Pajūrio naujienos
Help
2020 Gegužė
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Orų prognozė
Dieną15°C debesuotumas 32 %
Naktį8°C debesuotumas 43 %
Apklausa

Ar skiepytumėtės nuo koronaviruso?

Taip
Ne
Neturiu nuomonė
Komentarų topas

Kuprinė

Kretingiškis 21-erių Edvinas Miežetis rūpinasi tiesioginėmis muzikinio televizijos projekto „Lietuvos balsas“ projekto transliacijomis per socialinį tinklą „Facebook“.

Kretingiškis 21-erių Edvinas Miežetis prisimena gimtąjį miestą, kuriame užaugo ir praleido daug savo laiko. Taip pat prisimena draugus, mokyklą, linksmas akimirkas, tačiau dabar jis studijuoja kūrybos ir pramogų industrijos programą Socialinių mokslų kolegijoje Vilniuje bei dirba kūrybos namuose „Elitaz“.

Praktika tapo darbu

E. Miežetis studijuoti kūrybos ir pramogų industriją pasirinko, nes tikėjosi, kad tai bus jį dominantis mokslas, kuriame nebus monotonijos, nuolatinio sėdėjimo kabinete ir mokymosi iš skaidrių. Vaikinas, be šios programos, turėjo minčių apie vadybos studijas, bet nusprendė, kad tai – ne ta sritis, kuri jį domintų.

Kretingiškis džiaugiasi dabartinėmis savo studijomis. „Jos gana įdomios, kadangi yra daug praktikos, įvairiausios veiklos, kuri paskatina įveikti baimės jausmą“, – teigė jis.

Pašnekovui patinka meno, vaidybos, režisūros ir TV laidų vedėjo Arūno Valinsko improvizacijos paskaitos. Vaikino nuomone, A. Valinsko paskaitos ypatingos tuo, kad žmonės turi galimybę semtis patirties iš Lietuvos televizijos šou verslo atstovo.

Prieš pradėdamas dirbti „Elitaz“, E. Miežetis ten atliko praktiką, vasarą dirbo kaip laisvai samdomas darbuotojas, o po to gavo ir pasiūlymą įsidarbinti. Edvinas tikino, kad šiame darbe yra daug įvairovės – kiekvieną savaitę keliami nauji tikslai, idėjos, bandoma jas įgyvendinti.

Vaikino darbas susijęs su televizijos projektu „Lietuvos balsas“. Jis rūpinasi socialiniais tinklais – tiesioginėmis projekto transliacijomis per socialinį tinklą „Facebook“.

„Darbas su socialiniais tinklais nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti kitiems. Dirbti reikia ypač atsakingai“, – akcentavo E. Miežetis. Jo nuomone, sunkumų darbe nebūna daug, o jiems atsiradus viskas greitai išsprendžiama padedant komandai.

Televizija kaip filmas

Per laidos filmavimus televizijoje dirba apie 150 komandos narių, kurie turi savo pareigas ir stengiasi, kad filmavimai vyktų sklandžiai bei kokybiškai. Norėdamas dirbti tokį darbą, Edvino teigimu, žmogus turi būti kūrybingas, atsakingas, žinoti, kaip reikia elgtis tam tikrose situacijose. „Gyvenimas už kadro atrodo lyg geras veiksmo filmas“, – apibūdino kretingiškis.

E. Miežetis televizijos gyvenimą įsivaizdavo šiek tiek paprastesnį ir kitokį negu yra iš tiesų. Jis nemanė, kad reikia įdėti tiek laiko ir darbo, kad žiūrovai pamatytų tai, ką rodo per televiziją. „Realybėje darbas vyksta komandoje ir pagal tam tikrus punktus, planą“, – įvardijo jaunuolis.

Dirbdamas televizijoje E. Miežetis susipažino su ne vienu žinomu žmogumi. Jis teigė, kad praėjus tam tikram laikui, pamiršti apie tai, kad šalia tavęs yra garsūs žmonės, tiesiog nebegalvoji apie tai: „Jie tampa tavo kolegomis, su kuriais komunikuoji ir dirbi kiekvieną dieną.“

Kretingiškis pasidžiaugė naujomis pažintimis ir tai jam – svarbu. Jis tvirtino, kad naujos pažintys ir patirtis yra naudingas dalykas. Dauguma mano, kad dirbantieji televizijoje laiko sau beveik nerandą, tačiau šį stereotipą Edvinas paneigė, tikindamas, kad laiko sau visada lieka, jeigu sugebi planuoti. O savo laisvalaikį jis dažniausiai leidžia draugų kompanijoje.

Vita MICKUTĖ

„P. n.“ akademijos narė


Pranciškonų gimnazijos abiturientė Julija Grigaitytė (kairėje) atlikdama eksperimentus su apyniu ekstraktu ir bioskaidžiuoju plastiku daug konsultavosi su biologijos mokytoja Lina Jucyte.

Pranciškonų gimnazijos abiturientė 18-metė Julija Grigaitytė ketina savo ateitį sieti su biologijos mokslu. Praėjusiais metais mokinė atliko projektą „Apynių ekstrakto pritaikymas bioskaidžių pakuočių pramonėje“, už kurį jai įteiktas valstybinio patento biuro pagrindinis prizas ir Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (PINO) Šveicarijoje nominacija.

Šiemet mergina toliau plėtoja šią idėją ir atlieka panašius bandymus su apynių ekstrakto distiliatu – mažesnės koncentracijos apyniu ekstraktu.

Apynių ekstraktas, įterpiamas į bioskaidų plastiką, sustabdo maisto gedimą ir jį apsaugo nuo pelėsio. Mergina tikino, kad panašūs tyrimai buvo atlikti tik su gvazdikėliu, o apie apynių ekstrakto pritaikymą iki šiol ji nerado jokios informacijos, tad vieną popietę eidama mišku pamačiusi apynius nutarė pabandyti juos pritaikyti. „Moksliniuose staripsniuose radau, kad apyniai turi antimikrobinių savybių, todėl pasidarė smalsu, ar juos pavyktų pritaikyti atliekant bandymus su bioskaidžiuoju plastiku“, – pradžią prisiminė J. Grigaitytė.

Idėją realizuoti prireikė kelių mėnesių. Pirmiausia mergina rinko apynius, juos sudžiovino, vėliau su soksleto ekstraktoriumi pasigamino ekstraktą, – tai užtruko apie šešias valandas. Tuomet buvo užaugintas pelėsis – moksleivė tam pasirinko baltą duoną dėl joje esančio didelio angliavandenių kiekio. Bioskaidųjį plastiką mergina pasigamino pati iš želatinos, tam tinka ir krakmolas, celiuliozė ar cukranendrės. Pagamintas produktas padalintas į dvi dalis – į vieną jų įterptas apynių ekstraktas.

Užaugintas pelėsis buvo pasėtas į laboratorinę petri lėkštelę, pelėsio viduryje J. Grigaitytė sukūrė ertmę, į kurią buvo įterptas apynių ekstraktas, ir lėkštelė kelias dienas buvo laikoma termostate. Po trijų savaičių be apynių ekstrakto buvusiame bioskaidžiajame plastike pelėsis užaugo, o antrajame pelėsių pėdsakų mergina neaptiko. „Praėjus laikui pamačiau aplink ertmę susidariusį žiedą, kuriame pelėsis neaugo, tai paskatino atlikti gilesnę analizę“, – kalbėjo J. Grigaitytė.


Kretingiškė 26-erių metų choro dirigentė Sigita Petrauskaitė Italijoje subūrė įvairių tautybių moterų chorą.

Kretingiškė choro dirigentė 26-erių Sigita Petrauskaitė pažintį su muzika pradėjo Kretingos meno mokykloje, kur mokėsi chorinio dainavimo. Sėkmingai ją baigusi Sigita suprato, kad toliau nori gilinti žinias apie muziką, todėl Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, mokytojos Virginijos Manšienės choro dirigavimo klasėje, mokėsi chorvedės profesijos subtilybių. Dabar ji Italijoje vadovauja pačios suburtam merginų chorui.

Pradžia – dainavimas

Po mokslų konservatorijoje Sigita, nusprendusi ateitį sieti su muzika, toliau mokėsi choro dirigavimo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, profesoriaus Dainiaus Puišio choro dirigavimo klasėje. Šiuo metu ji gyvena Italijoje, Milane, kur vadovauja pačios suburtam merginų chorui. Taip pat ji moko vaikus ir suaugusiuosius muzikinio rašto pagrindų, solfedžio, groti pianinu, dainuoti. Be šių veiklų, chorvedė akomponuoja solistams ir aktyviai dalyvauja prestižinio Cattolica del Sacro Cuore universiteto studentų choro veikloje.

S. Petrauskaitė prisiminė, kad Kretingos meno mokykloje chorinio dainavimo mokytis ją paskatino tėvai. Taip mergina suprato tikrąją dainavimo chore prasmę. „Manau, dainavimas chore „Saulainė“ buvo ta pradžia, kuri suteikė norą tapti choro vadove, būti panašiai į savo mokytojas“, – atviravo chorvedė. Pašnekovė pasakojo, kad su choru „Saulainė” jai teko dalyvauti konkursuose, festivaliuose Latvijoje, Vokietijoje, Makedonijoje, Vengrijoje ir kitose Europos šalyse bei laimėti prizines vietas.

Chorvedė tikino, kad studijuodama antrame kurse, ji buvo pakviesta į Vaclovo Augustino vadovaujamo Vilniaus savivaldybės choro „Jauna muzika“ gretas. Choro dirigentė tvirtino, kad dainuoti tokiame chore – prestižas. Šio kolektyvo nariai yra profesionalūs dainininkai, kurie puikiai išmano savo darbą, geba atlikti itin sudėtingą muziką.

Kretingiškė atskleidė, kad dainuoti tokiame chore buvo labai gera patirtis bei puiki galimybė gėrėtis choro vadovo Vaclovo Augustino darbu su choru, atkreipti dėmesį į jo pastabas, kurias chorvedė galėjo pritaikyti rengdama kūrinius su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos mišriu choru. Sigita pridūrė, kad su choru „Jauna muzika“ teko dalyvauti įvairiuose projektuose, koncertuose Lietuvoje ir užsienyje.

Kiek vėliau mergina pradėjo dirbti Vilniaus Karoliniškių muzikos mokykloje, kur vadovavo dviem chorams ir vokaliniam ansambliui, su kuriais teko aktyviai dalyvauti koncertuose. Pedagogė kurį laiką vaikus mokė ir dirigavimo pagrindų. Pabandžiusi pedagogės darbą S. Petrauskaitė atviravo, kad mokytojos darbas tikrai labai sunkus. „Vieni paaugliai drąsesni, kiti kuklesni. Norint su jais susidraugauti, turi vaikams parinkti kūrinį, kuris jiems būtų artimas“, – patirtimi dalijosi chorvedė. Sigita pasakojo, kad užmezgusi draugystę su vaikais, pamatydavo tikrąjį darbo rezultatą.

Studijuojant magistrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, choro dirigentei S. Petrauskaitei teko garbė dirbti choro artiste Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Mergina akcentavo, kad choro artiste dirbo tik metus, tačiau patirtis, kurią ji gavo – neišsenkanti. Chorvedė pasakojo, kad teatro choras yra didžiulė galia, kuri susideda iš 80 choristų. „Po pirmosios repeticijos kolegos manęs paklausė, ar dar ką nors girdžiu. Garsas buvo didžiulis, tačiau po kurio laiko prie to pripratau ir viskas atrodė normalu“, – pirmąja tokia patirtimi dalijosi pašnekovė. Anot jos, choro artistas turi mokėti savo chorinę partiją mintinai ir negana to, tam tikra kalba, dažniausiai italų, prancūzų, vokiečių, o vykstant spektakliui artistai turėdavo vos keletą minučių persirengti ir vėl grįžti į sceną.


Septyniolikmetis Ignas Vilkauskas vyko į Taizė susitikimą, kuriame pakeitė požiūrį į kai kuriuos dalykus.

Septyniolikmetis Ignas Vilkauskas, Pranciškonų gimnazijos mokinys, vyko į Taizė susitikimą. Ignas neturėjo planų sustiprinti tikėjimą, tik norėjo kitaip pasitikti Naujuosius metus. „Vis dėlto grįžau kitoks“, – pripažino jaunuolis.

Giedojo tūkstančiai

Šiemet jaunimo susitikimas vyko Vroclave Lenkijoje. Lietuviai gyveno lenkų šeimose. Igną itin sužavėjo lenkų svetingumas – jie atvykėliais rūpinosi kaip savo vaikais. Susitikimo dalyviams kasdien tekdavo traukiniu ir autobusu keliauti iki Vroclavo, kur vyko pagrindiniai renginiai.

Kasdien buvo rengiami dienos apmąstymai, per kuriuos lietuviai dalindavosi mintimis grupelėse. „Jose sutikau daug įvairių tautų naujų žmonių. Tada supratau, kokie žmonės yra skirtingi. Nors ir nesupranti, ką žmonės sako, jauti jų nuotaiką, mintis“, – mąstė pašnekovas. Taip pat vykdavo pamaldos įvairiomis kalbomis Šv. Jono Krikštytojo katedroje. Būdavo ir naktinė malda: pagrindinis jos akcentas – 6–7 minučių tyla. „Kai suvoki, kad su tavimi tą pačią sekundę tyli apie dešimt tūkstančių žmonių ir niekas neištaria nė žodžio, jauti, kaip tavo mintys išlaisvėja, suvoki, kad gali būti savimi“, – dalijosi patirtimi jaunuolis. Be to, jaunimas drauge giedodavo giesmes. „Vienu metu melstis su tūkstančiais žmonių – neįtikėtinas jausmas. Visi atsidavę gieda bendrą giesmę – net negalintys giedoti giesmę gieda gestais“, – dalijosi įspūdžiais Ignas.

Laisvu laiku vykdavo įvairios paskaitos tikėjimo, gyvenimo iššūkių, sunkumų, kitomis temomis, dalyviai patys galėjo jas pasirinkti. Sutinkant Naujuosius metus, vyko Tautų šventė – kiekvienos tautos atstovai rengė pasirodymus. Lietuviai šoko „Boba kepė blynus“, giedojo giesmę „Kalėda“. Taip pat susitikimo dalyviai susipažino su miestais, aplankė ir Trzebnicos Šv. Baltramiejaus, ir Šv. Jadvygos bažnyčias, ir vienuolyną.


Palangoje gyvenanti devintokė Mūza Olimpija Svetickaitė dalyvavo apdovanojimuose ,,Lietuvos Maximalistai 2019“ kultūros klube ,,Kablys“.

Palangos Senosios gimnazijos devintokė Mūza Olimpija Svetickaitė nuo vaikystės rašo eilėraščius, yra parašiusi pjesę, dalyvauja įvairiuose protmūšiuose, iniciatyvose, yra ne vieno konkurso laureatė. Neseniai ji tapo ir Lietuvos tūkstantmečio vaiku.

Pažino vaikystėje

Nuo vaikystės Mūza augo apsupta kultūros. „Vienas pirmųjų mano prisiminimų – didžiulė knygų spinta ir senelis, garsiai skaitantis Kristijoną Donelaitį ir Balį Sruogą. Kiek pamenu, namuose visada skambėdavo arba klasikinė, arba alternatyvi muzika, rokas, „Fojė“, „Skylė“, „Antis“, vakarais žiūrėdavome gerai vertinamus filmus, skaitydavome arba eidavome į spektaklius, parodas, diskusijas, knygų pristatymus“, – pasakojo jaunoji kūrėja.

Pirmąjį eilėraštį Mūza parašė būdama aštuonerių. Tuomet jos kūrybinis impulsas buvo jūra, pušynai, rūkas, vėliau būtent Palangos kraštovaizdis jai tapo pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu. Sulaukusi 11-os ji pradėjo domėtis šiuolaikine kultūra, menais, ypač poezija, skaitė leidinius „Literatūra ir menas“, „Nemunas“. Ją traukė daugiasluoksnis eilėraščių pasaulis, paslaptingi jo šifrai, postmodernumas. Kultūra ją paskatino rašyti ir padėjo suprasti, kad menas – jos niša.

Per septynerius metus jaunosios poetės kūryba keitėsi. Sulaukusi dvylikos, M. Svetickaitė suprato, kad kūryba tapo neatsiejama jos gyvenimo dalimi.

„Iš pradžių rašiau ilgus, socialiai angažuotus eilėraščius primityviais šnekamosios kalbos sakiniais. Vėliau ėmiau justi saiką, tekstai trumpėjo. Tada socialines problemas mečiau į šalį ir susidomėjau jausenomis. Atradau metaforas, simbolistiką, ornamentuotą kalbėjimą“, – įvardino Mūza.

Kiek vėliau ėmė rašyti išpažintinę poeziją, grįžo prie paprastesnio, nuoširdesnio, tačiau vis tiek ironiško kalbėjimo. Dabar ji dažniausiai rašo laisvai ir atvirai, nebebando savęs įsprausti į jokius rėmus.

Ji vis dar ieško savęs poezijoje, ir tuos ieškojimus vertina. „Nėra nieko blogiau už nusistovėjimą. Tas, kas vertina nekintamumą, tegu pažvelgia į užsistovėjusias upes ir tai, kas iš jų lieka. Ieškojimai brandina, eidamas per juos paleidi balastą, tačiau iš kiekvieno etapo išsineši tai, kas iš tiesų vertinga“, – teigė jaunoji kūrėja.


Jūros įkvėpta kūryba

  • Kuprinė
  • 2019-12-20


Agnė IRKINAITĖ,

Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos dešimtokė:

– Man adventinis laikotarpis – tai ramybės laikas. Kalėdos – jaukiai ir šiltai praleistas laikas su šeima. Manau, kad advento tradicijos turėtų būti puoselėjamos nuo mažens, tad, jeigu šeimose taip buvo daroma, tada ir jaunimui aktualu bei įdomu, kaip šios šventės bus minimos. Šis laikotarpis tinkamas metas susitaikyti su artimaisiais ar draugais, praleisti su jais daugiau laiko ir daryti gerus darbus. Taip pat į Kalėdas reikėtų žvelgti ne iš materialinės pusės, nes tai ne tik dovanos, bet ir tradicijos. Geriau dovanoti tikrą draugystę ir savo laiką, kurio mums trūksta. Jaunimą šiais laikais gana sunku sudominti, todėl reikia ieškoti įvairių būdų, kaip tą informaciją suteikti, kad švenčių tradicijos liktų gyvos.

Monika MIKUTYTĖ,

Darbėnų gimnazijos abiturientė:

– Man advento laikotarpis – susikaupimo, apmąstymų ir gerų darbų laikotarpis. Kalėdos – bendrystė, susitikimas su giminėmis, jaukumo kupina šventė. Mano nuomone, advento tradicijomis domisi tik ta jaunimo dalis, kuri gilinasi į tikėjimą. Manau, advento tradicijas reikia puoselėti, o ne apie jas kalbėti, taip pat reikėtų priminti šių švenčių reikšmę, nes adventas, Kalėdos tampa ne gerų darbų laikotarpiu, o materialių dovanų dovanojimo šventė. Jaunimas pamiršta, ką reiškia tikri, gyvi pokalbiai, buvimas su šeima. Nemaža dalis apleidžia savo tikėjimą ir tuo domisi mažai, nes kompiuteriai, telefonai tampa jų prioritetais, kurie atima didžiąją laiko dalį, o ją galėtų skirti artimiems žmonėms. Galiu tik palinkėti, kad jaunimas imtų labiau vertinti akimirkas su artimais žmonėmis, nes jos praeina nepastebimai.

Klaudija VALINSKAITĖ,

Vydmantų gimnazijos vienuoliktokė:

– Kalėdos man – tai buvimas su artimaisiais. Manau, pats advento laikotarpis ir tradicijos yra kiek primirštos, tad galbūt reiktų vėl jas priminti bei daugiau apie tai kalbėti. Manau, kad nemaža dalis žmonių nesigilina į švenčių prasmę, nes galvoja apie dovanas, kuriomis dar turi pasirūpinti ir kurias dar gaus.

„Kuprinės" informacija


Grupės „Poezijos medžiotojai“ nariai: Martynas Gedminas (iš kairės), Lukas Gužauskis ir Michailas Denisenko

Muzikinė grupė „Poezijos medžiotojai“ kavinėje „Crepes cafe“ atliko muzikinius kūrinius. Taip pat jie yra koncertavę jaunimo muzikos vakare Kretingoje „Kreatyvas“, „Jaunimo apdovanojimuose 2018“, dalyvauja daugelyje festivalių ir kitų renginių.

Grupė atlieka dainuojamąją poeziją – šis žanras poeziją padaro gyvą, suprantamą ir savą kiekvienam žmogui. Jos narys klaipėdietis Michailas Denisenko kuria tekstus, groja mušamaisiais, Lukas Gužauskis – bosine gitara, Martynas Gedminas – elektrine gitara, kartais dalyvauja ir Dainius Zviedrys, grojantis akustine gitara bei kuriantis muziką.

Nors grupė susibūrė jau prieš penkerius metus, tačiau kūrinius kartu atlieka dvejus. Grupei tekstus kuriantis Michailas dar mokykloje rašė eilėraščius, slemus, grojo mušamaisiais. Kartą kūrinius pabandė atlikti gitara kartu su draugu, kad šie taptų gyvesni, labiau atsiskleistų. Ši patirtis patiko, todėl kūrėjai nusprendė ir toliau dalintis kūryba, ją skleisti.

Pašnekovas prisiminė, kad pradžia buvo gana sunki, nes jautė neigiamą visuomenės požiūrį, tačiau vėliau, kai muzikos kūrinius atliko keliuose festivaliuose, jie suprato, kad žmonės domisi poezija, muzika, jiems rūpi, ką kūrėjai nori tuo pasakyti.

M. Denisenko teigimu, kurti įkvepia įvairios patirtys, ypač santykiai, ryšys su žmonėmis, susižavėjimai, naujos veiklos atradimas – visa tai „duoda impulsą rašyti“. Anksčiau dažna jo kūrybos tema buvo tėvas, žuvęs avarijoje, vėliau neteko ir patėvio. „Nesistengdavau apie tai rašyti, tiesiog taip išeidavo“, – patirtimi dalijosi Michailas, akcentuodamas, kad kurti neretai įkvepia ir sunkumai.

„Mūsų kūryba išskirtinė tuo, kad renkamės vis kitą muzikos stilių, nes vienam kūriniui tinka vienoks, kitam – kitoks“, – atviravo pašnekovas. Be to, jų tekstuose daug žodžių, kurie, Michailo nuomone, dažnai labiau tinka deklamuoti negu dainuoti. Tekstai universalūs – jie dera su muzika. „Vis dėlto ieškant naujų muzikos ir kūrybos stilių, galima atrasti kažką naujo, – tikino kūrėjas. – Kūryba svarbi žmogaus, ypač jauno, gyvenime, nes padeda realizuoti save. Ji – tam tikras išsikalbėjimas. Vieni žmonės jausmus nutyli, kitiems reikia išsikalbėti, dar kitiems – rašyti, kurti tekstus, muziką, tarsi išsikrauti. Be to, visi turi pomėgių, kūryba gali tapti vienu jų.“

Menininko nuomone, į koncertą žmonės ateina, turėdami skirtingų tikslų: vienus traukia muzika, kitus – poezija. „Žmogus įsiklauso į žodžius, tada jis keičiasi, nes ieško prasmės, kūriniuose stengiasi atrasti save. Kiekvienas atranda savą kūrinį, artimą jausmams, kuriuos tuomet išgyvena“, – nuomonę, kodėl žmonės lankosi jų koncertuose, atskleidė M. Denisenko, akcentuodamas, kad kūryba gali pakeisti ir požiūrį į pasaulį.

Linas DAUGĖLA

„P. n.“ akademijos narys


Pradėjo dirbti nauja jaunimo koordinatorė

  • Edita KALNIENĖ
  • Kuprinė
  • 2019-12-20

Kretingos jaunimas jau turi naują jaunimo reikalų koordinatorę Ingą Biliūnaitę-Rušinskę. Ji šias pareigas perėmė iš dabar Kretingos rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriuje specialiste dirbančios Linos Jadenkuvienės.

Žavinti sritis

Naujoji koordinatorė prieš tai nuo 2011 metų dirbo Savivaldybės administracijos Strateginio planavimo ir investicijų skyriuje. Jaunimas jai – pakankamai nauja sritis. „Pagrindinis mano darbas buvo su bendruomenėmis ir šiek tiek su nevyriausybinėmis organizacijomis. Pastarosios labai susijusios su jaunimu, pavyzdžiui, „Apskritasis stalas“, – kalbėjo I. Biliūnaitė-Rušinskė. – Pirmiausia, Savivaldybės administracijos direktorė Jolanta Girdvainė išreiškė pasitikėjimą manimi, pasitariau su šeima, nes jaunimas man yra labai žavus, pati esu aktyvi dar nuo mokyklos.“

Jaunimo reikalų koordinatorė nėra išskyrusi vienos srities, kuriai norėtų skirti daugiausiai dėmesio: „Stengsiuosi aprėpti visas sritis – tiek socialines, tiek kultūrines, tiek nevyriausybinių organizacijų veiklą.“ Rajone iš viso yra 32 nevyriausybinės organizacijos.

Jaunimo reikalų koordinatorius, anot Ingos, tai – tarpininkas tarp jaunimo ir Savivaldybės. Jo funkcijos – jaunųjų žmonių įgalinimas, atstovavimas, dalyvavimas. „Koordinatorius iš dalies yra kaip draugas. Atėjusi į šias pareigas susikūriau socialiniame tinkle paskyrą, kad jaunimas galėtų su manimi bendrauti. Jie jau rašo man, prašo pagalbos dėl renginių, patalpų ir panašiai. Yra tokių paprastų darbų, kai jaunimui reikia, kad nukreiptų juos – nežino, kam pateikti ataskaitas, ką jose parašyti“, – vardino I. Biliūnaitė-Rušinskė.

Ji pasvarstė, kad šiek tiek trūko bendradarbiavimo tarp savivaldos ir jaunimo – bendrų renginių, kur jaunimas būtų išgirstas ne tik jaunimo koordinatorės, bet ir valdžios atstovų: „Šiek tiek tai yra daroma, tačiau diskusijų reikėtų dar daugiau.“

Naujoji jaunimo reikalų koordinatorė pasidžiaugė jaunų žmonių iniciatyvomis mūsų rajone: „Visos iniciatyvos yra geros, vertingos. Jaunimo muzikos vakaras „Kreatyvas“, stovykla „Sniego gniūžtė“, iniciatyvos, kurių tradicijas reikėtų tęsti.“


Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje esančiose erdvėse „Savas kampas“ įvyko dovanų pakavimo į laikraštį dirbtuvės. Jose dalyvavo erdvių lankytojai, jaunimo darbuotoja Brigita Barkauskaitė (kairėje) ir naujoji jaunimo reikalų koordinatorė Inga Biliūnaitė-Rušinskė.

Kalėdų šventė – tai cinamono kvapas, jaukūs kalėdiniai papuošimai ir dovanos, tačiau dažnai žiemos šventinis laikotarpis gamtoje palieka šiukšlių, taršos ir nupjautų medžių pėdsaką. Ką turėtume daryti kitaip, kad paverstumėme Kalėdas jaukesnėmis žmogui ir draugiškesnėmis gamtai?

Kalėdoms besiruošiančios parduotuvės dažnai prisikrauna daugybę kalėdinių papuošimų. „Bet kas juos pirks?“ – klausimą iškėlė Pranciškonų gimnazijos technologijų mokytoja Ada Bastienė. Mokytoja išreiškė susirūpinimą, kad dažniausiai neskoningos prekės po švenčių būna išmetamos. Ji pasiūlė keletą idėjų, kokios Kalėdinės dovanos yra artimesnės žmogui ir draugiškesnės gamtai.

Pirmoji kalėdinių dovanų taisyklė, anot jos, – atsisakyti perteklinio vartojimo. Svarbiausia per Kalėdas ne daiktinės dovanos, o dėmesys.

Apakinti Kalėdų karštinės žmonės dažnai perka nereikalingus daiktus. „Nors dažnai girdime apie ekologiją, gamtos išteklių saikinga naudojimą, klimato kaitą, deja, per šventes mes tampame vartotojais“, – atkreipė dėmesį A. Bastienė.

Ji patarė dovanoti savo rankomis kurtas dovanas, kurios gali būti valgomos, pavyzdžiui, savos gamybos pyragas, naminis šokoladas ar obuolių sūris.

Antra kalėdinių dovanų taisyklė – nereikia naudoti plastiko, kad gražiai supakuotume dovaną. Dovanas galima supakuoti į tekstilę arba dėti į medžiaginius maišelius, kuriuos vėliau galima naudoti kaip pirkinių maišelį. Galima pakuoti į dovanų dėžutes, po to jas panaudoti kitai dovanai supakuoti arba pasilikti kaip daiktadėžes.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas