Pedagogė tekstų autorė Asta Brazaitienė laukiama įvairiuose kūrybiniuose renginiuose Žemaitijoje.

Vydmantų gimnazijoje vokiečių kalbos mokytoja dirbanti 64-erių Asta Brazaitienė meniškai valdo žodį, virstantį jautriomis eilėmis, esė, haiku, akrostichais, legenda apie baltąją paukštę. „Tiek visokio žanro kūrinių mano stalčiuose, kuriems galioja tam tikri rėmai ir taisyklės. Man įdomu save išbandyti, o mano lyrinis herojus – savęs ieškotojas“, – sakė kūrybingoji pedagogė.

Žodis – kaip sėkla

Kalbėdama apie savo lyrinį herojų, A. Brazaitienė pasitelkė taško simbolį: „Suvokiu, kad esu tik taškas erdvėje. Jei matau saulę, nežinau, ar ji mane mato, nes esu jai per maža. Mąstau apie vertybes – bandau suprasti tai, kas brangu, ir eilėse filosofuoti. Visi mano herojai ieško gyvenimo prasmės – visi esame kaip sutrūkęs porcelianas ar suskeldėjusi žemė, kuriai reikia gerumo lietaus.“

Jos eilės gimsta spontaniškai: būna, vos prabudus arba dieną įkrenta žodis kaip sėkla. Ir kai perdien lyg vėjas nurimsta jos mintys, tas žodis auga ir išauga į medį – kūrėja negali užmigti, kol jo nepasodina.

Nors pedagogės Astos kūrybos kraitė – pripildyta su kaupu, tačiau, neslėpė, ji nėra išleidusi nė vienos savo knygos. Ne todėl, kad jų leidyba nepigi, o todėl, kad poezijai autorė kelia itin aukštus reikalavimus. „Neturiu tiek pasitikėjimo savimi, kad išdrįsčiau savo eiles publikuoti. Poezijos knygų yra labai daug, kaip ir kūrybos laisvės – apsčiai, ir daug kam tai – vienkartinis pasiskaitymas, o mėgstamos poezijos – maža“, – sakė kūrėja.

Ji neslėpė mąsčiusi, kad savo knygą galėtų pavadinti „Krešuliai“ arba „Dienos trupiniai“. Pirmasis pavadinimas skamba skausmingai, bet jei į baltą sniegą nepanardinsi savyje gimstančių eilių, jos užkimš gyvybinius syvus ir neleis ramiai miegoti. Arba trupiniai – tai, ką patyrei per dieną, iš jų susideda gyvenimo duona.

• Rašyti komentarą (0)
• Plačiau ...

Grupė „Mostas“ pradėjo skaičiuoti 33-iuosius metus. Pirmininkės Rasos Užpelkytės (trečia iš dešinės) žodžiais, nors menininkų braižas skirtingas, visus juos vienija tas pats azartas kurti, dalyvauti parodose ir pleneruose.

Palangos kūrybinė grupė „Mostas“ į naujus metus įžengė Palangos miesto viešojoje bibliotekoje, kurią jau vadina savais namais, surengusi tradicinę parodą, šįkart pavadinimu „Umbra“.

Nustebino paveikslų gausa

„Mosto“ parodos visada – teminės. Buvo „Dryžuota paletė“, „Baltas laikas“, buvo ir „Kelias-30“, o štai dabar – „Umbra“.

„Lotynų kalba „umbra“ reiškia šešėlį. Ir būtent šis – šviesos ir šešėlio – santykis šiemet tapo mūsų kūrybinių darbų ekspozicijos ašimi“, – parodos esmę paaiškino „Mostui“ pradėjusi vadovauti tekstilininkė Rasa Užpelkytė.

Paveikslų šįkart „suplaukė“ tiek, kad vos buvo galima sutalpinti ant parodų salės sienų, mat kai kurie ir grupės nariai, kurių iš viso 8, ir pakviestas panašus skaičius draugų iš Palangos, Klaipėdos, netgi atokiau esančios Sedos, eksponavo po kelis. Tarp autorių, be pačios Rasos, – Gražina Viktorija Oškinytė-Eimanavičienė, Gražina Kasčionienė, Dovilė Oškinytė, Miglė Jonaitienė, Reda Ščerbakovienė, Ieva Litvaitytė, Eglė Lipinskaitė, Marija Ščerbakovaitė-Gruzbarzdė, Romas Paulikas, Šarūnas Šarkauskas, Augustinas Burba, Jurgita Burbienė, Vaida Blistrubienė, Liudmila Iliuchina, Rasina Druseikė. Menininkai pristatė savo darbus, papasakojo apie kūrybos procesą, pasidalino įžvalgomis.

Paminėjo gimtadienį

Paroda „Umbra“ buvo skirta 32-osioms kūrybinės grupės gyvavimo metinėms. Prieš daugiau kaip tris dešimtmečius pajūryje gyvenančius menininkus, norinčius padėti vieni kitiems organizuoti parodas, parduoti paveikslus, aktyviai dalyvauti Palangos kultūriniame gyvenime, subūrė jau anapilin išėję talentingi kurorto menininkai grafikas ir karikatūristas Juozas Griušys, tapytojai Edvardas Žiba ir Juozas Meškys, tarp pradininkų buvo grafikės Gražina Oškinytė ir a. a. Sigita Kišonaitė-Auželienė, tapytoja Reda Ščerbakovienė. Menininkus globoti ėmėsi tuometinis bibliotekos direktorius Kęstutis Rudys. Grupės pavadinimo, primenančio dailininko rankos mostą, krikštatėviu laikomas tapytojas R. Paulikas.

R. Užpelkytės žodžiais, nors kiekvienas „Mosto“ kūrėjas turi savo viziją ir savitą braižą, visus juos vienija toks pat noras gyventi kūrybiškai ir įdomiai, dalyvauti pleneruose.

„Jau sutarėme, ir birželį naujai sukurtus savo paveikslus eksponuosime didelėse, aukštose kažkada buvusios Palangos duonos kepyklos erdvėse Ganyklų gatvėje“, – žinia su „Pajūrio naujienomis“ pasidalijo „Mosto“ vadovė.

• Rašyti komentarą (2)

Salantų miesto kultūros centras, įžengęs į naujus metus, tęsia tradiciją – būti atviriems ne tik krašto, bet ir šalies meno ir kūrybos pasauliui, į savąjį miestą kviečiant menininkus, muzikos pasaulio atstovus, filmų, performansų ir kitų sričių kūrėjus.

„Mūsų siekis – kad nedidelio mūsų miesto žmonės susipažintų su kuo įvairiapusiškesne kūryba, o kūrėjai į savo kraštą parvežtų kuo geresnę žinią apie Žemaitiją ir Salantus“, – akcentavo Salantų kultūros centro direktorius Aurimas Rapalis.

Rytoj, sausio 10 dieną, 13 val. parodoms skirtose centro erdvėse – hole ir antrame aukšte – atidaroma Egidijaus Valantino iš Kapčiamiesčio tapybos darbų paroda „Tarp sapnų ir realybės“.

A. Rapalis taip apibūdino šią parodą: menininko E. Valantino paveikslai tarytum atspindi erdvę, kai išnyksta aiškios ribos, o vaizduotė susitinka su tikrove. Jo darbuose sapnai ir vizijos persipina su realybės fragmentais, tyliai kurdami paveikslus, gimusius iš autoriaus vidinių būsenų.

„Anot autoriaus, vieni jo darbai tarytum atkeliavę iš sapnų pasaulio, kiti – iš kasdienybės stebėjimo, tačiau visi susijungę į vieną pasakojimą. Kiekvienas E. Valantino darbas turi savo istoriją, gyvena savo gyvenimą, palikdamas laisvę žiūrovui tai pratęsti ar susikurti savąją viziją. Tai – savotiškas kvietimas prisiminti savąją svajonę ir leisti jai gyvuoti netgi tada, kai ji akivaizdžiai susiduria su realybe“, – menininko prisistatymą perteikė A. Rapalis.

Jo žodžiais, tapytoją E. Valantiną ir daugelį kitų menininkų atvežti parodas ar pristatyti kitokią kūrybinę saviraišką dažniausiai rekomenduoja patys salantiškiai.

Neseniai Salantų kultūros centre buvo pristatyta dailininkės Kotrynos Šešelgytės iš Vilniaus akvarelių paroda „Vandens ir šviesos simfonija“. Pristatymo metu muzikinę atmosferą subtiliai pynė M. K. Čiurlionio ir japonų kompozitorių kūriniai, kuriuos atliko: smuiku – Dalia Šešelgienė ir fortepijonu – Saulė Lapėnaitė.

• Rašyti komentarą (0)

Viela piešiantis dailininkas iš Suomijos Aleksanderis Reichsteinas Žiemos sode jau antrąkart sukūrė džiaugsmingą šviečiančią instaliaciją.

Vakar Kretingos muziejaus Žiemos sode nušvito „Gyvybės medis“: čia augantį aukštaūgį fikusą šviečiančiu meno kūriniu pavertė menininkas iš Suomijos Aleksanderis Reichsteinas. Tai – nebe pirmoji šio autoriaus gilią, filosofinę mintį nešanti instaliacija: pernai Žiemos sodą jis papuošė šviečiančiomis skulptūromis, kurios vaizdavo paralelę tarp vaikų ir vabzdžių gimimo, augimo ir brandos procesų. Šįsyk lankytojus jis tarytum kviečia į įsivaizduojamą rojų, kurį perteikia daugiau kaip 100 apšviestų figūrėlių papuoštas fikusas.

Vaizdą sustiprina muzika

A. Reichsteinas teigė, kad jo kūrinys „Gyvybės medis“ stebėtojus, vakare įsižiebus neoninėms šviesoms ir žvelgiant į šį nepaprastą medį, turėtų nukelti į įsivaizduojamą rojų. Ant jo šakų daug įvairios gyvasties – ir žiedai, ir vaisiai, ir žmonės. Esą tuo metu, kai galėjo egzistuoti toks augalas, nebuvę skirties, kada, kam ir kur augti ar brandinti vaisius. Visiems pakako gyvybės šaltinio, kupino stulbinančio grožio. 

Ligi „Gyvybės medžiui“ visu grožiu atsiveriant Žiemos sodo lankytojams, kelias dienas vyko parengiamasis darbas. Buvo pasitelkti 3 aukštalipiai, kurie fikuso lapijoje ir aplink ją, šviesos meno kūrėjo sumanymu, įkurdino daugiau kaip šimtą figūrėlių.

Dieną iš plieninės vielos išlankstyti objektai beveik nematomi, o tamsoje, apšviesti ultravioletine šviesa, jie sušvinta ryškiomis, džiaugsmą ir gyvybingumą spinduliuojančiomis spalvomis. Šviečiančių skulptūrėlių kuriamą įspūdį sustiprina specialiai šiam projektui sukurtas garso takelis. Jo autorius suomių garso menininkas Petri Laakso į vieną muzikinę pynę supynė žmogaus šnabždesį, paukščių giesmes, bičių dūzgimą ir kitus garsus, kurie derinami su kompozitoriaus Arvo Pärto kūriniu „Veidrodis veidrodyje“. 

• Rašyti komentarą (0)
• Plačiau ...

• Rašyti komentarą (0)

Kūrėja Auksė Drazdienė pristatė savo darbų parodą „Gėlių rojus“.

Visą gruodį Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešosios bibliotekos II aukšto parodų erdvė kviečia pasinerti į fantazijos pripildytą augalų visatą. Čia eksponuojama menininkės Auksės Drazdienės kūrybos darbų paroda „Gėlių rojus“, kurioje dailininkė atskleidė unikalią mišrios grafikos ir akvarelės technika sukurtą floros pasaulio viziją.

Pristatydama gausiai susirinkusiems originalaus A. Drazdienės kūrybos stiliaus gerbėjams jos parodą bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Birutė Naujokaitienė akcentavo, kad menininkės kūriniuose gamta tampa ne objektu, o gyvu impulsu.

„Augalų formos, tekstūros ir ritmai perleidžiami per vidinį autorės pasaulį, transformuojant tikrovę į fantazijos kupinus floros mikrokosmosus. Šie augalai ne mėgina atkartoti realybę – priešingai, jie kuria savarankišką pasaulį, kuriame dera subtilumas, mistika ir monumentalumas. Juvelyriška linija, sluoksnių gausa ir organiški raizginiai primena gyvybės sistemas, jungiančias tai, kas trapu, ir tai, kas stipru. Tai tylus kvietimas sustoti, nurimti ir pasinerti į magiškai realistinį floros pasaulį, kuriame harmonija gimsta iš organiško chaoso“, – sakė B. Naujokaitienė, pridūrusi, kad parodos motyvai atsispindi ne tik paveiksluose: stenduose eksponuojami autorės kurti tekstilės gaminiai, papuošti originaliais piešiniais – rankinės, kosmetinės, kuprinės.

Paklausta, ar drobėse pražydusios gėlės turi savo prototipus gyvojoje gamtoje, A Drazdienė sakė, kad visi žiedai pražydo jos vaizduotėje, jos fantazijose. Nors motyvų pasisemiama ir iš gamtos: vienam darbų pradžią davė rožės žiedas. Ir pripažino, kad dabartinis kūrybos etapas prasidėjo iš esmės neseniai, kai ji rado unikalią akvarelinės grafikos techniką, vienijančią akvarelės skaidrumą ir grafikos preciziškumą. Akvarelė suteikia lengvumo, nenuspėjamus perėjimus, grafika įneša aiškumo, linijinę struktūrą. O visa tai leido pražysti „Gėlių rojui“.

---

Auksė Drazdienė gimė Klaipėdoje, baigė Adomo Brako dailės mokyklą, vėliau – Kauno Justino Vienožinskio menų fakultetą, meninės odos specialybę.

2020 metais autorė atrado savitą mišrią grafikos ir akvarelės techniką.

Nuo 2022 metų jos personalinės parodos keliauja per Lietuvos miestus ir kultūros erdves, o nuo 2025-ųjų menininkė priklauso Lietuvos tautodailininkų sąjungai.

„P. n.“ informacija

• Rašyti komentarą (0)

Salomėja Lubytė sakė, kad jos kūrybai, derinant medį ir gintarą, didelės įtakos turėjo Nyderlandų dailininko Pito Mondrijano stilius, kuriam būdingos tiesių linijų stačiais kampais vaizdavimas.

Ligi tobulumo nušlifuoti juodo ąžuolo trikampiai, stačiakampiai, kubai ir į juos įkomponuoti įvairių atspalvių ir formų gintaro gabalėliai, sutvirtinti sidabru, – toks yra iš Kūlupėnų kilusios tautodailininkės, pagal specialybę – architektės, 30-metės Salomėjos Lubytės kuriamų papuošalų stilius, kurį ji įtvirtino autentišku stiliaus ženklu „SL dabi“.

Medis – iš kartos į kartą

S. Lubytė, nuo 2023-ųjų tapusi Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare ir tais pačiais metais įgijusi Prabavimo rūmų licenciją ir asmeninį atsakomybės ženklą, kad galėtų dirbti su tauriaisiais metalais, paaiškino ir savojo prekės ženklo prasmę: SL reiškia kūrėjos vardą ir pavardę, o „dabi“ – lietuviško žodžio „dabintis“ (puoštis) santrumpą. O jos, kaip architektės, profesinis požiūris ir sprendimai natūraliai atkeliavo ir į laisvalaikiu jos kuriamų papuošalų pasaulį, diktuodami itin tikslias jų formas. Kodėl menininkė pasirinko juodą ąžuolą ir jame apgyvendino gintaro gabalėlius? Į tai Salomėja atsakė: „Medis, kaip kūrybos medžiaga, mūsų šeimoje eina iš kartos į kartą: abu mano seneliai – arklininkas Antanas Piluckis ir račius Stanislovas Lubys meistraudavo, darė baldus, šaukštus, verpimo ratelius. O tėtis Antanas Lubys yra tautodailininkas medžio drožėjas ir liaudies paveldo restauratorius. Jis nuo vaikystės mane su broliu Donatu, kuris taip pat yra baldžius, mokė valdyti kaltus. Namie rasdavau įdomių ąžuolo atplaišą, išskirtinių šakelių, – pradėjau jas rinkti, dėlioti, šlifuoti, suteikdama joms geometrines formas“.

• Rašyti komentarą (1)
• Plačiau ...

Karolis Bakūnas ir jo darbai. „Du gyvenimai“ – galbūt taip bus pavadintas naujasis jo projektas, atspindintis vienos asmenybės dvi kontrastingos veiklos puses.

Mūsų rajone prieš kelerius metus įsikūręs Aukštaitijos krašto fotomenininkas Karolis Bakūnas nustebino praėjusiai Kretingos miesto šventei sukūręs kretingiškių portretų ciklą „772 šypsenos Kretingai“, o kitiems metams sumanė naują projektą, kurio esmė – atspindėti dvi kontrastingas tos pačios asmenybės puses – profesijas, pomėgius, tarsi du vieno žmogaus gyvenimus.

Anot K. Bakūno, mūsų aplinkoje yra itin įdomių žmonių, kurių kasdienybėje telpa du visiškai skirtingi dalykai – profesijos arba įdomūs pomėgiai, atrodytų, nesuderinami vienas su kitu, bet žmogus dėl to jaučiasi laimingas. „Mano projektų siekis – atspindėti pozityvą, gyvenimo džiaugsmą, kuriuo žmonės gali pasidalinti su kitais“, – akcentavo meninių sumanymų autorius.

Šiuo projektu, dar neturinčiu tikslaus pavadinimo, fotomenininkas užsibrėžė tikslą – surasti iki 10 personažų, kurie sutiktų, kad meninės nuotraukos atspindėtų dvi jų asmenybių puses: vienoje nuotraukoje – profesinė, o kitoje – kontrastinga veikla. Greta būtų pateiktas šiuos pasirinkimus atspindintis tekstas.

Siekdamas, kad ir projekto dalyviams, ir būsimos parodos lankytojams ciklas būtų įdomus, nuotraukas K. Bakūnas darys juostiniu 50 metų senumo fotoaparatu. „Fotografuoti analoginiu būdu šiandieną nėra pigu, vien juostelė kainuoja 15 Eur, jos išryškinimas – dar 30 Eur, o padaryti galima vos 12 kadrų. Todėl nesieksiu žmonių gausos, man svarbiausia atspindėti kuo įdomesnes žmogus gyvenimo puses. Vieną personažą jau turiu: tai – kariuomenėje tarnaujanti mergina, kurios gyvenimo aistra – dalyvauti ekstremaliuose raliuose. Pažįstu ir kitų kontrastingai savo gyvenimus nuspalvinusių žmonių, tarkim: skulptorių, kuris yra aukščiausios klasės kulinaras, seniūną, kuris daro tatuiruotes, ant motociklo skriejantį kunigą. Tačiau nėra paprasta prišnekinti tuos žmones tapti fotosesijos dalyviais“, – atvirai kalbėjo fotografas.

• Rašyti komentarą (0)
• Plačiau ...

Kompozitorius Aloyzas Žilys išleido jau 27-ąją savo kūrybos knygą.

Kūrybine naujiena pasidalino kretingiškis kompozitorius Aloyzas Žilys – bendradarbiaudamas su Joniškyje gerai žinoma muzikos pedagoge Gražina Pampariene, jis išleido vaikiškų dainų knygelę „Vaikučiai dainuoja gimtajai šalelei“. Visi joje publikuoti kūriniai sukurti pagal G. Pamparienės eiles vaikams.

Su literate G. Pampariene kompozitorius susisiekė dar 2022-ųjų vasarą ir paprašė leidimo kurti pagal jos eiles. Užsimezgusi kūrybinė draugystė davė brandų vaisių – bendraautorių knygelę muzikiniam vaikų ugdymui.

Gyvai su G. Pampariene kompozitorius A. Žilys susitiko, kai Joniškyje įvyko Joniškio kultūros centro sumanytas renginių ciklas „Joniškio šventovių paveldas: ryšiai, įtakos, keliai“, skirtas Europos paveldo dienoms ir suteikęs galimybę susipažinti su Joniškio sakralinio paveldu, istorija, kultūrine reikšme. Renginių ciklą pradėjo būtent A. Žilio vadovaujamas Kretingos rajono kultūros centro vokalinis ansamblis „Svaja“, sakralines vadovo sukurtas giesmes giedojęs Joniškio bažnyčioje per pamaldas ir surengęs koncertą. Dainos vaikams, suskambėjusios pagal G. Pamparienės eiles, sugulė į jau 27-ąją kompozitoriaus chorvedžio pedagogo kūrybos leidinį. Iš viso, kaip „Pajūrio naujienoms“ yra sakęs A. Žilys, jis yra sukūręs per 3 tūkst. muzikos kūrinių vaikams ir suaugusiesiems, solistams ir chorams, vokaliniams ansambliams, sukurta Mišių, kitų sakralinių kūrinių, dalis kurių skamba ir žemaičių tarme.

„P. n.“ informacija

• Rašyti komentarą (0)

Groti ir dainuoti yra Vainiaus Valauskio pomėgis, tačiau laiką, kai groja ir gieda bažnyčioje jis vadina šiuolaikiniu apaštalavimu.

Nuo mažumės muzikuojantis ir dainuojantis, akordeonisto kelią iki tarptautinių konkursų praėjęs, „Eurovizijos“ finale dalyvavęs 43-jų Vainius Valauskis prieš metus su šeima įsikūrė Kretingoje ir savo muzikavimu išsyk praturtino populiarią katalikiškojo roko grupę „Gyvasis vynmedis“. Joje grodamas akustine gitara ir dainuodamas, šią veiklą atlikėjas vadina šiuolaikiniu apaštalavimu.

Apdovanojo Prezidentas Valdas Adamkus

„Jeigu pasako: buvau Mišiose, kaip gerai skambėjo – muzika lietė širdį, kitąkart pasikviesiu tėvus, draugus, vadinasi, grojame ne sau. Jei žmones patraukia mūsų muzika ir giesmės, tai ir yra šiuolaikinis apaštalavimas. Mano siekis – pakviesti ateiti, o kunigo – įtraukti žmogų į krikščionišką gyvenimą“, – kalbėjo V. Valauskis, atviraudamas, kad Dievo jam reikėjo visuomet, nuo mažumės. Savo muzikavimą iš pradžių Plungės Mykolo Oginskio meno mokykloje, vėliau Stasio Šimkaus konservatorijoje, roko grupėse jis gebėdavo suderinti su tarnyste bažnyčioje.

Kilęs iš Plungės septynerius metus Vainius mokėsi groti akordeonu gimtojo miesto meno mokykloje. Jo mokytojas buvo Povilas Budginas, kuris, pastebėjęs vaikino gabumus, ruošė jį konkursams groti duetu su kitu bendramoksliu – Rimvydu Petkumi.

Jųdviejų duetas, 1999-aisiais laimėjęs Klaipėdos regiono akordeonistų konkurse, pateko į respublikinį, kur taip pat pelnė pergalę, o iš šio – į tarptautinį konkursą Estijoje, Tartu mieste. Ten jaunuosius talentus taip pat lydėjo sėkmė – jie laimėjo didįjį prizą. „Už visų metų pasiekimus buvome pakviesti į Prezidentūrą, kur Prezidentas Valdas Adamkus mums įteikė padėkos raštus. Tai įsiminė visam gyvenimui“, – tvirtino muzikantas.

• Rašyti komentarą (0)
• Plačiau ...

1 / 123 2 / 123 3 / 123 4 / 123 5 / 123 6 / 123 7 / 123 8 / 123 9 / 123 10 / 123 11 / 123 12 / 123 13 / 123 14 / 123 15 / 123 16 / 123 17 / 123 18 / 123 19 / 123 20 / 123 21 / 123 22 / 123 23 / 123 24 / 123 25 / 123 26 / 123 27 / 123 28 / 123 29 / 123 30 / 123 31 / 123 32 / 123 33 / 123 34 / 123 35 / 123 36 / 123 37 / 123 38 / 123 39 / 123 40 / 123 41 / 123 42 / 123 43 / 123 44 / 123 45 / 123 46 / 123 47 / 123 48 / 123 49 / 123 50 / 123 51 / 123 52 / 123 53 / 123 54 / 123 55 / 123 56 / 123 57 / 123 58 / 123 59 / 123 60 / 123 61 / 123 62 / 123 63 / 123 64 / 123 65 / 123 66 / 123 67 / 123 68 / 123 69 / 123 70 / 123 71 / 123 72 / 123 73 / 123 74 / 123 75 / 123 76 / 123 77 / 123 78 / 123 79 / 123 80 / 123 81 / 123 82 / 123 83 / 123 84 / 123 85 / 123 86 / 123 87 / 123 88 / 123 89 / 123 90 / 123 91 / 123 92 / 123 93 / 123 94 / 123 95 / 123 96 / 123 97 / 123 98 / 123 99 / 123 100 / 123 101 / 123 102 / 123 103 / 123 104 / 123 105 / 123 106 / 123 107 / 123 108 / 123 109 / 123 110 / 123 111 / 123 112 / 123 113 / 123 114 / 123 115 / 123 116 / 123 117 / 123 118 / 123 119 / 123 120 / 123 121 / 123 122 / 123 123 / 123