Pajūrio naujienos
Help
2019 Rugsėjis
Pi 29162330
An 3101724
Tr 4111825
Ke 5121926
Pe 6132027
Še 7142128
Se18152229
Orų prognozė
Dieną13°C debesuotumas 15 %
Naktį9°C debesuotumas 73 %
Apklausa

Ar jums pakanka rūšiavimo konteinerių?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Smiltys

Rusijos sostinėje Maskvoje gyvenanti, tačiau vasaras Baltijos pajūryje – Palangoje ir Liepojoje – leidžianti lietuvių tautosakos ir poezijos mėgėja vertėja filologė poetė Jelena Pečerskaja šiandien, rugpjūčio 9 d., 17 val. Palangos miesto bibliotekoje pristatys savo kūrybą, tiksliau – pačią naujausią poezijos rinktinę „Svet i teni“ („Šviesa ir šešėliai“). Autorė tikisi, kad pokalbis su skaitytojais pasisuks ir apie poezijos, tautosakos vertimus, kurie savarankiškai lietuvių kalbos išmokusiai J. Pečerskajai yra labai svarbūs.


Rugpjūčio 23 d.–rugsėjo 1 d. Kretingos katalikų bažnyčioje vyks III tarptautinis Kretingos senosios muzikos festivalis, šiemet skirtas Baltijos kelio trisdešimtmečiui paminėti. Pasak ansamblio „Canto Fiorito“ ir Kretingos senosios muzikos festivalio meno vadovo Rodrigo Calveyra, penkiuose koncertuose skirtingas programas parodys atlikėjai iš įvairių Europos šalių, bus siekiama atskleisti daugiasluoksnį senosios muzikos pasaulį ir jo įvairovę.


KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2019-07-12


Tapytoja Agnė Palilionytė domisi astronomija, todėl jos darbuose nemažai su šiuo mokslu susijusių motyvų.

Moters, vyro siluetas, neatpažintas „babaušis“, įvykių horizontas – visa tai galima įžvelgti menininkės 36-erių Agnės Palilionytės tapybos darbų parodoje „Idėja už žemės atmosferos ribų“, kur eksponuojami 23 jos darbai. „Kai tapau, jaučiu tarsi ranka pati veda teptuką ir aš nežinau, kas tai“, – savo kūrybą apibūdino tapytoja.

Įkvepia astronomija

Tapybos darbuose vaizduojama daug siluetų, kuriais kūrėja išreiškia emocijas. „Mėgstu šokti, todėl darbuose emociją, momentą noriu išreikšti judesiu. Vienose ekspresija ryškesnė, kitose – mažesnė. Kad ir, pavyzdžiui, trijuose paveiksluose, kuriuose vaizduoju moteris su lengvu judesiu. Jos tarsi truputį paslaptingos, niekšiškos, nori kažko blogo, tuo pačiu ir gero, o mums belieka spėti, ko jos nori“, – apžvelgė A. Palilionytė.

Jos kūriniuose dominuoja šaltos spalvos – melsvi, violetiniai atspalviai, kurie susipina su tapytojos vidine būsena. „Jos tarsi kosminės“, – tvirtino moteris, pridurdama, kad pasakymas daugiausiai tinka keturiems naujausiems darbams, pavadintiems „Mintys ties įvykių horizontu“. Toks pavadinimas atsirado neatsitiktinai. „Ten, kur juodosios skylės sutraukia viską, ir tas taškas, kur dar matosi, ką jos traukia – tą materiją, – paveikslus apibūdino kūrėja. – Bandai įsivaizduoti tą jausmą, kai tu esi ten, netoli įvykių horizonto. Minties jokios lyg ir netapau, bet tapau tą veidą, kuris perteikia mano įsivaizduojamą emociją. Įvykių horizontas – tai mokslinis terminas, reiškiantis erdvėlaikio sferą, supančią juodąją bedugnę.“

A. Palilionytė domisi astronomija, todėl darbuose galima įžvelgti nemažai su šiuo mokslu susijusių motyvų: „Stengiuosi domėtis mokslu, konkrečiai astronomija.“

Be su astronomija susijusių motyvų, darbuose galima matyti ir daug raudonos spalvos momentų. „Visose paveiksluose įterpiu raudonos spalvos akcentų. Labai sudėtinga atsakyti, kodėl. Viską darau intuityviai“, – kitą labiausiai patinkančią spalvą įvardijo tapytoja.

Kokias detales vaizduoti ir kas nuguls ant drobės, nežino net pati autorė. „Pamatau kur nors detalę, kurią noriu pavaizduoti. Tada ji tampa mano kūrinio atspirties tašku – taip atsiranda tapybos darbai“, – atskleidė A. Palilionytė.

Parodos autorė atkreipė dėmesį, kad žmonės labiausiai vengia paveikslų, kuriose vaizduojamos žmogaus akys: „Jie yra sunkiausiai parduodami. Žmonės sako, kad nenori, jog kažkas į juos žiūrėtų. Jeigu yra tik lūpos, tuomet jų reakcija yra kitokia.“


Pristatydama septintąją poezijos rinktinę „Miegančios chimeros“ poetė Elena Karnauskaitė savo kūrybos gerbėjams paskaitė eilių.

„Aš manau, kad poezija yra ypač šiuolaikiškas žanras, nes tekstai – nedideli, jiems perskaityti nereikia daug laiko. Ir jie yra talpūs“, – kalbėjo poetė Elena Karnauskaitė, šią vasarą pristačiusi jau aštuntąją savo knygą ir septintąją poezijos rinktinę „Miegančios chimeros“.

Briedė išbrido iš jūros

Iš Kretingos rajono kilusi, Jokūbavo ir Kretingos mokyklose besimokiusi ir jau tada, šešiolikos metų, pirmuosius eilėraščius išspausdinusi poetė ir eseistė Elena Karnauskaitė leidyklos „Odilė“ šiemet išleistą eilėraščių rinktinę „Miegančios chimeros“ pristatė Palangoje, „Ramybės“ galerijoje, prieš tai – Klaipėdoje bei Jokūbave.

Knygos pristatyme dalyvavo pirmosios E. Karnauskaitės poezijos rinktinės krikštatėvis, pavadinimą „Briedė jūroje“ jai pasiūlęs rašytojas Rolandas Rastauskas ir literatūrologas Marijus Šidlauskas, rašęs recenziją pirmajai poetės knygai.

„Elena rašo laikydamasi Adomo Mickevičiaus sukurtos formulės „matau ir aprašinėju“, pradėdama nuo labai konkretaus vaizdo ar pojūčio, o pačioje eilėraščio pabaigoje visada esama tokio lyg smūgio: įvyksta kažkas netikėto, ir tu aikteli, stabteli, tave išmuša iš vėžių... Bet, pasirodo, ji ten ir ėjo. Tad šita kelionė tęsiasi, tęsiasi turbūt ir pačia banaliausia prasme: eina metai, poetė bręsta, ir štai pagaliau toji briedė subrendo, pasikeitė briedės visa eigastis, judesiai, net balsas pasikeitė. Ir jeigu stebėtume tą kitimą, tą poeto egzistencinę kelionę – o juk poezija yra tam tikra egzistencinės veiklos sritis arba egzistencinės veiklos rūšis, – pamatytume: briedė gal jau nebe jūroje“, – įžvalgomis pasidalino R. Rastauskas.

„Elena – viena savičiausių, įdomiausių mūsų regiono poečių, kuri jau yra pasiekusi savo brandą, – akcentavo M. Šidlauskas. – Visa poezija iš esmės yra apie meilę ir mirtį. Meilės tema yra apskritai visos lyrikos variklis. Elenos naujoje knygoje yra mažiausiai dešimt eilėraščių, kuriuose kalbama apie mylimąjį. Net ne tiek apie mylimąjį, kiek apie tuštumą, kai mylimojo nėra. Apie tą amžinąjį žmogiškos širdies ilgesį, bet tas ilgesys jokiu būdu ne sentimentalus, jis suvaldytas, su ironijos prieskoniu, su paradoksais – išties savitas ir įdomus šios temos plėtojimas. Apie meilę yra kalbama jautriai ir brandžiai, ir kartu tas kalbėjimas turi egzistencinį geluonį, kuris būdingas šiuolaikinei žmonijai. Galime konstatuoti: meilės atsargos pasaulyje mažėja, kaip ir visų kitų išteklių. Turime visokių jos pakaitalų, ir net labai nepatrauklių, ir ta problema yra ir filosofinė, ir politinė, ir socialinė. Apie tai kalba ir Elena: apie visos mūsų žmonijos rūpestį ir skausmą.“


„Teatras yra mano gyvenimas“, – sakė anykštėnas režisierius Jonas Buziliauskas.

„Visos Agotos išeinat į priekį, dabar – visi Bekampiai ir Bekampienės, Antanai, Vincai – taip pat, kur vienintelis piršlys?!“ – paskutinius nurodymus paskutinėje repeticijoje, prieš prasidedant tarptautinį festivalį „Baltijos rampa“ papuošusiam spektakliui „Amerika pirtyje“, Kretingos rajono kultūros centre ir lietuvių, ir rusų kalbomis davė anykštėnas režisierius Jonas Buziliauskas.

Rūpėjo visuma

Vien Agotų nusilenkė kokios penkios, Antanai – šeši, Bekampiai – aštuoni, mat tą patį jungtinį spektaklį, tik atskiras jo scenas, vaidino lietuviai, latviai bei estai. Pasižiūrėti, kaip sekasi, J. Buziliauskas anksčiau buvo nuvykęs į abi kaimynines šalis. Svetimų aktorių, kurie turi savo teatrų režisierius, o į jų gimtąsias kalbas išverstą lietuvišką pjesę gavo gerokai iš anksto, jis nemokino. Užduotis buvo kiekvienai teatro grupei paruošti scenas taip, kaip jos jas supranta, atskleisti savo stilių. Vilkutaičio-Keturakio „Amerika pirtyje“ ir profesionalų, ir mėgėjų, pasak J. Buziliausko, jau „statyta perstatyta“. Daugelis teatrų šią pjesę šiuolaikina, prigalvoja kitokių niuansų, įdiegia dabartinių technologijų, sieja su dabartinėmis aktualijomis – ir tai gerai.

„Mano sumanymas buvo viską aprėpti, epizodus sujungti į visumą, kad tie patys skirtingų šalių ir skirtingų Lietuvos teatrų personažai – Agotos, Bekampai, Antanai arba Vincai, – vaidinantys po 5 ar 10 minučių, gražiai pakeistų vienas kitą, kad būtų spektaklio tąsa“, – „Pajūrio naujienoms“ sakė jis.

Vaidinimą, kurio epizodus paįvairino ir žemaičių, ir dzūkų, ir suvalkiečių bei aukštaičių tarmės (vaidino įvairių Lietuvos regionų – Telšių Žemaitės, Varėnos r. Matuizų, Jurbarko Konstantino Glinskio, Skapiškio „Stebulės“, Utenos kamerinis teatrai), režisierius pavadino eksperimentu, turinčiu išliekamąją vertę vien dėl to, kad kūrinys „Amerika pirtyje“ specialiai buvo išverstas ir į latvių bei estų kalbas. Vis dėl to sunkiausia, anot pašnekovo, – ne suvaldyti visumą, o kad repeticijoms reikėjo daugiau laiko.


Kretingiškė Augustė Santockytė savo kūriniuose vaizduoja moters gyvenimo etapus, per juos išgyventas emocijas. Nuotraukoje esantis paveikslas „Kita pusė“ – tai planeta ir siela, belytė asmenybė, žiūrinti į žemę ir tiesiog jaučianti.

Ne vieną asmeninę, architektūros parodą surengusi kretingiškė menininkė 24-ejų Augustė Santockytė tapybos darbuose vaizduoja moters gyvenimo etapus, jos emocinį pasaulį, jaunus žmones, jų problemas, šeimą, laisvės troškimą. Jos sukurtais paveikslai jau žavimasi visoje šalyje, kūrinius perka ir užsienio kolekcionieriai.

Kova su disciplina

Baigusi architektūros studijas mergina gyvenimo nesieja su šia sritimi. „Studijose išmokau disciplinos, laiko planavimo, tikslumo, detalizavimo, – tikino ji, pridurdama, kad laiko planavimo įgūdžius naudoja ir dabar, save „įrėmindama“ į laiką, kuomet gali tapyti, o kada ne. – Studijavau architektūrą, nes tikiu, kad visos meno sritys yra susijusios. Architektūros studijos praplėtė mano, kaip jaunos kūrėjos, akiratį, išmokė su atsakomybe, pasiaukojimu žiūrėti į meną, kūrybą.“

Mene A. Santockytė – nuo pradinės klasės. „Tėvai ruošė ne tik architektūrai, bet skatino mokytis ir akademinio piešimo, visko, kas reikalinga architektūrai. Nuo pirmos klasės mokiausi pas įvairius Lietuvos dailininkus privačiose studijose. Kiekvieno jų indėlis į mano, kaip augančios kūrėjos asmenybę, buvo neįkainojamas“, – pradžią prisiminė ji.

Studijuodama Augustė išgyveno nemažai vidinių konfliktų, kurie atsispindėjo jos kūriniuose. „Maištavau prieš discipliną, bespalvį gyvenimą, ieškojau meno laisvės – tai įkvėpė kurti“, – atskleidė menininkė.

Kurti įkvepia ne tik išgyvenami etapai, bet ir per juos patiriamos emocijos. „Kai tik kyla idėja, jaučiu kažkokią emociją, pavyzdžiui, pyktį, iš karto puolu prie drobės ir pradedu, o pabaigti galiu ir bet kokioje nuotaikoje“, – paaiškino Augustė, tvirtindama, kad tapo būdama tiek teigiamos, tiek neigiamos nuotaikos, pavyzdžiui, romantiškos.

Vienas emocijų pavyzdžių dabar puošia jos tėvo darbo kabinetą. „Architektūroje turėjau daug nuoskaudų. Pas tėtį darbe yra paveikslas, kur didysis pirštas yra išlindęs per brėžinį“, – įvardijo jaunoji kūrėja.

Anot kretingiškės, prasmingiausias jos darbas „Laisvė“, kuriame vaizduojamas paukštis ir kolona. „Virvė ties paukščiu ir ties apgriuvusia kolona tiesiog nutrūksta. Tai kultūros ir gyvybės priešprieša, mirties ir gyvenimo atspindys. Vienu metu buvo ir kova su architektūra, ir senelio išėjimas, maištavimas, kodėl turi būti taip ir ne kitaip, taip gimė šis paveikslas“, – atviravo jaunoji kūrėja.

Su architektūra šiuo metu darbai siejasi tik tikslumu. „Siejasi tiksliomis detalėmis“, – sakė A. Santockytė.


Jotvingių ainio dovana Darbėnų bibliotekai

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Smiltys
  • 2019-06-21

L. Rimgaila leidinį „Geležinė knyga: „Kovojantiems garbė!“ įteikė Darbėnų bibliotekininikėms Jurgitai Anužienei (kairėje) ir Danutei Paulikienei.

Darbėniškio Jotvingių kryžiaus riterių ordino nario Leopoldo Rimgailos rūpesčiu Darbėnų biblioteką pasiekė solidi dovana – dizainerio Viliaus Purono originali knyga „Geležinė knyga: „Kovojantiems garbė!“

„Tai – prasminga dovana Darbėnų krašto bendruomenei“, – neslėpė Darbėnų bibliotekos bibliotekininkės Danutė Paulikienė ir Jurgita Anužienė.

Knygą pristatė Šiauliuose

Pats L. Rimgaila dalyvavo knygos „Geležinė knyga: „Kovojantiems garbė!“ pristatyme, kuris buvo surengtas Šiauliuose, Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje. Jame dalyvavo ir knygos sumanytojas dizaineris Vilius Puronas.

Knyga gausiai iliustruota, ji sumaketuota naudojant koliažo techniką, ir dabartinės technologijos galimybės yra derinamos su Viduramžių dekoro stilistika – knygą puošia geležinis jotvingių kryžius, priduodantis svorio ne tik tiesiogine prasme, bet ir tam, kas toje knygoje išguldyta.

Knyga pasakoja apie Jotvingių kryžiaus riterių ordino istoriją, tradicijas, žmones. Šis ordinas – viena seniausių Lietuvos organizacijų – Jotvingių ordino įkūrimo data laikomi 1487-ieji, ordiną sudarė kilmingos Lietuvos šeimos. Nors 1852 m. carinė valdžia uždraudė ordiną, jis slaptai egzistavo.

Brolija oficialiai reorganizuota buvo 1918 m. Lietuvai iškovojus nepriklausomybę, o 1936 m., siekiant atgaivinti tradicijas, ordinui buvo grąžintas senasis pavadinimas, suteiktas XVII a. antroje pusėje – „Jotvingių kryžiaus riterių ordinas, globojamas riterio ir kankinio šv. Viktoro, garsaus valdovo ir gynėjo“. Deja, po kelerių metų, 1940-aisiais, ordino veikla sovietų valdžios buvo uždrausta. Ir tik 2003 m., įvertinus kilnius ordino tikslus ir siekiant puoselėti senąsias jo tradicijas, Jotvingių kryžiaus riterių ordino veikla buvo atnaujinta.

„Mūsų ordino tikslas – išsaugoti Lietuvos praeities atminimą, propaguoti riteriškumą, meilę tėvynei ir brolybės principus, – akcentavo L. Rimgaila. – Labai norėtųsi, kad šios organizacijos veikloje dalyvautų daugiau jaunimo, o mums, baltams, apskritai reikėtų vienytis.“

Įšventino kaip bajorų palikuonį

Kad L. Rimgaila ir kiti šeimos vaikai yra bajorų kilmės, motina slėpė visą gyvenimą, ir tik 1981-aisiais, prieš savo mirtį, ji parodė bajorystę įrodantį dokumentą, kuris, susuktas ant kočėlo, buvo užkastas į žemę. Lenkų kalba parašytas dokumentas išduotas 1819 m. Vilniaus gubernijos bajorų susirinkime, prie jo pritvirtintas antspaudas, pergamentas turi Herbut giminės ženklą. L. Rimgaila jį restauravo.

Dokumentus, įrodančius Rimgailų sąsajas su Jotvingių kryžiaus riterių ordinu, netikėtai namo palėpėje surado tolima giminaitė, gyvenanti Kaune, – tarp rastųjų dokumentų yra 1850 m. liepos 30 d. Fulgentijui Rimgailai suteikto riterio diplomo kopija.

L. Rimgaila Jotvingių kryžiaus riterio ordino nariu tapo prieš penkerius metus, ir be bajoro titulo į riterius jo nebūtų įšventinę.


Humanitarinių mokslų daktarė Jūratė Laučiūtė įsitikinusi: vietovardžiai – labai svarbūs istorijos liudininkai. Tai įrodo ir faktas, kad okupantai, užkariavęs svetimas žemes, stengiasi pakeisti ten esančius senuosius vietovardžius.

Kūlgrinda iš vietų vardų

Per savo mokslinio darbo metus – daugiau nei ketvirtis amžiaus dirbta vyresniąja moksline bendradarbe tuometiniame TSRS Mokslų akademijos kalbotyros instituto Leningrado skyriuje, vėliau dešimtmetis Klaipėdos universitete, vadovauta Slavistikos, vėliau – Baltistikos centrui, – kalbininkė, baltistė Jūratė Laučiūtė ne vieną mokslinį darbą skyrė būtent vietovardžių tyrinėjimams. Dabar ji šia tema rengia pranešimą Lietuvių kalbos instituto rengiamai IV tarptautinei mokslinei Aleksandro Vanago konferencijai, o birželį pranešimą „Kūlgrinda – kelias į praeitį“ skaitė Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus bibliotekos Darbėnų skyriaus rengtoje vietovardžių metams skirtoje konferencijoje.

Kuo kūlgrinda susijusi su vietovardžiais? Pasak J. Laučiūtės: „Pasitelkę vaizduotę, galime pavaikščioti žemaitiška kūlgrinda ir mes, net ir kojų nesušlapę. Tam tereikia vietoj akmenėlių grįsti, dėlioti taką iš įvairiausių vardų, pavadinimų, ir tais „kūlales“ galėsime nukeliauti toli toli, ir nueitas atstumas bus matuojamas ne tik kilometrais, į tolį ar į plotį, bet ir metais, ir šimtmečiais – atgal, į praeitį.“

„Kai kurių vietovių, upių ir upelių pavadinimų reikšmė aiški ir mums, šiandienos žemaičiams, lietuviams. Pavyzdžiui, Akmena, Šventoji. Kiek pasukę galvą, išsiaiškintume, ir kodėl Tenžė pavadinta Tenže – prisimintume veiksmažodžius tęžti, tižti – „klampiai išskysti“. O juk dar ir dabar Tenžės slėnyje vietomis išlikę durpynų, pelkėtų, klampių vietų. Bet ką reiškia tokie upių pavadinimai, kaip Ronžė, Minija, Salantas ar pagaliau Darba? Bepigu girtis, kad Darbėnai – miestelis, kur gyvena darbštūs žmonės. Bet vargu ar Darba reiškia „darbščią upę“.Galiu jus užtikrinti – remdamiesi vien žemaitiškais, lietuviškais žodžiais ir jų reikšmėmis, daugelio mūsų upių pavadinimų taip ir liktume nesupratę“, – pasakojo kalbininkė.

„Kodėl? – pratęsė ji. – Ogi todėl, kad mes, žemaičiai, lietuviai esame palikuonys labai senų genčių, kurios atsikraustė į šituos kraštus taip seniai, kad net sunku protu įsivaizduoti, maždaug prieš 3–4 tūkstančius metų, ir ta kalba, kuria kalbėjo anie mūsų protėviai, davę pavadinimus vietinėms upėms ar ežerams, per tą laiką labai pasikeitė.“

Nagrinėdama per Darbėnus tekančios Darbos pavadinimą, filologė sakė, jog vandenvardis prašyte prašosi būti siejamas su žodžiu darbas, kuris padarytas iš veiksmažodžio dirbti, bet ne iš dabartinės, žemaitiškai-lietuviškos to veiksmažodžio reikšmės, o iš senesnės, kuria tą žodį galėjo vartoti kuršiai bei kitos mums giminiškos gentys: „plėšti, pinti, lenkti“. Palyginimui galima prisiminti sanskrito drbhati, reiškiantį „vynioja, lenkia, pina“, rusų kalbos ????? „plėšinys, naujiena“. Taip, besiaiškindami kad ir vienos mažos upelės pavadinimo kilmę, mes sužinome, jog mūsų kalba yra giminiška labai toli Azijoje kažkada gyvenusiai senųjų indų tautai, kalbėjusia ir rašiusia sanskrito kalba.


KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2019-06-14

Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas