonų gimnazijos mokinė šiemet šeštą klasę baigusi Justė Petrauskaitė pasidalino savo eilėmis, kurias pati įvardino „poemomis“. Visiems visada kyla mintys pradėti kažką naujo, tai, ko dar nėra darę. Štai pašnekovė Justė nusprendė pradėti kurti eiles. Tai nutiko netikėtai ir visai neseniai. „Pasijaučiau lyg būčiau bedugnėje. Norėjau pasijusti geriau, todėl pradėjau rašyti, pastebėjau, kad tai man sekėsi, tad nusprendžiau tęsti savo kūrybą“, – sakė ji. Kuriant eiles vienas svarbiausių dalykų yra suprasti, apie ką kuri. Kaip teigė mergina, pradėti kurti reikia minties – apie ką kursi ir kodėl. „Mano kūryba yra apie liūdesį ir draugystę, ji taip pat man padeda išlieti negatyvias emocijas“, – mintimis pasidalino moksleivė. Dažniausiai jaunuoliams, išbandantiems naujas sritis, prireikia artimųjų ar draugų palaikymo, taip pat – svarbi jų nuomonė. Justė – ne išimtis. „Kūryba pasidalinau su savo šeima ir artimaisiais. Perskaitę eiles, jie negalėjo patikėti, kad tai parašiau aš. Jie mano eiles prilygino suaugusio žmogaus rašymui“, – pasakojo J. Petrauskaitė. Savo talentais mažiau ar daugiau džiaugiasi visi, tačiau reikia laiko jį atrasti. Šios moksleivės talentas – kurti. „Ankščiau buvau kiek jautresnė ir dažnai liedavau ašaras, tačiau, atradus savo pašaukimą, man palengvėjo. Nebereikia tiek daug verkti, nes jausmus galiu išlieti kurdama“, – atviravo mergina. Būsima septintokė prisipažino, kad eiles pradėjo rašyti neseniai. „Dažniausiai kuriu vakare, kai būnu su savimi“, – dalinosi Justė, pasvarsčiusi, kad sudėtingiausia jai kuriant – suformuluoti mintį perteikiančius sakinius. Mergina mėgaujasi savo kūryba, per ją atskleidžia savo jausmus, patirtus išgyvenimus, todėl kol kas neketina atsisakyti šio pomėgio. „Kai jaučiu norą rašyti, į sąsiuvinio eilutes lieju skausmą, liūdesį, kurį dažniausiai atneša santykiai su draugais“, – tikino ji.
Marija KALNIŪTĖ
„P. n.“ akademijos narė
„Ritmo“ šokėjai koncertu užbaigė sezoną
Kultūra ar sportas? Klausimą, kas yra sportiniai šokiai, neretai išgirsta Kretingos pranciškonų gimnazijoje įsikūrusios šokių studijos „Ritmas“ vadovas ir treneris Alfonsas Mačėnas. Trys treneriai – triguba energija Atsakymas paprastas: kai respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose šokėjai varžosi ant parketo, kovoja dėl kuo aukštesnės vietos – tai sportas, o kai koncerto metu ant scenos per pusantros valandos iš žiūrovo sugeba išspausti ir juoką, ir ašarą, ir susimąstymą, – kultūra. Jaudinančių akimirkų „Ritmo“ šokėjai žiūrovams padovanojo ir tradiciniame baigiamajame šio sezono koncerte, kuris įvyko Kretingos rajono kultūros centre. Pasak trenerio, tai buvo atgaiva širdžiai ir patiems per metus įvairiuose konkursuose bei čempionatuose dalyvavusiems „Ritmo“ šokėjams, ir tarsi metinis atsiskaitymas jų tėvams.
Specialistas – ne tik darbuotojas, bet ir draugas
Kretingos atvirame jaunimo centre birželio pradžioje su jaunimu dirbti pradėjo socialinė darbuotoja Dominyka Paulauskienė. Jos tikinimu, toks specialistas turi būti ne tik darbuotojas, bet ir jaunimo draugas. Visada norėjo dirbti su jaunimu Dominyka Šiaulių universitete įgijo socialinės pedagogikos ir psichologijos specialybę, kiek vėliau dirbo darželyje su vaikais, o dabar savo jėgas išbandyti nusprendė Kretingos atvirame jaunimo centre. „Kai pirmą kartą jaunimo centras ieškojo darbuotojų, nesiryžau dalyvauti konkurse, taip pat ir antrą kartą. Tik po kurio laiko pamačiau, kad konkursas buvo pratęstas, ir supratau, kad ši darbo vieta laukia manęs“, – D. Paulauskienė sakė, kad dėl šio žingsnio pasitarė su dviem savo dukromis ir, sulaukusi jų palaikymo, nutarė dalyvauti konkurse, kurį ir laimėjo. Dirbti socialinį darbą su jaunimu moteris norėjo visada, tai ir padėjo apsispręsti priimti iššūkį, įsilieti į Atviro jaunimo centro kolektyvą. „Vien mano studijų pasirinkimas atskleidžia, kad visada norėjau dirbti su vaikais ir jaunimu“, – atkreipė dėmesį ji. Pamačiusi, kad Kretingoje pradėjo veikti Atviras jaunimo centras, Dominyka sekė jo veiklą, kuri vis labiau ją domino. „Kai atsidarė jaunimo centras, buvo sudėtinga suprasti, kas jis yra, tačiau, pradėjusi sekti jo veiklą, greitai viską supratau, man tai patiko. Toks veiklos su jaunimu pobūdis mane ir paskatino pasirinkti darbą šioje įstaigoje“, – tikino D. Paulauskienė.
Išsikėlė ambicingą tikslą įkurti menų centrą
Įgyvendinant projektą „Tūkstantmečio mokyklos“ Kretingos Simono Daukanto progimnazijoje planuojama įrengti tarpdisciplininį menų centrą. Jam atsiradus keisis tradicinio ugdymo suvokimas – nebeliks aktų salės, įvairios mokymo disciplinos bus integruojamos su menais. „Toks centras bus pirmas Lietuvoje, galimai ir Europoje. Mes nusimatėme ambicingą tikslą – padaryti tai, ko kitur nėra“, – teigė progimnazijos direktorė Sigita Jonaitienė. Integruos įvairias disciplinas Tarpdisciplininis menų centras jau turi ir pavadinimą „Dagys“. Jį progimnazijos bendruomenė išrinko neatsitiktinai. Dagys yra vienas Lietuvos istoriko, rašytojo ir švietėjo Simono Daukanto slapyvardžių. Centre veiks keturios erdvės – kino, medijų ir vaizdo, įrašų ir garso studijos, fotostudija, eksperimentinė muzikos, šokio ir pojūčio lavinimo erdvė. Juose per meną bus mokomasi įvairių disciplinų. „Tarpdisciplininis menų centras reiškia, kad mokymosi rezultatų bus siekiama įvairias disciplinas integruojant tarpusavyje, pavyzdžiui, fotografiją su vaizdo menu ir panašiai“, – paaiškino progimnazijos direktorės pavaduotoja ugdymui Živilė Sabaliauskaitė. Vaikai bus skatinami tiksliuosius mokslus perprasti, juos pateikiant kitaip, per meną. „Planuojame, kad tas temas, kurių vaikai neišmoksta per matematiką ar sunkiai supranta fizikoje, chemijoje, jie išmoks būtent per meną. Jau turėjome vieną ugdymo dieną, kai vaikai gamino oru pučiamas mašinėles. Tai buvo ir su fizika, ir su menu susijęs dalykas“, – pavyzdžiu pasidalino S. Jonaitienė. Ją papildė ir Ž. Sabaliauskaitė, atkreipusi dėmesį, kad vaikams yra paprasčiau per savo patirtį įsisavinti įvairias mokslo disciplinas. Menų centre labai svarbu visų sričių mokytis, susiejus su tarpdisciplininiu menu, nes, kaip teigė Ž. Sabaliauskaitė, jeigu būtų mokomasi per disciplininį meną, ugdymas nesiskirtų nuo šiandien mokyklose organizuojamo įprasto ugdymo. „Norisi nutolti nuo tos tradicijos ir pereiti į šiuolaikinį, tarpdisciplininį meną, nes jis nėra izoliuotas ir neveikia pats savaime, jis tyrinėja kažkokią kitą sritį, tarkim, matematiką“, – sakė ji, akcentuodama, kad šiuolaikinis menas niekur Europoje nėra įtrauktas į ugdymo programas. Kurti tokį centrą Kretingoje progimnazijos bendruomenę įkvėpė jų jau turima patirtis. „Vykdydami projektus, į mokyklą pakviesdavome kitų šalių menininkus, kurie su mokiniais kurdavo ir tyrinėdavo įvairias temas per meną, vizualinius dalykus“, – tikino Ž. Sabaliauskaitė.
Nesigaili pasirinkusi ir teatrą, ir karatė
Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos gimnazistė Ula Gaubė yra aktyvi Kretingos rajono kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ teatro aktorė, tuo pačiu ji užsiima karatė sportu. Scenoje patiriami iššūkiai Ulos gyvenime teatras atsirado dar vaikystėje. Kaip ji pati sakė, teatrą lankyti pradėjo vos išmokusi vaikščioti. Merginai netgi teko suvaidinti keliuose suaugusiųjų spektakliuose. Vaikų ir jaunimo teatrą „Atžalynas“ lanko jau ketverius metus, to siekė nuo pradinių klasių. Merginos teigimu, būnant aktoriumi sunkiausia būna perteikti žiūrovui reikiamą emociją, mokėti ją suvaldyti. „Tu turi vaidinti taip, jog atrodytų, kad viskas vyksta dabar, realybėje ir tai nėra daugybę kartų surepetuotas spektaklis“, – teigė U. Gaubė. Taip pat sudėtinga nepasimesti salėje, scenoje, kai kas nors nutinka ne taip. Gebėti išsisukti iš situacijos, jeigu, pavyzdžiui, sulūžta dekoracija ar kažkas salėje pradeda juoktis, komentuoti spektaklį. „Taip yra buvę, tačiau, manau, iš visų šių nutikimų galima pasimokyti, o taip pat išlieka smagūs ir juokingi prisiminimai“, – mintimis dalinosi kretingiškė. Teatras taip pat moko dirbti komandoje. „Visi esame žmonės ir ne visada mums patinka vienas ar kitas žmogus, tačiau, kai esi scenoje, komandoje turi parodyti viską, ką gali geriausio individualiai, ir niekam nesvarbu, kas tau patinka, o kas ne“, – tikino Ula. Kartais grupėje būna ir nesutarimų, tačiau galų gale visi susitaiko ir dirba toliau. Spektakliai išlikę atmintyje Ulos teigimu, kai darai tai, kas patinka, dėti daug pastangų nereikia, nebent sieki tobulumo. Teatre vienintelis dalykas, reikalaujantis daugiau pastangų, – viską atlikti nuoširdžiai ir nepervaidinti, o tiesiog atiduoti dalelę savo širdies. Merginos manymu, tai yra viena sunkiausių aktorių gyvenimo dalių. U. Gaubei dėl pandemijos teko vaidinti tik viename „Atžalyno“ spektaklyje – „Audringa naktis“. Šiame spektaklyje Ula atlieka du vaidmenis: mergaitė, kuri niekaip negali naktį užmigti, ir mintis, kuri vis neduoda jai ramybės. Kai kretingiškė buvo mažesnė, jai teko užbaigti ir vieną suaugusiųjų spektaklį su fraze: „Mama?“ „Deja, spektaklio pavadinimo jau nebeprisimenu, tik žinau, kad jį statė Kretingos Egidijaus Radžiaus teatras“, – prisiminimais dalinosi pašnekovė. Visi spektakliai ir pasirodymai, kuriuose mergina yra vaidinusi, yra vienaip ar kitaip įsimintini, tačiau jai mieliausias ir labiausiai išlikęs atmintyje – apie daržoves ir ateivį. Tada Ulai teko būti saulėgrąža. Ji vis dar prisimena, kaip buvo sudėtinga užsidėti saulėgrąžos žiedą primenančią kepurę. Teatras, merginos teigimu, lavina bendrą išprusimą ir kultūros suvokimą. Spektakliai taip pat yra viena pramogų, per kurią galima įgyti žinių, gerai praleisti laiką.
Darbus pristato asmeninėse parodose
Kretingos Simono Daukanto progimnazijos penktos klasės mokinė Gražvilė Kniukštaitė savo darbus pristatė autorinėje parodoje „Neištyrinėta gamta ir jausmai“ Kretingos rajono švietimo centre. O šiuo metu progimnazijoje veikiančioje „Vieno autoriaus galerijoje“ eksponuojami aštuntokės Armidos Gliožerytės kūriniai. „Personalinė paroda – tai vieno žmogaus kūrybinių darbų eksponavimas pasirinktoje vietoje. Ateina laikai, kai kūrėjai jaučia poreikį kurti kiekvieną dieną vis daugiau ir daugiau, prisikaupia daug darbų, kuriuos reikia ir norisi parodyti miesto bendruomenei“, – paaiškino Simono Daukanto progimnazijos direktorės pavaduotoja dailės mokytoja parodos sumanytoja Živilė Sabaliauskaitė. Mokytojos teigimu, Gražvilė labai talentinga ir kūrybinga mokinė, turinti daug noro ir kantrybės kiekvieną dieną kurti. „Ji – draugiška, darbšti ir unikali menininkė, savo akimis popieriaus lape matanti vietas, kurias galėtų išmarginti įvairiomis spalvomis, detalėmis, – sakė mokytoja. – Su Gražvile ir kitais vaikais dažnai laiką leidžiame dailės būrelyje. Šios mokinės darbai išsiskiria tapybiškumu – kūriniuose daug smulkių detalių, spalvų ir atspalvių.“ Parodoje G. Kniukštaitė eksponavo apie 20 darbų. Penktokei labai patinka gamta, kiekvienas judantis ir kvėpuojantis gamtos sutvėrimas jos darbuose tapo piešinių dalimi. Net mažiausi padarėliai, augalai jos piešinius pagyvindavo ir paversdavo juos kažkuo nuostabaus. „Gražvilei visada labiau patinka tapyti gamtos objektus: vandenį, medžius, augalus, tyrinėti įvairius gamtos mikroobjektus, vabaliukus, žuvytes ir kitus gyvus vandens gyventojus“, – įvardino Ž. Sabaliauskaitė.
Savo pačių pagamintomis žvakėmis jaunuoliai prekiaus miesto šventėje
Šiais metais duris atvėrusiame Kretingos atvirame jaunimo centre veiksmo netrūksta. Jaunuoliai ten ne tik leidžia savo laiką, bet ir susipažįsta su įvairiomis profesijomis, mokosi šokti, gamina muilą. Viena veiklų, sulaukusi didelio jaunuolių susidomėjimo, – sojų vaško žvakių gamyba. „Žvakes pradėjome gaminti, iš Savivaldybės gavę finansavimą. Tada įsigijome priemones ir ėmėmės veiklos. Jau kelerius metus įvairiausias žvakes liejau savo namuose, tai man buvo ir yra tarsi meditacija. Pamaniau, kad jaunimui taip pat reikėtų pabandyti. Ir neklydau. Daug jaunuolių savanoriškai dalyvauja šioje veikloje, jiems tai tapo įdomiu laiko praleidimo būdu“, – pradžią prisiminė centro jaunimo darbuotoja Greta Beniušytė. Tokia veikla jaunuoliams padeda ugdyti kantrybę, kaip paaiškino G. Beniušytė, lydant vašką ar laukiant, kol žvakės sustings, reikia sukoncentruoti dėmesį į detales, svarbu dagtį tinkamai išcentruoti, nes nuo to priklauso ir galutinis rezultatas. „Jaunuoliai žvakių gamybą vertina teigiamai, šioje veikloje dalyvauja savo noru. Jiems tai nauja patirtis, kelianti susidomėjimą“, – tikino ji. Atviro jaunimo centro lankytojų gaminamos žvakės skleidžia subtilų, malonų aromatą, kuris padeda sukurti jaukią ir raminančią atmosferą. Liedami žvakes jaunuoliai gali eksperimentuoti su kvapais. „Kažko gražaus kūrimas atpalaiduoja žmogaus protą, tai – tarsi terapija. Manau, kad ši veikla leidžia jiems sutelkti dėmesį į atliekamą užduotį, pailsėti nuo skaitmeninių įrenginių ir kitų trukdžių“, – atkreipė dėmesį jaunimo darbuotoja. Žvakių gaminimu jaunuoliai per savaitę užsiima 2–3 kartus, nes jų tikslas – iki birželio pradžios sukurti apie 90 žvakių, kuriomis už auką planuoja prekiauti Kretingos miesto šventėje. „Jau padarėme daugiau negu 60 žvakių“, – įvardino G. Beniušytė, atskleidusi, kad jaunuoliai gamina aromatines, natūralaus sojų vaško žvakes indeliuose, kurioms pagaminti reikia sojų vaško, indelių, dagčių, kvapiųjų aliejų. Dalyvauti mugėje paskatino centro direktorė Birutė Viskontienė. „Surinktas lėšas planuojame panaudoti išvykai ar ekskursijai su jaunuoliais, kurie įdėjo daugiausiai pastangų įgyvendinti šiai idėjai“, – sakė G. Beniušytė. Mugėje dalyvaus patys jaunuoliai. „Manau, kad parduodami savo pačių pagamintas žvakes, jaunuoliai pagerins verslumo įgūdžius, taip pat tai ugdo nepriklausomybės ir atsakomybės jausmą jauno žmogaus gyvenime“, – atkreipė dėmesį jaunimo darbuotoja.
„Kuprinės“ informacija
Jaunuoliai mainėsi patirtimi
„Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų akademijos nariai dalijosi savo patirtimi su Kretingos atviro jaunimo centro lankytojais. „Kupriniečiai“ suorganizavo susitikimą-diskusiją „Žurnalistika šiandien“. Susitikimą moderavo žurnalistė jaunųjų žurnalistų akademijos vadovė Edita Kalnienė kartu su Atviro jaunimo centro socialiniu darbuotoju Albinu Šiaudvyčiu. Susirinkusiesiems buvo įdomu sužinoti, kaip rengiamas priedas „Kuprinė“, maketuojamas „Pajūrio naujienų“ laikraštis, kokį svarbų vaidmenį žiniasklaidoje užima nuotraukos. Vienai centro lankytojų kilo klausimų, kaip renkama informacija straipsniui, kiek žmonių pateikti atsakymai išlieka autentiški, kodėl parenkami vienokie ar kitokie maketavimo principai. „Per tokius susitikimus skatiname savo jaunuolių bendradarbiavimą su kitomis jaunimo organizacijomis, įstaigomis, supažindiname juos su rajone veikiančiomis jaunimo erdvėmis. Tai moko rinkti informaciją, nebijoti bendrauti su įvairiausiais pašnekovais, ieškoti temų“, – kodėl svarbu rengti susitikimus, paaiškino E. Kalnienė. Po diskusijos socialinis darbuotojas A. Šiaudvytis „kupriniečius“ supažindino su Atviro jaunimo centro veikimo principu, aprodė jame esančias erdves. Toks susitikimas, pristatantis profesiją, jaunimo centre – ne pirmas. „Per juos jaunuoliai pamato, kad yra ir motyvuoto jaunimo, parodoma daugiau alternatyvų, galimybių pasirinkti. Dažnu atveju mūsų lankytojai net nežino, kokios veiklos organizuojamos rajone, kad jie gali pasirinkti ir įvairesnes veiklas, tarkim, tokias, kaip straipsnių rengimas „Kuprinei“, – kalbėjo A. Šiaudvytis, akcentavęs, kad centre dirbantiems jaunimo darbuotojams svarbiausia integruoti ten apsilankančiuosius į visuomenę, parodyti kitokias gyvenimo galimybes.
„Kuprinės“ informacija
Pažino alpakų gyvenimą
Kretingos rajono Darbėnų gimnazijos ikimokyklinio ugdymo skyriaus „Boružiukų“, „Voveriukų“ grupių ugdytiniai, drauge su savo mokytojomis šių eilučių autore Vita Jonikiene, Sandra Ramoniene buvo išvykę į kelionę, kurios tikslas – pažinti alpakų gyvenimą, pasimokyti, kaip su jomis saugiai elgtis, pasisemti gerų emocijų, ir taip patenkinti vaikų pažintinius poreikius. Kelionė autobusu daugeliui mažųjų sukėlė emocijų pliūpsnį – kai kuriems tai buvo pirmoji kelionė šia transporto priemone. Keliautojus pasitiko „Kerų sodybos“ šeimininkė Loreta Kerienė, kuri pakvietė susipažinti su alpakomis. Kol keliavome aptvaro link, sodybos šeimininkė papasakojo, kad „Kerų sodyba“ buvo įkurta 2014 metais, o po keturių metų atkeliavo pirmosios dvi alpakos. Alpakos šeimininkus sužavėjo savo išskirtine elegancija, tvarkingumu ir šeimyniškumu, mat jos visada kartu. Anot sodybos šeimininkės, alpakos ne tik puošia sodybą, bet yra ir naudingos. Kasmet pavasarį jos yra kerpamos ir iš vilnos verpiami siūlai, kurie vertinami vartotojų, nes nesukelia alergijos. Prie aptvaro išvykos dalyvius pasitiko 8 alpakos ir ožys. Kiek nedrąsiai stebėjome vieni kitus, bet vėliau susidraugavome. Daug emocijų vaikams suteikė galimybė gyvūnus pamaitinti obuoliais, morkomis, kopūstais. Su džiaugsmu stebėjome, kaip alpakos kramto mūsų atneštas vaišes. Su vaikais aptarėme ir alpakų išvaizdą, įvardijome spalvas, skaičiavome, kokių daugiausia, pastebėjome, kad alpakos moka labai greitai bėgti ir klauso savo šeimos vado – alpakų tėvo. Per išvyką buvo sužadintas ne tik vaikų smalsumas, bet ir meilė gyvūnams. Daugelis norėjo parsivežti bent vieną alpaką namo. Kupini gerų emocijų ir pakilios nuotaikos suspėjome dar pasidžiaugti sodyboje esančia žaidimų aikštele. Pasistiprinę skaniais obuoliais, atsisveikinę su naujais draugais, žygiavome pėsčiomis darželio link. Apsilankymas „Kerų sodyboje“ paliko vaikams neišdildomą įspūdį.
Vita JONIKIENĖ
Ikimokyklinio ugdymo mokytoja
Žemaitiška dvasia alsuojantis festivalis
Šokiai, dainos, liaudiški žaidimai, žemaičių tarmė iš vaikų, jaunuolių lūpų skambėjo visoje Kartenoje per pirmą kartą suorganizuotą rajono etnokultūros festivalį „Žėb akelės, lal bornelės“. Dalyvavo apie 100 mokinių Renginys įvyko žemaičių kultūra, tradicijomis alsuojančioje Jonučių kaimo turizmo sodyboje. „Ši erdvė puikiai atitiko mūsų renginio viziją. Kiekvienas dalyvis čia gali atrasti vietą sau, pajusti tikrąją žemaičių kultūrą, – sakė viena festivalio sumanytojų Kretingos Simono Daukanto progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Sigita Dirmeitienė, įvardinusi, kad į šventę susirinko apie 100 dalyvių. – Atvažiavome į kaimą, o ne miestą, kad vaikai pajaustų tikrąją žemaičių dvasią. Kad ir kalbėtųsi, dainuotų kaime ant pievos, burbuliuojant kalakutams ir panašiai, pajustų tą atmosferą. Manau, kad jie ir kitą kartą norės tokių renginių.“ Idėja organizuoti renginį brendo jau senokai, tačiau viena priežasčių, kodėl jis neįvyko anksčiau, – COVID-19 pandemija. „Labai seniai norėjau suorganizuoti festivalį. Ilgai mąstėme ir su muzikos mokytoja Daiva Beivydiene nutarėme įgyvendinti idėją“, – pasakojo S. Dirmeitienė. Renginyje visos dainos, pasakojimai, kalbos skambėjo žemaičių tarme. „Sukvietėm tuos, kurie dainuoja, kalba žemaitiškai. Čia demonstruojama liaudies kūryba“, – akcentavo renginį vedusi lietuvių kalbos mokytoja. Renginyje dalyvavo: Darbėnų gimnazijos kolektyvas „Cyrolele“, Kartenos mokyklos-daugiafunkcio centro jaunučių šokių kolektyvas ir choras, Marijono Daujoto progimnazijos vokalinė studija, Kurmaičių pradinės mokyklos POP ansamblis, Simono Daukanto progimnazijos folklorinis kolektyvas „Blezdingelė“, Kretingos rajono kultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro grupė „Kitep“, taip pat pasirodė Jokūbavo Aleksandro Stulginskio mokyklos-daugiafunkcio centro solistai Jonas Lipinskas ir Urtė Budrytė.
|
|
