Pajūrio naujienos
Help
2020 Gegužė
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Orų prognozė
Dieną15°C debesuotumas 32 %
Naktį8°C debesuotumas 43 %
Apklausa

Ar skiepytumėtės nuo koronaviruso?

Taip
Ne
Neturiu nuomonė
Komentarų topas

Kuprinė

„Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų akademijos nario Pranciškonų gimnazijos vienuoliktoko Lino Daugėlos esė respublikiniame konkurse pelnė I vietą.

Savo esė atsigręžė į lietuvybę

Ir nuotolinio mokymosi metu vyksta respublikiniai konkursai. Vienas tokių – mokinių rašinių konkursas „Kaip suprasti žodžius: „Kultūra prasideda nuo kiekvieno iš mūsų?“ Jame I vietą užėmė Pranciškonų gimnazijos vienuoliktokas Linas Daugėla.

Ketvirtą kartą konkurse dalyvaujantis jaunuolis savo kūrinyje gręžėsi į lietuvių kultūrą. Jo manymu, svarbu išlaikyti lietuvių kalbą, papročius, gerbti ir padėti vieni kitiems. „Norėjau pasakyti, kad kultūra nuo kiekvieno prasideda tada, kai mes ją puoselėjame, nebijome pasakyti, kad esame lietuviai, kai kultūrą bandome puoselėti kiekviena kasdienybės detale, puoselėdami lietuvišką kultūrą, skaitydami knygas“, – apie savo kūrybą kalbėjo L. Daugėla.

Praėjusiais metais Linas šiame respublikiniame konkurse buvo užėmęs II vietą. Tokie konkursai, anot trečioko gimnazisto, paskatina tobulėti, susimąstyti apie kultūrą, jos svarbą.

Konkursas „Kaip suprasti žodžius: „Kultūra prasideda nuo kiekvieno iš mūsų?“ skirtas Pasaulinei kultūros dienai. Liną jam parengė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Daiva Ataitė.

---

Respublikiniame konkurse I vietą Linui Daugėlai pelniusi esė:

Kaip suprasti žodžius: „Kultūra prasideda nuo kiekvieno iš mūsų?“

Kultūra dažnai neregima. Kartais atrodo, kad skubėdamas gatvėmis, važiuodamas autobusu, kur kiekvienas panyra į savų minčių labirintus, stovėdamas stotelėj, kur vienatiniai keleiviai skaito laikraščius, nepastebi kultūros, ji tarsi lieka paraštėse. Bet ją gali įžvelgti kone kiekviename žingsnyje, kai išgirsti lietuvių kalbą ar pajauti lietuvių mentalitetą: galbūt lietuviams per dažnai lipdoma uždarumo etiketė – juk ne paslaptis, jog esame intravertai. Visgi nuo savasties nepabėgame ir kasdienybėje.

O kultūra prasideda nuo mūsų. Nuo manęs, nuo tavęs – nuo kiekvieno iš mūsų. Nuo tų, kurie žingsniais linksniuodami gatves užsienyje, sutikę nepažįstamąjį, nebijo pasakyti, kad yra lietuviai, kurie lietuviškai pasisveikina su kaimynais kiekvieną rytą, kurie švenčia tautines šventes, puoselėja papročius, kurie prieš užmigdami perskaito kelis knygos puslapius, kurie stengiasi suprasti tėvynainį ir nenusigręžia nuo jo sunkią akimirką. Kultūra atsiskleidžia bendraujant, gerbiant kitą žmogų.

Kultūra įsikūnija į mus, žengiančius kasdienybės puslapiais, ji yra mumyse, tik reikia ją įsileisti, savyje sudėlioti jos vitražą ir po dalelę dalinti.

Atsimenu Dainų šventę, kurioje dalyviai skleidė lietuviškumo dvasią pasidabinę tautiniais drabužiais, šokdami ir dainuodami liaudies dainas, vyriškį, prieblandoj niūniuojantį „Lietuva brangi“, vaiką, motinos vedamą už rankos ir rodantį į vėliavą su Vyčiu: „Žiūrėk, mūsų didvyris!“

Nesvarbu, puoselėjama materiali ar dvasinė kultūra, ji skleidžiasi tarp mūsų, įgauna sparnus ir kyla.

Ji veši kiekvienoj apšerkšnijusioj senamiesčio gatvelėj, kiekvienam dulkinam turguje, kiekvienoj sutemų nišoj – tik reikia ją įžvelgti ir kurti.

„P. n.“ informacija


Lietuvos Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos dirigavimo mokytojas Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos mergaičių ir merginų choro „Viva Voce” vadovas ir Lietuvos Dainų švenčių meno vadovas bei dirigentas Raimondas Katinas.

„Dirigavimas – tai mano profesija, kurios aš pradėjau mokytis M. K. Čiurlionio menų mokykloje, o paskui Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (tuometinėje Lietuvos Valstybinėje konservatorijoje – aut. past.), įvairiose stažuotėse, meistriškumo kursuose. Nors šio meno mokiausi maždaug 20 metų, tačiau nenustoju mokytis ir šiandien, nes dirigavimas visų pirma – nuolatinis mokymasis, studijos. Pagaliau mano darbas visiškai sutampa su mano pomėgiais, jie labai susipynę, – kalbėjo Lietuvos Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos dirigavimo mokytojas Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos mergaičių ir merginų choro „Viva Voce“ vadovas ir Lietuvos dainų švenčių meno vadovas dirigentas Raimondas Katinas.

Besimokančių nėra daug

R. Katinas tvirtino, kad dirigavimas – labai sudėtingas procesas, nors iš pažiūros taip neatrodo. Dirigentas pasakojo, kad buvo atliktas tyrimas, po kurio įrodyta, kad būtent orkestro dirigentas per tam tikrą laiką atlieka daugiausia įvairių veiksmų, funkcijų, palyginti su kitų profesijų atstovais. Anot dirigento, ši profesija aktuali mokiniams, studentams, kurie mokosi dirigavimo, ir pakankamai siauram visuomenės ratui – koncertų, spektaklių klausytojams, daliai tikrosios inteligentijos.

„Savo darbe tenka nusivilti valdžios arba kai kurių atskirų žmonių požiūriu, tačiau labiausiai – kai mažai išmanantys, aukštesnes pareigas užimantys asmenys tuo pasinaudoja ir pradeda vadovauti, nurodinėti. Čia mano kantrybė dažnai būna „ant ribos“, – atviravo dirigentas R. Katinas, įžvelgdamas tam tikrą neigiamą pusę šiame darbe.

Paklausus pedagogo, kodėl besimokančiųjų dirigavimo nėra itin daug, jis įžvelgė, kad nemaža dalis dirigentų mokslus baigė užsienio šalyse, šiuo metu taip pat yra studijuojančių užsienyje, todėl vaizdas nėra visiškai aiškus. Vis dėlto pagrindinė priežastis – gerokai susiaurėjęs muzikinis laukas Lietuvoje.

Jis taip pat teigė, kad perspektyvos ateityje dirbti pagal šią specialybę irgi gerokai miglotos. Yra dar viena priežastis – iš besimokančiųjų šios specialybės yra reikalaujama labai daug įvairiausių sąnaudų, darbo. Pasak jo, tai ne visiems priimtina, tačiau sakoma, kad, norint tapti geru dirigentu, reikia kažką gauti ir iš paties Dievo.

Dirigavimo mokytojas tikino, kad tai, ko jis mokėsi savo laiku, galima pritaikyti ir šių dienų jaunimui. „Kai kurie dalykai keliauja iš metų į metus ir laikas jų nekeičia, o moralinės vertybės anais laikais buvo vertinamos labiau. Kas keičiasi labiausiai – tai technologijos, tačiau kai kurių, vos ne šimtmečiais gyvavusių dalykų, niekas nepakeitė“, – nuomone dalijosi pašnekovas. Pedagogas pasakojo, kad, dirbdamas su savo mokiniais, siekia sąžiningo, abipusiai pagarbaus, lygiaverčio, profesionalaus, pozityvaus, sklandaus bendravimo ir bendradarbiavimo.

Mergaičių ir merginų choro „Viva Voce“ vadovas teigė, kad, norint vadovauti kolektyvui, svarbiausia turėti įvairių profesinių, taip pat pedagoginių, psichologinių žinių. Tačiau svarbos neturi prarasti ir vadovo charakterio savybės – valia, kantrybė, užsispyrimas.


Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) pirmakursė kretingiškė 20-metė Emilija Jucytė nusprendė studijuoti statybos inžineriją.

Kretingiškė 20-metė Emilija Jucytė Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) studijuoja statybos inžineriją. Pirmakursė tvirtino, kad, rinkdamasi šią studijų programą, neturėjo abejonių, tačiau kartais sulaukianti klausimų, kodėl nutarė studijuoti inžinerinius mokslus.

Susidomėjo vaikystėje

Mergina prisiminė, kad pastatais ir jų konstrukcijomis susidomėjo dar vaikystėje: „Su draugais, dar būdami vaikai, labai dažnai sugalvodavome ką nors sukonstruoti. Aš visuomet buvau ,,namelių statybų” organizatorė ir iniciatorė.“

Pašnekovės teigimu, dešimtoje klasėje atėjus metui rinktis, į kurias disciplinas ji norėtų gilintis labiau, suprato, kad artimiausi jai – tikslieji mokslai. „Mokykloje buvo labai sunku įsivaizduoti savo ateities specialybę, tačiau pradėjus mąstyti apie inžinerinius mokslus buvo aišku, kad rinksiuosi statybos inžineriją“, – tikino E. Jucytė.

Baigusi Pranciškonų gimnaziją, kretingiškė atskleidė neturėjusi abejonių dėl studijų pasirinkimo: „Buvo baisu prieš pirmuosius mokslo metus universitete, suvokiau, kad mano aplinka labai pasikeis. „Gap year“ (laisvi metai po mokyklos prieš pradedant studijas universitete – aut. past.) galimybę atmečiau, nes supratau, kad mokslai nesibaigs bakalauro studijomis, todėl nenorėjau nukelti studijų vėlesniam laikui.“

Anot E. Jucytės, statybos inžinerijos studijos jai įdomios dėl kelių priežasčių. „Pirmiausia, studijų dalykai susiję su specialybe nuo pat studijų pradžios, dėstytojai visuomet stengiasi padėti studentui ir suteikti reikiamą informaciją. Turime galimybę atlikti laboratorinius darbus moderniose laboratorijose, tad studijuojantiems sudarytos labai geros sąlygos mokytis ir gilinti žinias“, – komentavo studentė.

Labiausiai kretingiškę šiuos du studijų semestrus domino fizikos ir inžinerinės geodezijos disciplinos. „Man įdomūs nauji studijų dalykai, kurie suteikia daugiau žinių apie statybos inžineriją ir patį darbo pobūdį. Taip pat smalsu išgirsti inžinierių, kurie baigė šią studijų programą, istorijas, nuomonę apie specialybę ir požiūrį į darbą“, – tvirtino mergina.

Pirmoji sesija studentės neišgąsdino: „Dėl pirmosios sesijos jaudinausi semestro pradžioje, vėliau gavome visą informaciją, kuri padėjo tikslingai paskirstyti laiką. Sesija nebuvo sudėtinga, egzaminų tvarkaraštis buvo gerai suplanuotas, todėl turėjome laiko ir poilsiui, ir mokslams.“


Mokykla namuose

  • Kuprinė
  • 2020-04-24
Pranciškonų gimnazijos abiturientė Viltė Joknytė tikino, kad nuotoliniam mokymuisi reikia skirti daugiau laiko.

Per karantiną mokiniai mokosi nuotoliniu būdu. Vieniems tai – galimybė patobulėti, kitiems – smukti žemyn. Karantino metu moksleiviai laiką paskirsto kitaip.

„Mokiniams, kurie nori išmokti, bet ne taip gerai mokosi, nuotolinio mokymo būdas yra galimybė gauti geresnius pažymius, tačiau tiems, kurie nedėdavo pastangų, dabar yra sunku“, – teigė abiturientė Pranciškonų gimnazijos moksleivė Viltė Joknytė. Mokantis nuotoliniu būdu mokinys beveik viską turi išsiaiškinti savarankiškai. „Mokiniams sunkiau suprasti naujas temas, kai jų mokytojas nepaaiškina“, – tikino pirmos gimnazinės klasės moksleivė Ligita Kontaraitė.

Jaunuoliai gauna daugiau laisvės, gali skirti daugiau laiko miegui, pomėgiui, šeimai. Tačiau savarankiškas mokymasis užima daugiau laiko negu mokymasis mokykloje. „Tai užtrunka labai daug laiko“, – savo patirtimi dalijosi V. Joknytė.

Moksleiviai taip pat atkreipė dėmesį, kad nuotolinis mokymas turėtų būti didesnis iššūkis mokytojams negu mokiniams. „Mano karta yra pratusi prie technologijų ir mums lengviau prisitaikyti prie mokymosi internetu. Manau, kad mokytojams buvo nemenkas iššūkis pasirengti nuotoliniam darbui“, – svarstė Viltė.

Dėl karantino buvo atšaukta daug renginių, kuriuose moksleiviai turėjo dalyvauti. Tarp jų – ir atvirų durų dienos būsimiems studentams. „Ypač sunku bus tiems, kas dar iki šiol nežino, kur norėtų toliau mokytis baigę mokyklą“, – atkreipė dėmesį V. Joknytė.

Abiturientai įsivaizduoja, kad šiuometinius egzaminus jie laikys sėdėdami suoluose, kurie sustumdyti metro atstumu, su pirštinėmis ir apsauginėmis kaukėmis. „O jeigu egzaminas vyktų lauke ir staiga pradėtų lyti?“ – klausimą iškėlė V. Joknytė.

Be nuotolinio mokymosi, jaunuoliams iškyla ir kitų iššūkių, pavyzdžiui, karantino sąlygų laikymasis. „Aš karantino sąlygų laikausi, neinu niekur“, – tvirtino L. Kontaraitė. Mergina džiaugėsi, kad dėl karantino gali daugiau laiko praleisti su šeima, tačiau teigė, kad sunku nesusitikti su draugais. „Galiu stebėti, kaip sprogsta pumpuriukai, pradėjau tikrai džiaugtis mažais dalykais“, – atviravo Viltė. Bėganti rutina žmogų suvaržo, atrodo, kad nėra laiko gražiems dalykams. Tačiau, viskam sustojus, žmogus vėl gali džiaugtis akimirka.

Aurelija PLOKŠTYTĖ

„P. n.“ akademijos narė


Vairavimo instruktorius Darius Keblys padeda pasirengti praktiniam vairavimo egzaminui.

Dažnas jaunuolis turi vairuotojo pažymėjimą, mokosi vairuoti ar apie tai svajoja. Lietuvoje, „Regitros“ duomenimis, praktikos egzamino rezultatai kur kas prastesni negu teorijos. Tad kodėl pradedantiesiems vairuotojams praktinis vairavimo egzaminas sunkiau įkandamas ir kas lemia tokius rezultatus?

Neatsiejama kasdienybės dalis

Abiturientė Pranciškonų gimnazijos auklėtinė Domantė Lipskytė vairuoja, nes, turint vairuotojo pažymėjimą, jai paprasčiau susisiekti, ji jaučiasi savarankiškesnė. Anot Domantės, norint išlaikyti praktinį vairavimo egzaminą, svarbu kuo daugiau praktikuotis, o per egzaminą – suvaldyti stresą. Merginos nuomone, išlaikyti vairavimo egzaminą dažniausiai trukdo įgūdžių stoka, dažnai perdėtas pasitikėjimas savimi, sprendimas per anksti laikyti egzaminą, kai praktikos dar neužtenka, arba stresas.

„Manau, reikia daug praktikuotis, važinėti ne tik su instruktoriumi, bet paprašyti ir šeimos narių pagalbos. Dažnai tai padeda išmokti geriau valdyti transporto priemonę. Na ir, žinoma, stengtis nesijaudinti, valdyti stresą. Vien dėl streso sulėtėja reakcija, kuri vairuojant yra labai svarbi“, – dalijosi mintimis D. Lipskytė.

Vienuoliktokas Pranciškonų gimnazijos mokinys Gustas Zėringis vairuodamas jaučia laisvę. „Be to, turint vairuotojo pažymėjimą, paprasta nusigauti iš taško A į tašką B“, – sakė jaunuolis. Išlaikyti egzaminą jam padėjo vairavimo instruktorius, jo pamokos. „Norint išlaikyti egzaminą, būtina turėti gerą reakciją, stebėti aplinką, numatyti kitų veiksmus“, – tikino vaikinas.

Gusto nuomone, ar pradedantysis vairuotojas išlaikys vairavimo egzaminą, priklauso nuo jo nusiteikimo, noro ir pasirengimo. Norint išlaikyti egzaminą, reikia užsispyrimo, geros nuotaikos ir poilsio prieš egzaminą.


Irakas. Žurnalistas kraštietis Denisas Nikitenka prie pašauto tanko.

Mūsų kraštietis 39-erių Denisas Nikitenka nuo vaikystės domėjosi gamta – įkūrė gamtos mylėtojų klubą, dalyvavo „Kuprinės“ veikloje ir planavo tapti biologu. Viskas pakrypo taip, kad jo gyvenime vėliau atsirado žurnalistika ir kraštotyra.

Subūrė klubą

D. Nikitenka pirmą kartą į „Kuprinę“ parašė būdamas penkiolikos metų ir teigė, kad yra išsaugojęs tada rašytus straipsnius. Tuo metu jis domėjosi biologija, dalyvavo olimpiadose ir Kretingoje įkūrė gamtos mylėtojų klubą „Liepsnelė“.

Klubas susiformavo, kai pats D. Nikitenka vaikščiojo po šeštokų, septintokų klases ir siūlė užsiimti gamtos tyrinėjimu. „Liepsnelė yra paukštis ir taip pat – tarsi ugnelė, įžiebianti aistrą keliauti, mylėti gamtą. Kiekvienas prasmingesnis, įdomesnis klubo veiksmas buvo aprašytas laikraštyje. „Kuprinė“ – tai lyg suteiktas eteris skleisti žinią apie gamtą, jos tyrinėjimus, skatinti žmones domėtis gamta, dalyvauti klubo veikloje“, – kalbėjo kraštietis. Moksleivių klubo nariai rengdavo žygius, tyrinėdavo. Klubo veikla tęsėsi tol, kol jo įkūrėjas išvyko į Vilnių.

Pašnekovo nuomone, tokia veikla, kaip domėjimasis gamta, yra labai gera. Juk ne visi paaugliai turi, ką veikti, ir kartais tik šlaistosi gatvėse, o būti gamtininku yra puikus būdas išlieti jaunatvišką energiją naudingoje veikloje.

Kai rengė straipsnius jaunimo priedui „Kuprinė“, Denisas net neplanavo savo gyvenimo sieti su žurnalistika. Vyras daug skaitydavo, žavėjosi rašytojais ir norėjo išmokti gerai rašyti, o straipsniai buvo savotiškas išėjimas į viešumą, nes, anot D. Nikitenkos, rašyti viešai, kai tavo tekstai publikuojami, irgi reikia drąsos. Tačiau minčių apie žurnalistiką nebuvo, nes nuo pat aštuonerių metų jis svajojo būti biologu. Gamtos mylėtojas įstojo į Vilniaus universitetą, ekologinę biologiją – tai buvo vienintelė jo pasirinkta pozicija.

Dalijosi savo istorija

Žurnalistika vyro gyvenime atsirado netikėtai, kai, studijuojant antrame kurse, reikėjo priverstinai imti akademines atostogas dėl aukštosios matematikos skolos. Gamtos mylėtojas teigė, kad jam buvo nedidelis šokas, kai studijuojant teko mokytis tokių disciplinų, kurios neatrodė susijusios su biologija, ir vienas tų dalykų buvo aukštoji matematika, kuri ir „pakišo koją“ studijose.

Per akademines atostogas jam teko išvykti į Ispaniją – ten, plantacijose, skinti apelsinus ir mandarinus. Visa tai įvyko maždaug 2000-aisias metais, ir D. Nikitenka tapo vienos pirmųjų emigrantų bangos dalimi. Vis dėl to Ispanijoje gyventi nebuvo lengva ir paprasta. Mūsų kraštietis pateko į mafijos pinkles, jam teko susidurti su žmonių išnaudojimu.


Abiturientė dailininkė Iveta Intaitė planuoja save realizuoti animacijos, video ar 3D objektų kūrime.

„Per kūrybą aš galiu pažinti pasaulį“, – savo menininkės pasaulėžiūra dalinosi abiturientė dailininkė Iveta Intaitė. Nuo vaikystės piešianti mergina planuoja save realizuoti animacijos, video ar 3D objektų kūrime.

Menas – ne tik saviraiškos forma

Menas yra būdas išreikšti vidinę būseną, mintis ir idėjas. Ivetos ateities tikslas – visu tuo pasidalinti. „Per meną aš susipažinau su daugybę žmonių, su kuriais smagiai praleidžiu laiką“, – teigė ji. Susipažinusi su bendraminčiais Iveta rado autoritetų, į kuriuos siekia lygiuotis ir gali klausti patarimo bei dalintis mintimis.

Kuriant meną ant popieriaus lapo jį galima apčiuopti. „Asmuo gali paliesti popieriaus lapą, jausti išdžiūvusių dažų nelygumus ar molio skulptūrą rankose“, – kalbėjo I. Intaitė.

Lapas, dažai ir pieštukai žmogui pažįstami nuo vaikystės. Šią meno formą žmogus praktikuoja jau nuo neatmenamų laikų. Tačiau ji gali apriboti kūrybos galimybes, o kūrimas virtualioje erdvėje yra tarsi naujų galimybių pasaulis.

Padarius klaidą tapant skaitmeniniu būdu galima ją lengvai ištaisyti. Menininkas nėra ribojamas resursų, juk, pažymėjus vieną spalvą virtualiame piešinyje, asmuo galės toliau dirbti su tokia pat spalva. Tačiau savo kūrinio menininkas negalės paliesti, nes viskas vyksta už kompiuterio ekrano.


Per keturiolika metų pamilusi tautinį šokį, kretingiškė Ernesta Lubinatė teigė, kad ši veikla stiprina jos patriotiškumą ir meilę Lietuvai.

Kretingiškės 21-erių Ernestos Lubinaitės daugiau negu pusė gyvenimo – tautinio šokio sūkuryje. Vilniaus universitete chemiją studijuojanti ir Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblio veikloje aktyviai dalyvaujanti mergina tikino, kad tautinis šokis skatina jos patriotiškumą ir meilę Lietuvai.

Išmokė savarankiškumo

Mergina prisiminė, kad tautiniai šokiai jos gyvenimo dalimi tapo trečioje klasėje, kai mama ją nuvedė į Kretingos meno mokyklos Choreografijos skyrių. Pradėti mokytis šokio jai nebuvo sunku.

„Žinoma, pradėti mokytis kažką naujo vaikui visada yra sudėtinga, tačiau pradėjome nuo labai mažų žingsnelių. Manau, kad lengvą adaptaciją lėmė nuostabios mokytojos – choreografė Živilė Adomaitienė ir koncertmeisterė Asta Paulauskienė. Jos mus globojo ir mylėjo kaip savo vaikus, todėl ši veikla itin įtraukė ir daugiau nebepaleido“, – pradžia įvardijo kretingiškė.

Besimokydama meno mokykloje kretingiškė susipažino ir su moderniu, istoriniu bei klasikiniu šokiu. „Labiausiai džiaugiuosi, kad išmokau baleto pradmenų, tai – bazinis pagrindas visiems šokių žanrams“, – tvirtino E. Lubinaitė.

Pasak merginos, per dešimtmetį, praleistą meno mokykloje, jai labiausiai atmintin įsirėžė veiklos su šokių studija „Ratilėlis“. „Su šiuo kolektyvu dalyvavau net keturiose Dainų šventėse. Įspūdžiai iš jų yra tiesiog neišdildomi. Neapsakomai geras jausmas vienu metu šokti su dar tūkstančiu atlikėjų ir žinoti, kad visus mus vienija vienas tikslas“, – atskleidė šokėja.

Anot jos, Dainų šventės labiausiai žavi, nes iš pirmo žvilgsnio sunku suvokti, kaip šimtai atlikėjų vienu metu gali atlikti tą patį kūrinį, per visą stadioną sukurti įvairius šokių raštus. „Tik pats sudalyvavęs ir pamatęs, kiek kiekvieno žmogaus asmeninių pastangų ir jausmų įdedama dėl geriausio rezultato, supranti, kokią kultūrinę vertę skleidžia Dainų šventės“, – teigė pašnekovė.

Kretingiškės teigimu, veikla šokių studijoje „Ratilėlis“ skatino jos asmeninį tobulėjimą, savarankiškumą ir suteikė galimybę susipažinti su kitomis kultūromis: „Vykome į festivalius ir konkursus Makedonijoje, Italijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Bulgarijoje. Prisimenu pirmąją savo kelionę į Makedoniją. Tuo metu buvo tikrai nelengva 2 savaites praleisti be šeimos, kai tau – tik devyneri.“

E. Lubinaitė su nostalgija prisiminė paskutinę su „Ratilėliu“ praleistą Dainų šventę 2016-aisiais: „Tai buvo paskutinis pasirodymas ir mums, kaip kolektyvui, ir mūsų vadovei Ž. Adomaitienei. Didžioji dalis šokėjų grupės narių tais metais baigė mokyklą, o vadovė planavo išvykti dirbti į Lietuvos nacionalinį kultūros centrą. Visi žinojome, kad čia yra pabaiga ir paskutinį mums skirtą laiką kartu reikia praleisti kuo įsimintiniau.“


Pranciškonų gimnazijos mokiniai, dar prieš šalyje įvedant ekstremalią situaciją, Tarptautinę frankofonijos dieną paminėjo Vilniuje.

Pranciškonų gimnazijos mokiniai, kurie mokosi prancūzų kalbos, lankėsi sostinėje – MO muziejuje, o Vilniaus universiteto aktų salėje žiūrėjo spektaklį pagal Moljero pjesę „Miestelėnas bajoras“ prancūzų kalba. Šią pjesę į Lietuvą atvežė visame pasaulyje gastroliuojantis profesionalus teatras „TNT Theatre Britain“. Išvyką į Vilnių Tarptautinės frankofonijos dienos proga inicijavo prancūzų kalbos mokytoja Alma Razmienė.

Pranciškonų gimnazijos pirmos gimnazinės klasės mokinė Justė Šeirytė, dalydamasi įspūdžiais apie spektaklį, akcentavo, kad pjesė „Miestelėnas bajoras” jai labai patiko, nes išgirdo naujų, negirdėtų prancūzų kalbos frazių, ją žavėjo aktorių išraiškingumas, jų perteikiamos emocijos žiūrovams. Gimnazistės manymu, spektaklyje tai buvo svarbiausia.

Paklausus, ką jai reiškia Frankofonijos diena, Justė atsakė, kad Tarptautinė frankofonijos diena jai svarbi vien todėl, kad ši šventė suvienija visus pasaulio žmones, kalbančius prancūziškai.

Anot kitos Pranciškonų gimnazijos devintokės Rugilės Mažeikaitės, spektaklis buvo puikus. Rugilė džiaugėsi galimybe išgirsti išraiškingai prancūziškai kalbančius aktorius, taip pat tuo, kad spektaklio metu pramoko naujų prancūziškų žodžių, posakių. Devintokę ypač sužavėjo pjesės „Miestelėnas bajoras” pagrindinė mintis ir problematika – pinigai ne visada atneša laimę, niekada nenuvertink žmogaus, kuris nepriklauso tavo luomui.

Pasak Rugilės, aktorių vaidyba, režisūriniai sprendimai buvo aukšto lygio, o dekoracijos, puošusios sceną, tikrai profesionalios. „Žinant, kad spektaklyje vaidino vos keletas žmonių, o veikėjų skaičius pjesėje buvo didesnis, supranti, kad tai puikūs artistai – jie gebėjo persikūnyti į keletą personažų. Manau, nėra lengva perteikti seniai parašytą pjesę šiuolaikiniam jaunimui, bet tai režisieriui ir aktoriams pavyko”, – nuomone dalijosi pašnekovė.

R. Mažeikaitei Frankofonijos diena – išskirtinė, nes „žmonės, kalbantys prancūziškai, gali pasireikšti pasaulyje ir papasakoti daug įdomaus apie šią gražią kalbą, prancūzų kultūrą.“

Dar viena bendramokslė Kamilė Venckutė džiaugėsi būtent tokiu Tarptautinės frankofonijos dienos paminėjimu – juk pamatyti spektaklį prancūzų kalba galima itin retai. K. Venckutei Moljero pjesė „Miestelėnas bajoras“ patiko todėl, kad dramaturgas neišaukštino nė vieno visuomenės sluoksnio, atvirkščiai, – aukštuomenę ir vidurinę klasę pavaizdavo su vienodomis ydomis. Ši Moljero pjesė, anot gimnazistės, paskatino susimąstyti apie žmonių gyvenimą XVII a., turtus, luomus ir padėjo suprasti, kad ir XXI a. nereikia būti tuo, kuo nesi.

Prancūzų kalbos mokytoja Alma Razmienė tvirtino, kad būtent toks Frankofonijos dienos minėjimas buvo naudingas jos mokiniams: jie išgirdo turtingą prancūzų kalbą, susipažino su Moljero kūryba. Paklausus mokytojos, kas jai pačiai labiausiai patiko spektaklyje, ji akcentavo, kad aktorių artistiškumas, jų kostiumai ir pjesės tema – žmogaus noras būti tuo, kuo jis nėra. Pedagogė tikino, kad frankofonams šiemet ši šventė – ypač svarbi, nes Tarptautinė frankofonijos organizacija 2020-aisiais švenčia savo veiklos 50 metų sukaktį.

Simas MARTINKUS

„P. n.“ akademijos narys


Gyvenimą sieja su sportu

  • Kuprinė
  • 2020-03-27
Sveika gyvensena besidominti kretingiškė Roberta Paulikaitė džiaugėsi darbu sporto klube „Akmena” ir toliau motyvuoja save domėtis sportu.

Robertai Paulikaitei sveika gyvensena parūpo jau paauglystėje ir 21-erių kretingiškė išbandė save įvairiose sporto srityse. Domėjimasis sportu nedingo iki dabar. Šiuo metu pašnekovė dirba Kretingoje, sporto klube „Akmena“.

Domisi trenerės darbu

R. Paulikaitę sportas lydėjo kūno kultūros pamokose, žaidimuose su kiemo draugais. Pradinėse klasėse ji lankė tautinius, vėliau – pramoginius šokius. Tačiau mergina nusprendė, kad atėjo laikas kūno pokyčiams ir taip prasidėjo rimtesnis kelias į sporto pasaulį. Pašnekovė išbandė rankinį, penkerius metus lankė aerobiką, bėgiojo, taip pat lankė ne vieną sporto klubą, stengėsi prižiūrėti mitybą ir taip siekė išvaizdos pokyčių. Praėjusiais metais ji išbandė „Kangoo Jumps“ treniruotes ir šoko Solo Latino šokius. „Tobulumui ribų nėra, svarbu visada siekti savo užsibrėžtų tikslų, niekada nepasiduoti ir tikėti savimi“, – kalbėjo R. Paulikaitė.

Pašnekovė Klaipėdos turizmo mokykloje įgijo sporto klubo veiklos organizatoriaus profesiją, praktiką atliko sporto klube „Akmena“, kur ir liko dirbti. „Šiame sporto klube man patinka aplinka, žmonės, darbas yra patogioje vietoje“, – teigė Roberta.

Ji rinkosi tarp grupinių treniruočių arba individualių treniruočių trenerės darbo. Vis dėlto nusprendė pasirinkti individualias treniruotes – per šio tipo treniruotes dirbama atskirai su žmogumi, o ne su visa grupe, tad ir dėmesys skiriamas jam, kad viską išmoktų daryti taisyklingai ir pasiektų individualius rezultatus.

Ateityje kretingiškė norėtų turėti savo salę ar bent jau nuomotis ir ten vesti treniruotes – tai jos svajonė.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas