Pajūrio naujienos
Help
2020 Gegužė
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Orų prognozė
Dieną15°C debesuotumas 32 %
Naktį8°C debesuotumas 43 %
Apklausa

Ar skiepytumėtės nuo koronaviruso?

Taip
Ne
Neturiu nuomonė
Komentarų topas

Smiltys

KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2020-05-15

Vaidilutės

  • Smiltys
  • 2020-05-15
Kretingos J. Pabrėžos universitetinės gimnazijos abiturientė Laineda Vainauskaitė – 52-ojo Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurso (prozos sekcija) šalies etapo III vietos laimėtoja. Konkursui mergina pateikė 5 noveles. Už gerus prozos kūrinius ji apdovanota Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos III laipsnio diplomu.

– Tai dabar turim susirasti po tinkamą gėlę?

– Aha...

– O ten nerašė kokią?

– Ne... Kokių norim.

– Tai gal tas tulpes? – ranka tvoros pusėn mostelėjo brunetė.

Už metalinio tinklo tvoros, pakalnėje virš upės, raudonavo dvi viena nuo kitos per kokį metrą nutolusios tulpės. Šviesiaplaukė šiek tiek užlaužė antakius, įdėmiai nužvelgė tvorą, apžiūrėjo vartelius: vartai atrakinti, spynos nėra.

– Liepa... Liepa... – sušnabždėjo šviesiaplaukė, – Liepa, aš einu nuskinti mums po tulpę, o tu žiūrėk, ar niekas neateina.

Ir ji kiek palenkusi galvą žengė pro siaurus, gyvatvore apžėlusius vartelius, įsikibo į betoninį tvoros įtvirtinimą ir šonu statydama pėdas ėmė judėti tulpių link. Nors kartelį koja ir slystelėjo, spėjo išsilaikyti ir nenudardėti šlaitu į upę. Toliau judėjo atsargiau. Pasiekusi pirmąją gėlę, nuskynė ją prie pat žemės ir tokiu pačiu lėtu žingsniu pasiekė antrąją tulpę.

– Egle, o kaip praeisim? Ką, brisim per upę? – galvą pro vartus įkišo Liepa.

– Ne... Apeisim aplink tvorą, ten toliau turėtų būti dar vieni vartai ir tiltas.

Ir jiedvi dairydamosi kaip dvi nusikaltėlės apėjo tvorą, joje tikrai buvo dar vieneri vartai, tik štai tilto už tvoros nerado.

– Na... Einšteine, tai kas toliau?

– Tai ką, Liepa, šoksim.

– Šoksim?

– Taip. O kaip kitaip pateksime į mišką? Siaura ta upė, peršoksim.

– Gerai. Bet tu pirma.

Šviesiaplaukė nusileido šlaitu, kiek įsibėgėjo ir tikrai šoko per upę. Kokia tai buvo upė... Labiau priminė išsausėjusį upės vardo nevertą upeliūkštį. Ir vis dėlto tas upeliūkštis pasirodė vis tiek buvęs pranašesnis ir netgi panoręs pasiglemžti sportbatį: šokdama Eglė neapskaičiavo trajektorijos ir viena pėda tekštelėjo tiesiai į purvą. Krizendama valė vargšą batą į žolę. Tuo tarpu jos nusikaltimo bendrininkė sekti paskui neskubėjo, tik pagauta linksmos nuotaikos dairėsi. Ir vis dėlto gaila, kad neapsidairė vos čionai atėjusi...

– Eglute, – bemaž visai leipo iš juoko, – Egle, tu pasuk galvą į dešinę.

Dešinėje, už kokio pusantro šimto metrų, jų laukė tiltas.

– Tai nešok, geriau pereik tiltu, palauksiu.

– Ne... Toli tas tiltas, ir sunku šlaitu jo link eiti. Ne, aš irgi šoksiu.

