|
|
|
SmiltysKretingos choras „Kristale“ – tarp šalies geriausių
Kretingos rajono kultūros centro kameriniam chorui „Kristale“, kuriam vadovauja Kristina Rimienė, Lietuvos suaugusiųjų chorų konkurse ne tik buvo suteikta I kategorija – choras pateko tarp 20 geriausių šalies mėgėjų chorų, ir tai, anot vadovės, yra pats didžiausias įvertinimas. „Jau sulaukėme ir vertinimo komisijos rezultatų – esame XII pozicijoje mišrių chorų kategorijoje, bet ne vieta svarbiausia: vien patekti į konkurso finalą jau yra laimėjimas“, – įsitikinusi K. Rimienė. Įveikė sudėtingus kūrinius Lietuvos nacionalinio kultūros centro organizuojamas Lietuvos suaugusiųjų chorų konkursas rengiamas periodiškai – likus metams iki Dainų šventės, tad šiųmečiu, po 6-erių metų pertraukos sugrįžusiu, renginiu buvo siekiama įvertinti suaugusiųjų chorų meninį lygį prieš 2024 m. šimtmetį minėsiančią Lietuvos dainų šventę „Kad giria žaliuotų“. Konkursu siekiama puoselėti chorinio dainavimo tradicijas, skatinti chorus tobulėti ir burtis naujus, propaguoti lietuvių kompozitorių autorinę kūrybą. Nuo 2002 m. reguliariai rengiamas konkursas stiprina Lietuvos chorinės bendruomenės pamatus visoje šalyje. Tai vienintelis Lietuvoje chorų konkursas, apimantis absoliučiai visus Lietuvos mėgėjų chorus: konkurse dalyvauja rajonų ir miestų, aukštųjų mokyklų suaugusiųjų moterų, vyrų ir mišrūs chorai. Antrasis, arba finalinis, konkurso etapas, kuriame dalyvavo 20 chorų, įvyko Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje. „Konkursui privalėjome parengti 15 minučių trukmės programą, atlikti ir privalomą kūrinį. Iš viso konkurse dalyvavo per 100 chorų iš visos Lietuvos, o finalas suvienijo 800 dainininkų“, – K. Rimienė pasidžiaugė, kad jos vadovaujamam kolektyvui sekėsi jau pirmame, Vakarų Lietuvos regiono, ture, kur kretingiškiai užsigarantavo sau I laipsnio diplomą.
Apie kūrėją, susirgusią „gintaro karštine“
Iki 14-os metų gyvenusi Vydmantuose, ten pabaigusi ir vidurinę mokyklą, kretingiškė Donata Kalvaitė studijavo Klaipėdos socialinių mokslų universiteto politologijos bakalaurą ir KTU viešojo administravimo magistrą, o gyvenimą netikėtai susiejo su juvelyrika. – Donata, kaip atsitiko, kad pasukote šiuo gyvenimo keliu? – Menai mane traukė nuo mažens: dalyvavau įvairiuose konkursuose, tapiau, grojau pianinu, šokau. Baigusi mokyklą svarsčiau studijuoti dailę, tačiau nuolat girdėdavau, kad ši specialybė nebus paklausi, nebus pelninga, tad pasirinkau, kaip man atrodė, „patikimesnę“. Kaip bebūtų, besimokydama universitete jaučiausi negalinti savęs išreikšti iki galo, todėl tuo pat metu baigiau ir fotografijos kursus, kurį laiką dirbau pardavimo srityje. – Šiuo metu kuriate išskirtinio dizaino moteriškas apyrankes, vėrinius, kaklo pakabukus, žiedus, auskarus iš vadinamojo Lietuvos aukso gintaro. Kodėl iš gintaro? Yra tekę girdėti: „Ai, gintaras – gražu, bet man kažkaip „nelimpa“, nemėgstu aš jo... Ką atsakytumėte į šią repliką? Ar reikėjo jums pačiai prisijaukinti gintarą? – Su gintaru pirmąkart susipažinau vaikystėje, kai jo gabalėlį su inkliuzu padovanojo senelis. Gal todėl niekada neturėjau minties, jog gintarai – tai tik močiučių papuošalai. Man gintaras visada buvo įdomus, o dirbdama juvelyrikoje pajutau ne tik trauką, bet ir meilę šiam brangakmeniui. Klientės dažnai klausia, iš kur aš tiek žinau apie gintarą? Žinau, nes man apie jį įdomu viskas – daug knygų ta tema perskaičiau, daug diskutavau. Dalyvavimas parodose ne tik suvedė su klientais, bet supažindino ir su įdomiais kolegomis, dirbančiais gintaro srityje, tarp jų – su profesoriais, Lietuvai atstovaujančiais visame pasaulyje. O kurti papuošalus paskatino vyras Kęstutis Kalvaitis. Jis kilęs iš gintaro juvelyrų šeimos – seneliai buvo vieni pirmųjų gintaro meistrų Kretingos krašte, vėliau šio amato išmoko ir pripažinta tautodailininke tapo jų dukra Džeralda, nuo paauglystės iš mamos dinastiją perėmė ir daug metų tęsia pats Kęstutis. Tad aš turėjau galimybę mokytis iš geriausių – iš gintaro juvelyrų kartos, skaičiuojančios 50-uosius metus šioje srityje. Kad su Kęstučiu einame tinkama kūrybos linkme, supratome, kai draugai gimtadienio dovanoms ėmė prašyti mūsų sukurtų papuošalų. Praėjus geram pusmečiui nuo mudviejų bendro darbo pradžios, pasiryžom iššūkiui – su savo gaminiais išvykom į pirmąją parodą Vilniuje. Paskui sekė kitos parodos: Gdanske, Veronoje, Hamburge. Buvom drąsūs, nebijojom kurti kitaip, matėm gintarą naujai, gaminom papuošalus, kuriais norėjom puoštis patys. Lūžis įvyko, kai klientė atsiuntė vaizdo įrašą iš Tokijo mados savaitės – žiūrim, modeliai ant podiumo eina su mūsų gintaro gaminiais! Paskui pasipylė užsakymai į Kiniją, JAV, Daniją, Suomiją, Japoniją. Visu tuo laikotarpiu gal sunkiausia ir buvo suvokti, kad mažiausiai esame reikalingi čia, Lietuvoje, savo žmonėms. Atrodė, jog tautiečiai neturi tokios meilės gintarui, kokią turi užsieniečiai. Prasidėjus karantinui, ilgu tylos ir ramybės laikotarpiu su vyru nutarėm, kad laikas akis į akį susipažinti su savo klientais čia, Lietuvoje, tad susikūrėme internetinį puslapį. Taip prasidėjo mūsų kelionė Lietuvos rinkoje.
Jubiliejų švenčiančiai Palangai skambėjo sveikinimai haiku ritmu
Šeštąjį kartą Palangos kurorto muziejaus iniciatyva surengtame poezijos konkurse „Haiku Palangai“ šiemet dalyvavę kūrėjai savo eiles buvo kviečiami skirti Palangos vardo rašytiniuose šaltiniuose paminėjimo 770-mečiui, o pagrindinė konkurso tema – „Nuo tada iki dabar“. Sveikindama į Palangos kurorto muziejaus salę po dvejų karantino suvaržytų metų gausiai susirinkusius haiku kūrėjus ir tuos, kuriems patinka šis iš Japonijos kilęs eilėraščių žanras, konkurso sumanytoja ir organizatorė, muziejaus kultūrinės veiklos vadybininkė Audronė Levickytė-Bumbulienė pasidžiaugė, kad kasmet konkursas auga ir sukviečia vis daugiau poetų iš visos Lietuvos, prie kurių jungiasi ir kitose šalyse gyvenantieji: pirmajame konkurse 2018 metais dalyvavo 38, šiemet – 159 kūrėjai. Palanga sulaukė sveikinimų iš Kauno, Zarasų, Senųjų Trakų, Vilniaus, Radviliškio, Alytaus, Klaipėdos, Jonavos, Kretingos, Švenčionių ir kitų Lietuvos miestų ir miestelių bei gausaus būrio palangiškių kūrėjų. Besiplečiančia konkurso dalyvių geografija, šiemet pasiekusią net Rumuniją, pasidžiaugė Kurorto muziejaus direktorė Virginija Paluckienė, akcentavusi, kad per šešerius metus poezijos konkursas „Haiku Palangai“ tapo vienu gražiausių renginių savaitę trunkančių „Palangos dienų“ renginių pynėje. Konkurso komisijai: jos pirmininkui filologui, poetui, redaktoriui, haiku kūrėjui Danieliui Milašauskui ir narėms poetei, anglų kalbos mokytojai Godai Bendoraitienei ir žurnalistei Livijai Grajauskienei, – šiemet teko nelengva užduotis išrinkti geriausius haiku, mat konkursui kiekvienas autorius pateikė nuo vieno iki šešių trieilių, o jų iš viso buvo 639. Antrus metus komisijai vadovaujantis D. Milašauskas pabrėžė konkurso dalyvių kūrybiškumą ir išmoningumą, pacitavęs jam įsiminusius haiku. Į kasmet naujai suskambančius motyvus ir tai, kad konkursas Palangoje išaugo iki vieno didžiausių Lietuvoje, dėmesį atkreipė konkurso dalyvius pasveikinęs svečias iš Vilniaus, haiku kūrėjas, vertėjas, trijų lietuviškų haiku rinkinių sudarytojas bei nuolatinis „Haiku Palangai“ dalyvis Artūras Šilanskas.
Savo darbais atskleidžia požiūrį į mus supantį pasaulį
Kretingos meno mokyklos Dailės skyriaus mokiniai meno mėgėjams dovanojo kūrybinių darbų parodą „Spalvų pasaulis“, kuri eksponuojama Kretingos rajono kultūros centro Vitražo salėje. „Tai – Dailės skyriaus ketvirtokų baigiamieji darbai, kuriuos jie pristato užbaigdami 4-erius metus trunkantį pagrindinio mokymo kursą. Kai mokiniai pasirenka baigiamojo darbo temą, mūsų, pedagogų, noras ir tikslas – kad jie parodytų viską, ko išmoko meno mokykloje“, – kalbėjo Kretingos meno mokyklos Dailės skyriaus vedėja dailės mokytoja Daiva Galdikaitė. Jos teigimu, esminis parodos sumanymas – ne tik atskleisti mokinių gebėjimus ir žinias, bet ir vizualiojo meno mėgėjams perduoti gerą žinią apie tai, kuo gyvena jauni žmonės, kokios jų mintys, pasaulėjauta, kokios spalvos ją išreiškia. „Mokiniams suteikiame visišką laisvę fantazuoti, neįspraudžiant jų į jokius rėmus. Tačiau temas aptariame kartu, pamąstome, kokiomis išraiškos priemonėmis galėtume tuos sumanymus atskleisti“, – D. Galdikaitė pastebėjo, kad mokiniai savo darbais nori ne tik atskleisti juos supantį pasaulį, bet ir pasigilinti į šiuolaikinio gyvenimo problemas, kartais – net ir globalines. „Todėl ir darbai yra įdomūs, yra, į ką pažiūrėti ir pamąstyti“, – neabejojo mokytoja. Paroda – labai spalvinga, ryški, traukianti dėmesį, atspindinti įgytas žinias, brandų mokinių mąstymą. Kretingos meno mokyklos Dailės skyriuje mokiniai mokosi 7-erius metus: 3-eji metai skirti pradiniam parengimui, 4-eri – pagrindiniam. Įprastai į Dailės skyrių mokiniai ateina pradėję mokytis pradinėje mokykloje, o paroda Kultūros centro erdvėse tradiciškai rengiama prieš stojamuosius į meno mokyklą – taip būsimiesiems mokiniams, jų tėvams suteikiama galimybė pamatyti ir sužinoti, ko galima išmokti, pasirinkus šią neformaliojo ugdymo įstaigą. Kretingos meno mokyklos Dailės skyriaus baigiamųjų darbų paroda Kretingos rajono kultūros centre surengta nebe pirmąsyk. „Mus sieja ilgametis bendradarbiavimas – mokinių darbų parodos rengiamos jau per 10 metų, ir tai yra proga būti rajono kultūrinio gyvenimo dalimi, būti matomiems“, – sakė D. Galdikaitė.
Kurdama lėles, pasitelkia ir anatomijos žinias
Iš Kretingos kilusi, dabar jau vilnietė 58-erių Daiva Maminskienė – Lietuvoje išgarsėjusi lėlių kūrėja, ne per seniausiai ir Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos erdvėse surengusi savo lėlių parodą. Jos sukurtos lėlės – gyvi, išraiškingi personažai, dažniausiai atkeliavę iš pasakų ir fantazijų pasaulio, tačiau iš gyvų žmonių perėmę jų veidus, išraiškas, emocijas. Menininkė lėles „kepa“ Elfai ir fėjos. Raganaitės. Gyvūnai: lapinai, katės, varlės. Atrodantys taip, tarsi nuolatos gyventų tarp žmonių, sukiotųsi jų kasdienybėje – susimąstę ir atsipalaidavę, protingi ir nelabai, šmaikštūs ir rimti, kartais – labai juokingi. Lėlės, sukurtos iš modelino, aprengtos ir apautos pačios menininkės sukurtais rūbais ir batais, puoštos jos sumodeliuotomis šukuosenomis. D. Maminskienė pasakojo lėles kurianti nuo vaikystės. Per tą laiką išbandžiusi įvairias medžiagas, pradėdama nuo gamtinių – pagaliukų, kankorėžių, vytelių, vėliau perėjusi prie skudurinukių, sukurtų iš medžiagos skiaučių, o prieš porą dešimtmečių apsistojusi prie modelino. Kurianti iš dviejų jo rūšių: ore džiūstančio japoniško ir kepamo. „Tas, kuris nieko nedaręs iš šios medžiagos, niekuomet nesupras ir neatskirs technologijos skirtybių. Kelis kartus kepamos modelino lėlės, ypač – jų veidai, šlifuojama, taisoma, vėl dedama į krosnį ir kepama. Po vieną lėlę ar po kelias išsyk, kartais tenka vėl ir vėl taisyti, kišant į orkaitę ir kepant kad ir dėl vienos veido raukšlės“, – technologines subtilybes apibūdino kūrėja. Formavimui ji pasitelkia įvairius instrumentus: nuo švitrinio popieriaus iki dildžių, o labiausiai tinkantys odontologų naudojami medicininiai įrankiai.
Menininkei gamta yra viso gyvenimo mokytoja
Ekspresyviais, drąsiais potėpiais, ryškiomis spalvomis stebina 54-erių Vilijos Razmaitės paveikslai, kurie šį balandį eksponuojami Kretingos rajono viešosios Motiejaus Valančiaus bibliotekos erdvėse. „Kai jausmai nebetelpa many, jie nugula drobėse“, – taip savo parodos anotacijoje prisistatė kūrėja, pastaruoju metu apsistojusi Vydmantuose. Žvilgsnis į paveikslus – kiekvieno skirtingas Dailininkė sakė gimusi augusi pamario krašte – Šilutėje, kur siaučia vėjai, nešdami nuo kuršmarių bangų mūšą ir purslų sūrumą. Gamta nuo pat vaikystės formavo jos pasaulėjautą, įkvėpė kūrybai, kurioje dominuoja ryškūs jūros, saulės, saulėlydžių, augmenijos motyvai. Per laiką – V. Razmaitė baigė dailės ir pradinio ugdymo studijas Šiaulių pedagoginiame universitete, – per 30 kūrybos metų, atviravo menininkė, jos braižas pakito: paveikslai tapo labiau išjausti, tačiau dominuoja gamta – ši išliko viso jos gyvenimo mokytoja. V. Razmaitės paveiksluose dominuoja laisvi potėpiai, platūs mostai, tai atspindi ir jų pavadinimai: „Gylis“, „Perspektyva“, „Melsvai“, „Pražydo“, „Vakaro šviesa“, „Trys saulės“ ir pan. „Savo išraiškos ekspresija aš palieku daug interpretacijų pačiam žiūrovui: kiekvienas turime savų minčių, kurias projektuojame į paveikslus, arba atvirkščiai – jie jas iššaukia. Būna, žmogus sustoja, įdėmiai žiūri, stebi, netgi išspaudžia ašarą, vadinasi, paveikslas sukėlė gilių minčių, išjudino prisiminimus ar neįgyvendintus lūkesčius. Kiekvienas juk regimą matome per savo patirtį, kaip ir žvelgiant į medį: vienas galvoja, kaip jis užaugo, kitas – kaip jį graužia kenkėjai, trečias – kaip būtų gerai pasigaminti iš jo lentų“, – kalbėjo menininkė. Pritaikė skandinavišką modelį Pastaruosius 6-erius metus V. Razmaitė gyveno ir kūrė Skandinavijoje – Švedijoje: ten buvo atidariusi savo meno studiją, rengė parodas, vedė dailės ir dailės terapijos užsiėmimus, organizavo meninius renginius. „Kai kurie paveikslai inspiruoti būtent skandinaviško gyvenimo būdo, atšiauresnės, negu Lietuvoje, gamtos: galbūt todėl jie nėra tokie drąsūs, itin ryškių, bet labiau prigesintų spalvų“, – kalbėjo menininkė, įprastai tapanti aliejiniais dažais, tačiau mėgstanti ir mišrią techniką – ne vienas jos darbas savyje derina potėpius, aukso lakštus, smėlį, specialią faktūrinę pastą. Dailininkės žodžiais, Skandinavijoje galioja nerašyta taisyklė: prieš Velykas žmonės lanko parodas, meno galerijas – sudaromi netgi turistiniai maršrutai. Jiems tai – kultūros, dvasinio atsinaujinimo, o tuo pačiu – ir namų interjero, dekoro atnaujinimo etapas. „Švedams patinka bendrauti su darbų autoriais, vargu, ar jie pirktų paveikslą, nieko nežinodami apie kūrėją. Šitą modelį pabandžiau perkelti ir į Kretingą“, – parodos atidarymo metu, pasitikdama žiūrovus, kalbėjo jos autorė.
„Prisilietimai“ – spalvomis ir muzika
Pūgoms įsisiautėjus kovo 7-osios vakarą Kretingos rajono kultūros centro Parodų salė nušvito sodriomis spalvomis ir prisipildė gitaros garsų: buvo atidaryta kretingiškių bičiulės menininkės Žydrės Adomaitienės tapybos darbų paroda „Prisilietimai“, kurioje skambėjo pačios autorės atliekamos dainos. Ž. Adomaitienės drobėse atspindėta tematika – labai įvairi: nuo Lietuvos ir egzotiškų šalių, po kurias keliavo pati, gamtos vaizdų, įvairių portretų, muzikos instrumentų iki jausmų ir nuotaikų žaismo, abstrakcijų. Nors tapyti pradėjo neseniai, Žydrės sukurtų paveikslų kolekcijoje jau per 80 darbų, nuo 2022-ųjų Lietuvoje surengtos aštuonios personalinės parodos. Menininkė yra kilusi iš vaizdingo Pamario krašto – Šilutės, apjuostos upėmis, įtekančiomis į Nemuną ir marias. „Gal potvynių vandens užliūliuota, netikėtai, fantazijų įkvėpta, pasineriu į muziką ir tapybą?“ – samprotavo menininkė, per tris dešimtmečius dirbanti pedagoginį darbą Šilutės meno mokykloje. Atlikėja yra išleidusi du autorinius kompaktinius diskus: „Tu negirdėjai“ – 2014-aisiais, ir „Atspindžiai“ – 2019 m. Trečiasis, anot autorės, skirtas vaikams, greitu metu džiugins mažųjų širdis. Ž. Adomaitienė yra įvairių šalies dainuojamosios poezijos festivalių ir tradicinio Kretingos miesto šventės bardų vakaro „Baltas paukštis“ ištikima dalyvė. Kasmet ji nudžiugina kretingiškius, atlikdama savo naujausius muzikos kūrinius, o šį kartą pasidalino su meno gerbėjais vienais pirmųjų savo tapybos darbų.
„P. n.“ informacija
KŪRYBOS KRAITĖ
Sugrąžino lopšinių tradiciją
Kretingiškis kompozitorius Aloyzas Žilys su Kaune gyvenančiu poetu ir publicistu Stanislovu Abromavičiumi išleido bendrą leidinį „Padainuok man lopšinę“. Jame – 25 kūriniai, kuriems žodžius parašė S. Abromavičius, muziką – A. Žilys. Į bendrystę suvedė „Tipu tapu“ Poetas, prozininkas, publicistas S. Abromavičius yra išleidęs 50 įvairaus žanro knygų, iš kurių pusė skirta vaikams. Šiuo metu savo kūrybą jis spausdina vaikams skirtame „Tipu tapu“ žurnale, jis yra ir šio žurnalo kūrybinės grupės vadovas. „Vyresnės kartos žmonės, ko gero, prisimena vaikams skirtą leidinį „Genys“. Nutrūkus jo leidybai, poetas Juozas Nekrošius su savo dukra Imandra sumanė jį atgaivinti, tačiau kažkas jau buvo užpatentavęs „Genio“ pavadinimą. Teko galvoti naują, taip gimė žurnalas „Tipu tapu“, kuris leidžiamas ir dabar ir kuriame spausdinama nemažai kūrybos vaikams“, – papasakojo S. Abromavičius, neslėpdamas, kad būtent „Tipu tapu“ jį ir suvedė bičiulystėn su kretingiškių kompozitoriumi A. Žiliu, kuris vienam eilėraščių sukūrė muziką ir atsiuntė į žurnalo redakciją. Nuo to ir prasidėjo dviejų kūrėjų bendrystė, davusi gražių kūrybinių vaisių.
|
|
