|
|
|
Kuprinė
Lietuvos sveikatos mokslų universitete gastroenterologo rezidentūrą pasirinkusi 27-erių iš Erlėnų kilusi Neringa Toliušytė-Domarkė šiandien savo sprendimo nesigaili, tačiau atviravo, kad medicinos studijos buvo išties sudėtingos. Teko priprasti Mokykloje Neringa nesvarstė tapti gydytoja – tuomet ji svajojo apie teisininkės karjerą. „Vienuoliktoje klasėje pasirinkau mokytis biologiją, nuo tada ėmiau svarstyti apie medicinos mokslus. Kad įstosiu, nebuvau visiškai tikra, todėl tarp pasirinkimų įrašiau ir odontologiją“, – studijų pasirinkimą prisiminė kretingiškė. Vis dėlto jai pavyko įstoti į mediciną. Tuomet jos galvoje sukosi mintys apie chirurgiją, tačiau šiandien ji jau ketvirtus metus yra gydytoja rezidentė gastroenterologijos srityje. „Per šešerius medicinos studijų metus teko mokytis apie įvairias sritis, ketvirtame kurse daug dėmesio skirta būtent virškinimo sistemai, tuomet man tai pasirodė įdomi sritis. Taip pat teko atlikti praktiką Vidaus ligų skyriuje Klaipėdoje, kur dirbti teko su endoskopuotoja“, – kaip nusprendė pasirinkti gastroentorologiją, įvardino N. Toliušytė-Domarkė. Neringos šeimoje taip pat nėra dirbančių medicinos srityje. „Iš artimųjų niekas nedirba medikais. Tėtis dar klausė manęs, ar tikrai noriu tapti gydytoja, nes jam tai atrodė sudėtinga sritis, taip pat priminė, kaip man būdavo nemalonu žiūrėti į įvairias žaizdas, kraują“, – pasakojo erlėniškė. Pašnekovė atviravo, kad ankščiau išties jautriai reaguodavo į kraują, tačiau pradėjusi studijuoti prie visko priprato ir jos darbas jai nekelia jokių blogų minčių. „Tapus rezidente teko susidurti su pacientų mirtimi. Šis jausmas pats nemaloniausias. Iš pradžių reagavau labai jautriai, mąstydavau, ar viską padariau tinkamai, kad tas žmogus išgyventų, ilgai analizuodavau viską, – pasidalino N. Toliušytė-Domarkė, tikinusi, kad gydytojo darbas reikalauja daug atsidavimo. – Neretai tenka galvoti apie savo pacientus. Ne kartą yra buvę, kad pamiršti ką nors atlikti ir dėl to vėlai vakare grįžti atgal į Kauno klinikas, kad tai padarytum.“ Baigusi medicinos studijas Neringa tapo medicinos gydytoja, tačiau jai dar reikia pabaigti ir ketverius metus rezidentūros gastroenterologijos srityje, kad įgytų būtent šios specialybės kvalifikaciją ir galėtų savarankiškai gydyti. „Būdami rezidentais mes galime konsultuotis su šios srities profesionalais gydytojais, tačiau tuo pačiu mes jau ir esame gydytojai, dirbantys su savo pacientais“, – paaiškino ji.
Sugrįžo į šokių pasaulį
Buvęs „Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų akademijos narys 21-erių Arnoldas Jankauskas Vilniaus kolegijoje studijuoja šokio pedagogiką. Nors iš pradžių svarstė dėl studijų pasirinkimo, tačiau vėliau suprato, kad šokis yra teisingas sprendimas, kuris visada buvo širdyje. Šiuo metu A. Jankauskas yra laikinai išvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas pagal „Work and Travel“ („Dirbk ir keliauk“) programą. Keitė studijų programą Baigęs mokyklą, A. Jankauskas įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą (Vilnius TECH) ir pradėjo studijuoti kūrybines industrijas. Vis dėlto po pirmų studijų metų vaikinas suprato, kad yra ne ten, kur turėtų būti, ir jo gyvenime kažko trūksta. „Pakeisti studijas buvo sudėtingas sprendimas, bet esu sau pasakęs, kad nieko nedarau iš reikalo, o kaip tik visus sprendimus stengiuosi išjausti širdimi. Stengiausi sau atsakyti, ką galiu pasiūlyti pasauliui. Išsianalizavęs save supratau, kad be šokių neįsivaizduoju ateities, tad nusprendžiau rizikuoti pasirinkdamas šokėjo kelią“, – atviravo pašnekovas, kuris šį rudenį studijuos antrame šokių pedagogikos studijų programos kurse Vilniaus kolegijoje. A. Jankauskas svarstė stoti į šokio studijų programą iš karto baigęs mokyklą, tačiau pabijojo. Jam atrodė, kad visi klasės draugai stoja į „rimtas“ programas. Taip pat abejonių kilo ir dėl aplinkinių nuomonės – visi atkalbinėjo, sakė, kad tai nenaudinga ir nepelninga. Kretingiškis pajautė, kad per vienerius metus Vilniuje labai pasikeitė ir pradėjo labiau pasitikėti savo nuomone, tapo nebaisu, ką pagalvos kiti. Jis mano, kad pakeisti studijas buvo teisingas sprendimas ir yra laimingas dėl savo pasirinkimo. A. Jankauskas dirbo treneriu sportinių šokių studijoje „Milagro“, esančioje Vilniuje, vedė privačias šokių pamokas moterims Pro / Am kategorijoje. Šioje kategorijoje profesionalūs šokėjai šoka su mėgėjais. Kategorija reikalauja ypatingo trenerio atidumo, kruopštumo, kadangi jis turi ne tik pats šokti su moterimi, kuri neturi patirties, bet dar ją ir mokyti.
Vasarą paskyrė darbui ir to nesigaili
Šių metų pavasarį Kretingos centre savo veiklą pradėjo daug teigiamų atsiliepimų ir visuomenės dėmesio sulaukus kepyklėlė-kavinė „Nuogne skanu“, kurioje savo jėgas vasarą nutarė išbandyti kretingiškiai Saulė Simutytė ir Augustinas Paulauskas.
Sužinojo teatro paslapčių
Jaunimo teatro „Atžalynas“ auklėtiniai Sidas Čepelevas, Emilija Matulaitytė ir Dominyka Gudauskaitė ne per seniausiai sugrįžo iš Vengrijoje įvykusios Europos jaunimo stovyklos, kur mokėsi aktorystės paslapčių, atliko teatrines užduotis. Gerino įgūdžius Dalyvauti stovykloje mokiniams pasiūlė „Atžalyno“ vadovė Auksė Antulienė. Pasak pašnekovų, stovykla gana gerai žinoma Europoje, kasmet valstybėms skiriamas tam tikras skaičius kelialapių. Šiemet pakviesti aštuoni lietuviai: atrinkti po du vilniečius, pasvališkius, telšiškius ir trys kretingiškiai. Stovykloje visi buvo paskirstyti į grupes, kurioms vadovauja skirtingų šalių lyderiai. Kasdien vyko dirbtuvės. Dominykai teko teatrinės išraiškos dirbtuvės, apie tai diskutavo su kitais dalyviais ir išbandė praktiškai. Sidas atliko pasitikėjimo užduotis: kiek tolėliau stovėjo dalyviai, susikibę rankomis, reikėjo greitai į juos bėgti, kad kiti pagautų, tačiau daugeliui įvykdyti šią užduotį buvo nelengva. Taip pat teko balsu vesti kitus dalyvius, mokytis išlaikyti pusiausvyrą.
Vakarais vyko įvairios programos, šokiai, talentų vakaras, kad visi pabendrautų, nes tose pačiose grupėse jaunieji aktoriai dirbo visą savaitę. Taip pat vyko ir nacionalinis vakaras, per kurį reikėjo pristatyti savo šalį, tautinius patiekalus, sukurti etiudą. Lietuviai lauktuvių nuvežė šakotį, obuolių sūrio, „skruzdėlyną“. Etiudu papasakojo faktų apie Lietuvą, jos kalbą, sukūrė legendą, kurioje šakotis virto karaliaus Mindaugo karūna. Stovyklos pabaigoje dalyviai kūrė bendrą pasirodymą.
Pasak Sido, stovykla suteikė naujų įgūdžių, kurių savame teatre dažnai nepavyksta išmokti, pavyzdžiui, tikroviškai muštis ir nesužeisti kito. Be to, kiekvienoje valstybėje daugelis teatro niuansų skiriasi. Dominyka paantrino, tikindama, kad užsienyje dažnai kuriami kūno kalbos spektakliai, tačiau jie skiriasi nuo lietuviškos pantomimos, nes nėra tiek rekvizito. Taip pat stovykla suteikė galimybę pažinti aktorius iš kitų valstybių.
Kitais metais mokiniai brandos egzaminus pradės laikyti jau vienuoliktoje klasėje. Tačiau būsimi vienuoliktokai jaučiasi it bandomieji triušiai.
Septynioliktą kartą Žemaitijos regione vykstanti Jaunimo vasaros akademija „Kartu mes galime daug!“ šiais metais rengiama Kretingos rajone. Tai antras kartas, kuomet į mūsų rajoną suvažiuoja jaunuoliai, jaunimo darbuotojai, koordinatoriai, politikai iš beveik 20 šalies savivaldybių. Svečius priimti jau rengiasi mūsų savanoriai.
Lietuvių šeimoje užaugusi šešiolikmetė Milana Podlinevas Lietuvoje lankėsi kone pirmą kartą ir čia praleido beveik visą vasarą. Kai paskutinį kartą mergina buvo Kretingoje, kur gyvena jos močiutė, ji buvo visai mažytė. O paaugusi viską pamatė kitomis akimis.
Milana Lietuvoje
Milana gyvena Čikagoje, šis miestas skiriasi nuo Lietuvos miestų, nes jis – naujas. Mergina stebėjosi, kad Lietuvoje yra gatvių, skirtų tik pėstiesiems, nes Čikagoje eismas daugiausiai vyksta automobiliais: „Man labai patinka gamta ir tai, kad čia galiu nuo vieno taško iki kito nueiti pėsčiomis.“
Merginą taip pat stebino kai kurie kultūriniai amerikiečių ir lietuvių skirtumai: „Mano draugams yra keista, kad lietuviai turi tautinius rūbus. Amerikoje neturime nieko panašaus, nes ten gyvena daug tautų ir nėra vieningos kultūros.“ M. Podlinevas ryškus skirtumai tarp Lietuvos ir Amerikos atsiskleidė architektūroje. Merginai lankantis Kaune į akis krito Kauno senamiestis, mat Čikagoje ji pratusi prie dangoraižių panoramos.
Nuo vaikystės dainuojanti 21-erių kretingiškė Algimantė Kubilinskaitė Kretingos dvaro saldaininės kiemelyje debiutavo solo koncertu. Ilgai brendusi mintis surengti solinį koncertą tapo ne tik realybe, bet viršijo sau iškeltus lūkesčius.
Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos devintokas Gytis Valanta pateko tarp 20-ties geriausiai informacines technologijas šalyje išmanančių mokinių.
Jis dalyvavo nacionaliniame informacinių technologijų iššūkyje, kuris skirtas visos Lietuvos mokiniams gerinti žinias IT srityje.
Per projektą 7–9 klasių mokiniai dalyvavo nuotolinėse pamokose ir sužinojo daugiau apie technologijų istoriją, kas mūsų laukia ateityje bei mokėsi programavimo pagrindų. Mokiniai taip pat išbandė jėgas atstovaudami savo mokyklai kovoje dėl pažangiausių mokyklų ir regionų vardo bei varžėsi dėl patekimo į 20-uką geriausių mokinių, kuriems atiteko individualios programavimo pamokos ir išmanūs prizai.
Iššūkyje dalyvavo daugiau kaip 8,5 tūkst. mokinių iš visos Lietuvos, tarp jų – ir G. Valanta. Jis birželio 19 d. buvo pakviestas į baigiamąjį projekto renginį Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje, kur pateko tarp 20-ties geriausiai technologijų išmanymą pademonstravusių mokinių Lietuvoje.
Mokslo metai tiek Kretingoje, tiek visoje šalyje baigsis kitaip – dvyliktokų išleistuvėse nebebus įteikiami popieriniai atestatai, o išsiunčiamos tik elektroninės jų versijos.
Šventė keisis
Pakalbinta Pranciškonų gimnazijos abiturientė Kamilė Venckutė pripažino, kad atestatų skaitmenizavimo vertinti vienareikšmiškai neįmanoma. „Iš vienos pusės galima įžvelgti ir teigiamų pokyčių, nes tokiu būdu labiau tausosime gamtą, tačiau iš kitos pusės – šiek tiek keista ir neįprasta, nes nebetęsime tradicijos“, – kalbėjo mergina.
Vis dėlto gimnazistės tokie pokyčiai nenustebino. „Reikia suprasti, kad šiais laikais labai svarbios išmaniosios technologijos, tad nenuostabu, jog ir atestatai suskaitmeninami“, – dalijosi įžvalgomis abiturientė.
Kamilės teigimu, išleistuvių – atestatų įteikimo – šventė nepaprastai svarbi kiekvienam dvyliktokui. „Juk tokia akimirka! Mokyklos baigimas! Dvylika metų abiturientai mokėsi, siekė tikslų, todėl kiekvienas tikisi gauti bent kažkokį pažymėjimą, kad įgijo vidurinį išsilavinimą“, – tikino ji.
Abiturientė taip pat apgailestavo, kad tokia tradicija taip greitai ir negrįžtamai keičiasi. „Visada būdavo malonu, kai tėvai ar seneliai pasakodavo savo prisiminimus, rodydami nuotraukas iš mokyklos laikų, atestatus ir kitus įvairius diplomus už pasiekimus“, – svarstė mergina.
Abiturientė pripažino, kad dėl atestatų skaitmenizavimo išleistuvės bus kitokios. „Mums irgi dėl to šiek tiek liūdna. Gerai žinau, kad nelengva ir suorganizuoti tokią šventę, nes nebėra prasmės – atestatai suskaitmeninti“, – teigė pašnekovė.
Nors nuo šiol abiturientams teliks galimybė patiems atsispausdinti atestatus, tačiau Kamilė atskleidė, kad bent Pranciškonų gimnazijoje šiais metais abiturientai dar tikrai gaus popierinius jų išrašus. „Bent jau turėsime šventę“, – juokėsi ji, tačiau pripažino, kad tokie metai turbūt bus paskutiniai. „Kitais mokslo metais, manau, viskas greičiausiai užsibaigs su paskutinio skambučio švente ir išleistuvių nebebus, nors jų, be jokios abejonės, laukia kiekvienas abiturientas“, – tikino abiturientė.
|
|