Ir ji lygiai taip kaip draugė įsibėgėjo, peršoko upę ir tekštelėjo purvan. Dabar abi nesėkmingai trindamos batais žolę keliavo į miško tankmę. Ir vis dėlto sportbačiai nė kiek neatgavo pirminės išvaizdos – priešingai: apkibo žole, sudžiūvusiais lapais ir šapeliais.

– Ir kur tas gėles dabar reiks dėti? – Liepa knabinėjo tulpę pirštais.

– Šiaip reikėtų aukuro, bet šičia tokio nerasime. Nežinau, internete rašė, kad galime ir be aukuro, atseit, reikia pajusti tinkamą vietą.

Taip ir gandrinėjo lyg kokios laumės dvidešimt minučių jausdamos mišką. Galbūt būtų ir dar dvidešimt minučių jautusios, jei ne apsamanojusią miško aikštelę nutvieskusi gegužės saulė. Būtent čia abi kaip susitarusios ir pajuto.

– Oi... Bet aš dabar nė nežinau, kaip į ją reikia kreiptis, – akis išpūtė Eglė, – šito tam straipsny nebuvo.

– Ai, Eglut, man atrodo tu sureikšmini... Negali būti taip sunku, – ji žengė priekin, šalia pro samanas vos boluojančio akmens, – labas, Milda. Štai tau tulpė. Dovanų. Hmm... Už tai prašau atvesti man meilę iki metų galo. Iki gruodžio trisdešimt pirmos dienos. Tai... Ačiū. Ir ji padėjo gėlę ant akmens.

– Na? – stebėjo draugę, – dabar tu.

– Ai nežinau... Kad nesąmonė tas straipsnis buvo.

– Ką nesąmonė? Tai dabar aš viena pati būsiu padariusi nesąmonę? Ne ne, man taip netinka... Išvis, neįžeidinėk Mildos. Greičiau dėk gėlę, kol neišėjo, o tai senmerge liksi.

– Gerai, gerai, – ir ji nešina savo tulpe taip pat paėjėjo į priekį, – Sveika, baltų deive Milda... Aaa... Aš tau irgi atnešiau tulpę ir norėčiau paprašyti meilės. Mmm... Gal iki kitos gegužės tryliktos... Nors ne, kai turėsi laiko, tada ir atsiųsk. Matai, norėčiau kokybiškos... Gal netinkamas žodis. Tikros. Štai, tikros meilės ir būčiau tau labai dėkinga.

Padėjo savo auką šalia pirmosios.

Ceremonija buvo baigta. Aukotojos neskubėjo: tylėdamos vaidilutės romiai stebėjo savo paminklą meilei ir laukė. Laukė, kol kuri nors pasisuks eiti. Tas pakilus jausmas, privertęs vogti tulpes, šokinėti kaip kokioms pamišėlėms per upę ir galiausiai kalbėti niekus kažin kokiai miško fėjai buvo dingęs. Jokia Milda neatėjo, dovanų nepriėmė ir tortu viešnių nepavaišino.

– Tai ką, ir viskas? – tylos neištvėrė Liepa.

– Jo... Turbūt.

– Kažkaip per daug paprasta.

– Taip. Aš irgi ne šito tikėjausi. Gal efektų trūko: žinai, laužas, dainos, šokiai...

Miško grožis ir mistiškumas dingo. Jos nusigręžė eiti. Slinko lėtai, neskubėdamos. Po kojomis trakšteldavo nuo svorio lūžtančios šakos. Galbūt šakoms skaudėjo, kad viena jų ėmė ir atgijo, o atgijusi prašliaužė greta purvinų merginų sportbačių. Šmėstelėjo šakos geltonis, draugių veidai persikreipė, ir mišką perskrodė laumiški klyksmai.

Ir vis dėlto keista, kad Eglei Žilvinas nepatiko...

Laineda VAINAUSKAITĖ


Tatjanos Michalkovskajos abstrakcijos, atliktos skystu akrilu ir mixed medija technika.

Kretingos rajono kultūros centro Laukžemės skyriaus vedėja Laukžemės bendruomenės pirmininkė Aida Mikutienė meno mėgėjus pakvietė pasigrožėti kūrybingų laukžemiškių darbais. Tiesa, jų parodos – virtualios, tačiau ne mažiau reikšmingos, siekiant atskleisti krašto žmonių kūrybinį potencialą.

Karantinas privertė ir moko dirbti kitaip, kas ir neleidžia sėdėti vietoje, – A. Mikutienė sakė, kad jos sumanytasis parodų ciklas „Atokvėpis“ artimiausiu laiku pasipildys dar kelių kraštiečių darbais. – Net nustebau, kiek yra kuriančių, meno gyslelę turinčių žmonių, kuriuos surasti ir paskatino šis laikmetis.“

Parodų ciklą „Atokvėpis“ pradėjo laukžemiškės Valės Baužienės tapybos darbai ir siuvinėti paveikslai, o kelionę po virtualųjį meno pasaulį pratęsė Tatjanos Michalkovskajos kūryba – lėlės, abstrakcijos ir vadinamoji mixed medija tapyba.

Į Laukžemę iš Klaipėdos Tatjana Michalkovskaja su šeima gyventi atsikėlė prieš 15 metų,. „Visada norėjosi būti arčiau gamtos, – sakė ji. – Apvažinėjome visą Žemaitiją, ieškodami vietos, kurioje norėtųsi gyventi. Pasirinkome Laukžemę – kad čia ramu, gražu, tylu, aplink daug gamtos, žinojome ir seniau, kai į aplinkinius miškus išsiruošdavome grybauti.“


Kalvystėje atrado save

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Smiltys
  • 2020-05-15
Išmokus kalvystės, rūdaitiškio Vitalijaus Anužio gyvenimas apsisuko 180 laipsnių kampu.

„Buvo laikai, kai gaminį padarai ir ieškai, kas jį pirks. O dabar atvirkščiai – klientai patys ieško, laukia eilėje“, – šypsojosi ypatingais kalvystės darbais garsėjantis 32-jų Vitalijus Anužis.

Lydi kontrastai

Kontrastų jo gyvenime yra ir daugiau. Pavyzdžiui, pats su šeima gyvena Rūdaičiuose, o dirbti į įmonę, kurioje sukasi 15-a tokių pat metalo entuziastų, kai reikia, trenkiasi į kitą Lietuvos galą – Šiaulius. Arba: besimokydamas Rūdaičių tuometinėje 10-metėje nė iš tolo neblizgėjo gerais pažymiais, tačiau vėliau savo talentu pelnė pripažinimą, kokio galėtų pavydėti bet kuris pirmūnas: iš metalo padaryti Vitalijaus darbai tapo populiarūs jau ne tik Lietuvoje, bet ir Švedijoje, Norvegijoje, Airijoje, Anglijoje, Vokietijoje – apie 40 proc. kūrinių iškeliauja į įvairias užsienio šalis.

Kur kalvystės V. Anužis išmoko? Ogi, kaip sakė, iš profesionalių šiauliečių kalvių, mat iki pažinties su jais buvo baigęs Kretingos technologijos ir verslo mokyklą, įgijęs prekių vežimo organizatoriaus profesiją, kurios gyvenime neprireikė ir vargu ar kada beprireiks.

Kalvystė Lietuvoje turi itin gilias tradicijas. Šio vieno pagrindinių amatų ištakos siekia laikotarpį tarp akmens ir geležies amžių. Kaimo kalvio nukaltus peilius moterys naudodavo virtuvėje, pasagomis vyrai kaustydavo arklius, o į mūšius jodavo apsiginklavę metaliniais ginklais. Vitalijus turi savo požiūrį į šiandieninius kalvius: tai žmonės, jau ne vien tik kalantys peilius ar pasagas, o kūrybingi meistrai, konstruktoriai, architektai ir net dizaineriai.


Užčiuopęs horizonto liniją

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2020-05-15
Kretingiškis menininkas Alfonsas Lekavičius tikino: „Abstraktusis menas yra beprotiškai įdomus dalykas, tai – išgalvotas pasaulis, bet reikia ir žinių. Kaip matematikoj.“

Profesionalus kūrėjas 38-erių kretingiškis Alfonsas Lekavičius atstovauja jaunajai Lietuvos menininkų kartai, kuriančiai abstraktųjį meną: postmoderniosios kultūros esmę jis perteikia savitomis meninėmis priemonėmis – be tapybos ir skulptūros, dar fotokoliažu, monotipijomis, piešiniais markeriu. „Man įdomus socialinis gyvenimas, subkultūros ir iš jų gimstančios improvizacijos“, – savo darbų tematiką apibūdino A. Lekavičius.

Pradžiamokslis – gimtinėje

Vilniaus dailės akademijoje taikomosios skulptūros bakalauro, vėliau Šiaulių universiteto Menų fakultete dailės magistro studijas baigęs A. Lekavičius dailės mokė ir jaunuosius Kretingos meno mokyklos kūrėjus. Nuo 2009-ųjų tapybos ir kompozicijos moko Klaipėdos Adomo Brako dailės mokykloje.

Galbūt todėl šiandieną Kretingoje gyvenančio A. Lekavičiaus kūryba labiau žinoma uostamiesčio dailės mėgėjams, nors jis mūsų mieste gimė ir augo, mokėsi Pranciškonų gimnazijoje. Dailės pradžiamokslį išėjo Kretingos meno mokykloje, nors pagrindinis jo mokytojas, kaip tvirtino, buvo ligi šiol tapantis tėvas Zigmantas Lekavičius.

Lietuvos dailininkų sąjungai priklausantis kretingiškis per kone 15 kūrybinio darbo metų yra surengęs 3 personalines parodas – „Nulaužtas kodas“, „Musė su deimantu“ Klaipėdos galerijose ir Vilniaus dailės akademijoje, dalyvavo kone 20 įvairių bendrų parodų, projektų Lietuvoje bei užsienyje, tarp jų – ir Kretingos dailininkų klubo PINX parodoje A/MORALUMAS Kretingos muziejuje.

Pernai A. Lekavičiui buvo patikėta sukurti „Klaipėdos sporto apdovanojimą 2019“, – jis iš bronzos atliejo sėkmės simbolį – sparnuotą fortūną.


KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2020-04-10


Slėpiningi veidai: iš akmens – į fotografiją

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2020-04-10
Fotografuoti – plungiškės menininkės Kristinos Paulauskaitės pomėgis, neatsiejamas nuo jos darbo. Menininkės K. Paulauskatės fotografijos iš ciklo „Viliaus Orvido veidai“.

Plungės viešosios bibliotekos dailininkė-fotografė, kultūros draugijos „Saulutė“ vadovė ir laikraščio „Žemaičių saulutė“ redaktorė Kristina Paulauskaitė savo sukurtu fotografijų ciklu „Viliaus Orvido veidai“ savitai įamžino mūsų kraštiečio šviesaus atminimo Viliaus Orvido, kaip skuptoriaus, kūrybinį palikimą. „Smiltys“ pasidomėjo, kuo K. Paulauskaitę patraukė šios spalvingos asmenybės kūryba — žvilgsnis į akmenyje sustingusius veidus.

– Kaip Jūs „atradote“ Vilių Orvidą su jo slėpiningu pasauliu? Gal pažinojote jį asmeniškai?

– Atgimimo metais per televiziją buvo rodoma keletas įdomių laidų. Vienoje jų pamačiau Grūšlaukėje gyvenusią religinių paveikslų tapytoją Barborą Jankauskaitę. Taip ir stovi akyse vaizdas – tolyn bėgančiu keliu vis tolstanti mažučiukė senutė, kol galop visai pranyksta.

Tada ir kilo mintis susirasti  daugiau tokių nežinomų menininkų. Surankiojom apie dešimt įvairių žanrų kūrėjų, pakvietėm iš Merkinės brolius Černiauskus su jų krašto paprastų žmonių nuotraukomis ir Plungėje surengėm parodą „Mažo žmogaus dvasinis pasaulis“. Į atidarymą parsivežėm B. Jankauskaitę, – ją vis aplankydavom, skaldėm malkas, tvarkėm trobelę, fotografavom.

Daugelis susitikimų, kūrybinių atradimų ir įvyko kelionėse. Su bendraminčiais dviračiais išvažinėjome Žemaitiją. Kartą, grįžtant iš Barboros, užsukome pas Salantuose gyvenusią bendradarbę Onutę Kaniavaitę. Buvome girdėję apie tokį „absurdo“ muziejų prie Salantų, pravažiuodami prošal matydavome virtines autobusų į sodybą. Onutė pasisiūlė palydėti.

Per pirmąjį apsilankymą, 1989-aisiais, dar buvo gyvas V. Orvidas, jo motina, brolis. Tąsyk Viliaus nesutikome. Kaip ir visi, visur landžiojom, laipiojom, buvo keista, kad niekas nieko nedraudė, – toks laisvės pojūtis. Daug fotografavom, stebėdamiesi, kad niekas nevagia skulptūrų, tik vėliau sužinojom, kad visko buvę.

Kitąkart apsilankėm, kai sodyboje turėjo vykti kažkoks festivalis. Tada ir Vilių sutikome. Nesiveržėme į jį supantį ir taip tirštą įvairiausių žmonių pasaulį. Atrodė, kad jie visi susigyvenę ir mūsų ten nereikia. Stebino, kad tokioje žmonių maišalynėje Vilius tiek daug yra padaręs skulptūrų, tiek visko privilkęs. Atrodė, kad tie savęs ieškotojai siurbia Viliaus dvasią, bet mažai jam padeda, tik jis viešai nusivylimo neparodo. Dar buvo juntamas ir šeimos pasipriešinimas, kam čia tiek valkatų prilindę, motinos valdingumas ir prieštara tokiai sodybos idėjai.


Biologijos mokytoja gėles pražydina ir ant šilko

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Smiltys
  • 2020-04-10
Pirmosios Rasos Bumblienės gėlės ant šilko pražydo 2016-aisiais.

Salantų gimnazijos mokytoja Rasa Bumblienė įsitikino, kad ir po daugelio metų žmogų gali pasivyti neišpildytos svajonės: nors pagal specialybę yra biologė, kai tik savaitgaliais atsiranda laisvo laiko, į rankas drąsiai ima teptuką, dažų, stoja prie molberto ir panyra į jai vienai žinomą spalvų pasaulį.

Įkvepia gamta

„Žemaitė taip pat pirmąjį savo kūrinį parašė būdama daugiau kaip 40-ies“, – juokavo „Pajūrio naujienų“ pašnekinta 48-erių pedagogė. O žinomą lietuvių rašytoją ji teigė paminėjusi neatsitiktinai dar ir dėl to, kad gyvena Vydeikių kaime Plungės r., netoli Žemaitės muziejaus.

„Mūsų vienkiemis – gamtos apsuptyje, kasdien prieš akis matau kalvotus Žemaitijos peizažus, gėlių spalvas, nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens girdžiu paukščius“, – apibūdino pašnekovė, duodama suprasti, kas labiausiai ją įkvepia kurti.

„Savo naujam darbui, kurių nebeskaičiuoju, mintį brandinu visą savaitę, ne visada viskas pavyksta taip, kaip noriu, bet, jei pavyksta, širdis džiaugiasi“, – neslėpė mokytoja.

Tapyti arba pabandyti piešti paprastais grafito pieštukais taip, kaip piešia filmuose matyti „tikri dailininkai“, Rasą traukė nuo tada, kai dar mokėsi vidurinėje mokykloje. „Bet nebuvo, kas labiau motyvuotų, tėvai į tai nežiūrėjo rimtai – ar maža, ko vaikai gali užsimanyti, – praeis. Į meno mokyklą manęs niekas neskatino eiti“, – atviravo Rasa.

O Vydeikių mokykloje pradinių klasių mokytoja ji pradėjo dirbti Vilniaus universitete baigusi biologiją ir sukūrusi savo šeimą. „Pradinukai žinojo mano pomėgį, todėl, kaip šiandien atsimenu, net matematikos arba gramatikos sąsiuviniuose, atlikę šių dalykų užduotis, pabaigoje man ką nors gražaus ar linksmo nupiešdavo“, – prisiminimais pasidalijo R. Bumblienė.


Į Prisikėlimą – kūrybos stebuklu

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2020-04-10
Dešimtmetį Velykoms įspūdingus darbus iš kiaušinių kuriantis Vytautas Kusas šiemet sumanė  erdvinių kiaušinių techniką -  mažesnius talpina didesniuose ir juos papildomai dekoruoja.

Kūrybos pasaulio žmonės mūsų kraštietį, Palangoje gyvenantį 71-erių menininką Vytautą Kusą seniai vadina žmogumi-orkestru. Jis tapo paveikslus ir kuria eiles, tačiau šios dvi mūzos nenumaldė jo kūrybinio troškulio: menininkas ėmėsi miniatiūrų ir tapo net 8 Lietuvos rekordų autoriumi. Pastarąjį dešimtmetį Velykų laiką V. Kusas skiria įvairiems kūrybiniams eksperimentams su kiaušiniais – šiemet jis iš jų sukūrė per 50 originalių darbų.

Dekoruoti kiaušiniai kiaušiniuose

Jau anksčiau kiaušinius įvairiai dekoruodavęs, skutinėdavęs, skaptuodavęs, graviruodavęs raštais su šimtais ir tūkstančiais miniatiūrinių skylučių, iš jų sukurdavęs papuošalų bei interjero detalių – dėžučių, taupyklių, stalo lempų, šiemet V. Kusas „įsigudrino“ patalpinti kiaušinius kiaušiniuose ir juos dar išpuošti miniatiūriniais ažūriniais raštais, perliukais, karoliukais. Didžiausia šių metų įdomybė – žąsies kiaušinyje įkurdintas vištos kiaušinis ir jame įsodintas angeliukas, ornamentuotame vištos kiaušinyje – graviruoti arba ištapyti balandžio kiaušinukai. Yra netgi trigubas ažūrinis žąsies-vištos-balandžio kiaušinis su tūkstančiais plika akimi vos įžiūrimų skylučių.

Kiaušiniai pateikti taip, kad matytųsi jų erdvinis vaizdas – dažniausiai su nišomis, kuriose įtvirtintas dar koks nors dekoratyvus elementas ar paties menininko išpaišyta miniatiūra. Yra sukurtas kiaušinis su dėžute, kiaušinis su žiedu.

„Prieš 30 metų iš juodosios keramikos buvau padaręs Kristaus galvą – ją įmontavau vištos kiaušinyje. Brolis Apolinaras kažkada buvo sukūręs ženkliuką su Laisvės statula, stovinčia prie Kauno karo muziejaus, – šios atvaizdą taip pat sugalvojau įkurdinti kiaušinyje. O vieną kiaušinį galėčiau pavadinti krikščionybės simboliu: žąsies kiaušinyje išskaptavau kryžių, o ant jo pritaisiau dar kitą ovalo formos kiaušinį“, – apie naujausius darbus pasakojo V. Kusas.


Kūrybos kraitė

  • Smiltys
  • 2020-03-13


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas