|
|
|
Smiltys
Fantazijose pražydusios rojaus gėlės persikėlė į drobes
Visą gruodį Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešosios bibliotekos II aukšto parodų erdvė kviečia pasinerti į fantazijos pripildytą augalų visatą. Čia eksponuojama menininkės Auksės Drazdienės kūrybos darbų paroda „Gėlių rojus“, kurioje dailininkė atskleidė unikalią mišrios grafikos ir akvarelės technika sukurtą floros pasaulio viziją. Pristatydama gausiai susirinkusiems originalaus A. Drazdienės kūrybos stiliaus gerbėjams jos parodą bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Birutė Naujokaitienė akcentavo, kad menininkės kūriniuose gamta tampa ne objektu, o gyvu impulsu. „Augalų formos, tekstūros ir ritmai perleidžiami per vidinį autorės pasaulį, transformuojant tikrovę į fantazijos kupinus floros mikrokosmosus. Šie augalai ne mėgina atkartoti realybę – priešingai, jie kuria savarankišką pasaulį, kuriame dera subtilumas, mistika ir monumentalumas. Juvelyriška linija, sluoksnių gausa ir organiški raizginiai primena gyvybės sistemas, jungiančias tai, kas trapu, ir tai, kas stipru. Tai tylus kvietimas sustoti, nurimti ir pasinerti į magiškai realistinį floros pasaulį, kuriame harmonija gimsta iš organiško chaoso“, – sakė B. Naujokaitienė, pridūrusi, kad parodos motyvai atsispindi ne tik paveiksluose: stenduose eksponuojami autorės kurti tekstilės gaminiai, papuošti originaliais piešiniais – rankinės, kosmetinės, kuprinės. Paklausta, ar drobėse pražydusios gėlės turi savo prototipus gyvojoje gamtoje, A Drazdienė sakė, kad visi žiedai pražydo jos vaizduotėje, jos fantazijose. Nors motyvų pasisemiama ir iš gamtos: vienam darbų pradžią davė rožės žiedas. Ir pripažino, kad dabartinis kūrybos etapas prasidėjo iš esmės neseniai, kai ji rado unikalią akvarelinės grafikos techniką, vienijančią akvarelės skaidrumą ir grafikos preciziškumą. Akvarelė suteikia lengvumo, nenuspėjamus perėjimus, grafika įneša aiškumo, linijinę struktūrą. O visa tai leido pražysti „Gėlių rojui“. --- Auksė Drazdienė gimė Klaipėdoje, baigė Adomo Brako dailės mokyklą, vėliau – Kauno Justino Vienožinskio menų fakultetą, meninės odos specialybę. 2020 metais autorė atrado savitą mišrią grafikos ir akvarelės techniką. Nuo 2022 metų jos personalinės parodos keliauja per Lietuvos miestus ir kultūros erdves, o nuo 2025-ųjų menininkė priklauso Lietuvos tautodailininkų sąjungai.
„P. n.“ informacija
Papuošaluose – subtili medžio ir gintaro geometrija
Ligi tobulumo nušlifuoti juodo ąžuolo trikampiai, stačiakampiai, kubai ir į juos įkomponuoti įvairių atspalvių ir formų gintaro gabalėliai, sutvirtinti sidabru, – toks yra iš Kūlupėnų kilusios tautodailininkės, pagal specialybę – architektės, 30-metės Salomėjos Lubytės kuriamų papuošalų stilius, kurį ji įtvirtino autentišku stiliaus ženklu „SL dabi“. Medis – iš kartos į kartą S. Lubytė, nuo 2023-ųjų tapusi Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare ir tais pačiais metais įgijusi Prabavimo rūmų licenciją ir asmeninį atsakomybės ženklą, kad galėtų dirbti su tauriaisiais metalais, paaiškino ir savojo prekės ženklo prasmę: SL reiškia kūrėjos vardą ir pavardę, o „dabi“ – lietuviško žodžio „dabintis“ (puoštis) santrumpą. O jos, kaip architektės, profesinis požiūris ir sprendimai natūraliai atkeliavo ir į laisvalaikiu jos kuriamų papuošalų pasaulį, diktuodami itin tikslias jų formas. Kodėl menininkė pasirinko juodą ąžuolą ir jame apgyvendino gintaro gabalėlius? Į tai Salomėja atsakė: „Medis, kaip kūrybos medžiaga, mūsų šeimoje eina iš kartos į kartą: abu mano seneliai – arklininkas Antanas Piluckis ir račius Stanislovas Lubys meistraudavo, darė baldus, šaukštus, verpimo ratelius. O tėtis Antanas Lubys yra tautodailininkas medžio drožėjas ir liaudies paveldo restauratorius. Jis nuo vaikystės mane su broliu Donatu, kuris taip pat yra baldžius, mokė valdyti kaltus. Namie rasdavau įdomių ąžuolo atplaišą, išskirtinių šakelių, – pradėjau jas rinkti, dėlioti, šlifuoti, suteikdama joms geometrines formas“.
Sukūręs 772 šypsenas Kretingai fiksuos žmonių gyvenimus
Mūsų rajone prieš kelerius metus įsikūręs Aukštaitijos krašto fotomenininkas Karolis Bakūnas nustebino praėjusiai Kretingos miesto šventei sukūręs kretingiškių portretų ciklą „772 šypsenos Kretingai“, o kitiems metams sumanė naują projektą, kurio esmė – atspindėti dvi kontrastingas tos pačios asmenybės puses – profesijas, pomėgius, tarsi du vieno žmogaus gyvenimus. Anot K. Bakūno, mūsų aplinkoje yra itin įdomių žmonių, kurių kasdienybėje telpa du visiškai skirtingi dalykai – profesijos arba įdomūs pomėgiai, atrodytų, nesuderinami vienas su kitu, bet žmogus dėl to jaučiasi laimingas. „Mano projektų siekis – atspindėti pozityvą, gyvenimo džiaugsmą, kuriuo žmonės gali pasidalinti su kitais“, – akcentavo meninių sumanymų autorius. Šiuo projektu, dar neturinčiu tikslaus pavadinimo, fotomenininkas užsibrėžė tikslą – surasti iki 10 personažų, kurie sutiktų, kad meninės nuotraukos atspindėtų dvi jų asmenybių puses: vienoje nuotraukoje – profesinė, o kitoje – kontrastinga veikla. Greta būtų pateiktas šiuos pasirinkimus atspindintis tekstas. Siekdamas, kad ir projekto dalyviams, ir būsimos parodos lankytojams ciklas būtų įdomus, nuotraukas K. Bakūnas darys juostiniu 50 metų senumo fotoaparatu. „Fotografuoti analoginiu būdu šiandieną nėra pigu, vien juostelė kainuoja 15 Eur, jos išryškinimas – dar 30 Eur, o padaryti galima vos 12 kadrų. Todėl nesieksiu žmonių gausos, man svarbiausia atspindėti kuo įdomesnes žmogus gyvenimo puses. Vieną personažą jau turiu: tai – kariuomenėje tarnaujanti mergina, kurios gyvenimo aistra – dalyvauti ekstremaliuose raliuose. Pažįstu ir kitų kontrastingai savo gyvenimus nuspalvinusių žmonių, tarkim: skulptorių, kuris yra aukščiausios klasės kulinaras, seniūną, kuris daro tatuiruotes, ant motociklo skriejantį kunigą. Tačiau nėra paprasta prišnekinti tuos žmones tapti fotosesijos dalyviais“, – atvirai kalbėjo fotografas.
Nauja dainų knyga
Kūrybine naujiena pasidalino kretingiškis kompozitorius Aloyzas Žilys – bendradarbiaudamas su Joniškyje gerai žinoma muzikos pedagoge Gražina Pampariene, jis išleido vaikiškų dainų knygelę „Vaikučiai dainuoja gimtajai šalelei“. Visi joje publikuoti kūriniai sukurti pagal G. Pamparienės eiles vaikams. Su literate G. Pampariene kompozitorius susisiekė dar 2022-ųjų vasarą ir paprašė leidimo kurti pagal jos eiles. Užsimezgusi kūrybinė draugystė davė brandų vaisių – bendraautorių knygelę muzikiniam vaikų ugdymui. Gyvai su G. Pampariene kompozitorius A. Žilys susitiko, kai Joniškyje įvyko Joniškio kultūros centro sumanytas renginių ciklas „Joniškio šventovių paveldas: ryšiai, įtakos, keliai“, skirtas Europos paveldo dienoms ir suteikęs galimybę susipažinti su Joniškio sakralinio paveldu, istorija, kultūrine reikšme. Renginių ciklą pradėjo būtent A. Žilio vadovaujamas Kretingos rajono kultūros centro vokalinis ansamblis „Svaja“, sakralines vadovo sukurtas giesmes giedojęs Joniškio bažnyčioje per pamaldas ir surengęs koncertą. Dainos vaikams, suskambėjusios pagal G. Pamparienės eiles, sugulė į jau 27-ąją kompozitoriaus chorvedžio pedagogo kūrybos leidinį. Iš viso, kaip „Pajūrio naujienoms“ yra sakęs A. Žilys, jis yra sukūręs per 3 tūkst. muzikos kūrinių vaikams ir suaugusiesiems, solistams ir chorams, vokaliniams ansambliams, sukurta Mišių, kitų sakralinių kūrinių, dalis kurių skamba ir žemaičių tarme.
„P. n.“ informacija
Nuo tarptautinių konkursų ir „Eurovizijos“ – iki „Gyvojo vynmedžio“
Nuo mažumės muzikuojantis ir dainuojantis, akordeonisto kelią iki tarptautinių konkursų praėjęs, „Eurovizijos“ finale dalyvavęs 43-jų Vainius Valauskis prieš metus su šeima įsikūrė Kretingoje ir savo muzikavimu išsyk praturtino populiarią katalikiškojo roko grupę „Gyvasis vynmedis“. Joje grodamas akustine gitara ir dainuodamas, šią veiklą atlikėjas vadina šiuolaikiniu apaštalavimu. Apdovanojo Prezidentas Valdas Adamkus „Jeigu pasako: buvau Mišiose, kaip gerai skambėjo – muzika lietė širdį, kitąkart pasikviesiu tėvus, draugus, vadinasi, grojame ne sau. Jei žmones patraukia mūsų muzika ir giesmės, tai ir yra šiuolaikinis apaštalavimas. Mano siekis – pakviesti ateiti, o kunigo – įtraukti žmogų į krikščionišką gyvenimą“, – kalbėjo V. Valauskis, atviraudamas, kad Dievo jam reikėjo visuomet, nuo mažumės. Savo muzikavimą iš pradžių Plungės Mykolo Oginskio meno mokykloje, vėliau Stasio Šimkaus konservatorijoje, roko grupėse jis gebėdavo suderinti su tarnyste bažnyčioje. Kilęs iš Plungės septynerius metus Vainius mokėsi groti akordeonu gimtojo miesto meno mokykloje. Jo mokytojas buvo Povilas Budginas, kuris, pastebėjęs vaikino gabumus, ruošė jį konkursams groti duetu su kitu bendramoksliu – Rimvydu Petkumi. Jųdviejų duetas, 1999-aisiais laimėjęs Klaipėdos regiono akordeonistų konkurse, pateko į respublikinį, kur taip pat pelnė pergalę, o iš šio – į tarptautinį konkursą Estijoje, Tartu mieste. Ten jaunuosius talentus taip pat lydėjo sėkmė – jie laimėjo didįjį prizą. „Už visų metų pasiekimus buvome pakviesti į Prezidentūrą, kur Prezidentas Valdas Adamkus mums įteikė padėkos raštus. Tai įsiminė visam gyvenimui“, – tvirtino muzikantas.
Dangaus sodus rišo M. K. Čiurlioniui
Kretingos rajono viešosios M. Valančiaus bibliotekos Rūdaičių filiale buvo surengta šiaudinių sodų rišimo edukacija „Dangaus sodai“, skirta M. K. Čiurlionio metams paminėti. Renginio viešnia klaipėdietė tradicinių amatų meistrė meno kūrėja Margarita Macijauskienė pasidžiaugė, kad moterų, vaikų rankose pamažu atgyja ši liaudies meno šaka. „Pastebiu, kad susidomėjimas šiaudų sodais kyla, ir tai džiugina“, – edukatorė akcentavo, kad prieš dvejus metus šiaudų sodai pateko į UNESCO reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. „Kol yra šiaudų sodų meistrų, kol tuo domimasi bendruomenėse, yra vilties, kad šis amatas, kurį labiau įvardinčiau kaip kūrybą, neišnyks“, – viltingai kalbėjo, M. Macijauskienė, pirmąją savo darbų aprodą surengusi dar 1993-aisiais. Iš viso meno kūrėja yra surengusi per 30 parodų, jos sodais galėjo pasigrožėti ir Rūdaičių bibliotekos lankytojai, ir edukacijos dalyviai. Svarbiausia, kad visi M. Macijauskienės darbai – originalūs. „Niekada nieko nekopijavau. Kūriau ir pati tebekuriu savo darbų schemas, vaizdus, mėgstu savo sodus puošti džiovintais linais, kermėkų žiedais, proginius sodus – šiek tiek spalvotais siūlais. O pagal Mažosios Lietuvos tyrinėtoją Frydrichą Kuršaitį, tiksliau – jo aprašytą lietuvninko namuose matytą šiaudų sodą, papuoštą popierinėmis gėlėmis, vieną tokių sukūriau ir aš“, – M. Macijauskienė sakė, kad šį sodą kūrusi taip, kaip supratusi tyrinėtojo aprašymą, kuris apėmė vos keturias eilutes. Šiaudus – vieną esminių sodų rišimo elementų – meistrė ruošia pati. Jų ieškoti pradeda apie Jonines, nes vėliau paruošti šiaudai nebeturi prigimtinio grožio, kuriam didžiausios įtakos turi gamtos sąlygos: vėjas, lietus, saulė. Todėl pražiopsoti Joninių laiko nevalia – vėliau paruošta žaliava bus netinkama sodams rišti. Menininkė apgailestavo, kad vis sunkiau yra rasti rugių šiaudų – šią grūdinę kultūrą augina vis mažiau žemdirbių, tačiau ūkininką, kuris leistų pasiruošti ruginių šiaudų dar iki javapjūtės, jai pavyko surasti Degaičiuose. „Žinoma, galima sodus rišti ir iš miežio, kviečio šiaudo, bet rugio šiaudas yra pats geriausias – tvirtas, gražus, reikiamo ilgio“, – tvirtino M. Macijauskienė.
Kūrėja savo svajoklius paleidžia į pievas
Kretingiškė tautodailės kūrėja Ramunė Martinėnienė – dažna šventinių mugių dalyvė, džiuginanti lankytojus iš lino audinio pasiūtomis ir išraiškingomis mimikomis apdovanotomis lėlėmis-gyvūnėliais: katinėliais, varlytėmis, arkliukais, laputėmis. Kūrybą moteris pristato savo vardiniu prekės ženklu „Pieva“. Paklausta, kodėl lėles-gyvūnėlius ji paleido „į pievą“, tautodailininkė nuotaikingai atsakė: „Taip ir yra – tie mano gyvūnėliai tokie paplaukę svajokliai. O žmonės juk apie tokius taip ir sako „išėję į pievas“. Artėjančioms šių metų Kalėdoms, R. Martinėnienė sakė, be atvangos siuvanti arkliukus, mat, kiti metai pagal zodiaką būsią Arklio metai. Gaunanti kalnus užsakymų pasiūti nedidelius, prie kuprinių ar rankinių kabinamus, dabar madingus žaisliukus. „Siuvu ir didesnius arkliukus, kad vaikas rankose galėtų džiaugtis žaislu, taip pat arkliukus-pagalvėles“, – akcentavo pašnekovė. R. Martinėnienės siūti žaislai – estetiški, neperkrauti detalėmis. Per savo kūrybos dešimtmečius moteris nenutolo nuo jai būdingo stiliaus, kuria tik iš natūralių medžiagų – lino, medvilnės, vilnos, įdėdama nemažai rankų darbo, kemšant ir susiuvant smulkias detales, dekoruojant žaislus ir kitus minkštus rankdarbius. Jie prikemšami ekologišku sintetiniu pluoštu, todėl juos lengva išskalbti.
Kiekvieną lėlę-gyvūnėlį tautodailininkė sakė kurianti ekspromtu, be išankstinių trafaretų, nes jų formos jau gyvenančios jos galvoje. Gyvūnėlių snukučių išraiškas perteikia skirtingais rakursais pakelti ir siūlų dygsniais nubrėžti antakiai bei įkypos, pakeltos, nuleistos akys. Gyvūnėliai, o ypač katinai, gerai prižiūrėti – jų pilveliai riebiai prikimšti. Visų lėlių užpakaliukai užsiūti specifiniu baltu dygsniu – tai menininkės braižas, tarsi autografas po paveikslu. Odininko darbo žavesys: odos kvapas ir malonumas ją liesti
Darbėnuose įsikūręs tautodailininkas odininkas 70 metų Tautvydas Rudys savo užsiėmimą – odos dirbinių gamybą – tapatina ir su amatu, ir su kūryba. „Amatas – nes iš to išgyvenu, o kūryba prasideda tada, kai nori išgyventi iš amato. Žmonėms reikia naujovių“, – kalbėjo tautodailininkas, prie odos tiesiogine šio žodžio prasme prisilietęs dar vaikystėje. T. Rudys užaugo Vilniuje, būdamas 11-os neteko tėvo, kuris, baigęs mokslus Taline Estijoje, dirbo odininku, prisidėjo kuriant tuometį Vilniaus dailės kombinatą. „Tėvas – odininkas, senelis – „kriaučius“, siuvęs kailinius, pirštines. Galima sakyti, kad pasekiau jų pėdomis“, – teigė T. Rudys, kuris, baigęs aštuonias klases, įstojo mokytis į tuometį Vilniaus politechnikumą, tačiau jo nebaigė dėl incidento su dėstytoju. „Ką daryti? Namuose – motina, turinti negalią, tėvo – nebėra, o gyventi tai reikėjo. Priėmė mane dirbti į tą patį Vilniaus dailės kombinatą, į kurį sugrįžau ir po tarnybos sovietinėje armijoje, ir po mokslų Stepo Žuko dailės technikume. Dirbau 18-a metų – iki kol visus ištiko permainų metas, vienaip ar kitaip pakeitęs daugelio to meto žmonių likimus“, – prisiminė tautodailininkas, kuris, atvykęs gyventi į Darbėnus, iš dalies įgyvendino ir savo tėvo svajonę – šis vis pakalbėdavo, kad, išėjęs užtarnauto poilsio, kelsis į kaimą, į sodybą. T. Rudys prisipažino nesąs miesto vaikas – jį irgi traukė gamta, ramybė, tad sprendimas iš didmiesčio keltis į ramų provincijos miestelį atėjęs iš vidaus. Dėl šio sprendimo sakė nė sykio nesigailėjęs. T. Rudžio odos dirbtuves Darbėnuose dažniausiai susiranda tie, kuriems reikia ko nors natūralaus, originalaus, mūsų kraštą reprezentuojančio suvenyro ar tiesiog – patogaus kasdien būtino daikto: piniginės, raktinės, rankinės, papuošalų dėžutės ir panašiai. Paklausus, kaip gimsta kūrybinės idėjos, iš ko jų semiasi, T. Rudys teigė, kad daugiausia idėjų suteikia patys žmonės. „Daug bendrauju su žmonėmis – mugėse, įvairiose edukacijose. Iš jų ir išgirstu, ko jiems reikia, ko jie pageidautų, kas būtų įdomu, kas – ne. Sausis man įprastai būna atokvėpio, tarsi atostogų metas. Tada ir gimsta naujos idėjos ir sumanymai.“
|
|
