Pajūrio naujienos
Help
2020 Kovas
Pi 29162330
An 310172431
Tr 4111825
Ke 5121926
Pe 6132027
Še 7142128
Se18152229
Orų prognozė
Dieną13°C debesuotumas 1 %
Naktį-1°C debesuotumas 5 %
Apklausa

Ar reikėtų dar labiau griežtinti karantino sąlygas?

Taip
Ne
Neturiu nuomonė
Komentarų topas

Smiltys

Kūrybos kraitė

  • Smiltys
  • 2020-03-13


Komiksų knygose – Kretingos miesto istorija

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2020-03-13
Kretingos istorijos įvykiai paskatino A. Patamsį išbandyti save ir kaip komiksų kūrėją.

Kretingos muziejuje dirbantis Artūras Patamsis, pagal specialybes – kelių inžinierius ir dizaineris, vienu įkvėpimu ėmėsi kurti komiksų knygas, gausiai iliustruotas paties sukurtais ketureiliais bei grafikos darbais apie Kretingos dvaro, Dimitravo palivarko ir Pranciškonų vienuolyno praeitį.

Išvien – vaizdai ir mintys

Per pusmetį sukūręs 2 knygas „Pamirštos dvaro pasakaitės“ ir „Istorijos prie laužo“, kuriose – kone 300 piešinių, A. Patamsis sakė jau baigiąs ir trečiąją.

„Muziejuje susitinku su žmonėmis, kurie smalsauja, kur veda tolimosios rūsio durys, ar yra požemiai, kas juose saugoma. Domisi, kokios grafų Tiškevičių gyvenimo istorijos yra tikros, o kurios – išgalvotos. Yra išleista mokslinių knygų apie Kretingos istoriją, tačiau žmonės mėgsta paprastus pasakojimus, kartais – net šiurpius, kur tikrovė persipina su legendomis. Taip ir sugalvojau populiariu stiliumi – komiksais, kai pateikiama nedaug informacijos, bet daug įtaigių piešinių, – papasakoti, kaip kažkada gyveno žmonės mūsų mieste“, – kalbėjo A. Patamsis, savitai perteikęs Kretingos miesto istoriją nuo Magdeburgo teisių suteikimo iki Tiškevičių valdymo pabaigos.

Jo žodžiais, netgi įžymus istorikas Alfredas Bumblauskas yra pastebėjęs, kad Žemaitijos istorija prasideda nuo Kretingos – tai pirmasis miestas Žemaitijoje, gavęs Magdeburgo, arba savivaldos, teises.

Knygų autorius įsitikinęs, kad komiksus mėgsta ir vaikai, ir suaugusieji. Kurdama scenas, jis tikino, išsyk matydavęs ir vaizdus – šie atgydavę iš girdėtų pasakojimų ar perskaitytų istorinių knygų, o išvien su jais eiliuodavosi ir mintys.


Tarp regiono skaitovų – II vieta

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Smiltys
  • 2020-03-13
Marijono Daujoto progimnazijos šeštokės Tautvydės Kudarauskaitės laimėjimas – II vieta – Lietuvos mokinių meninio skaitymo konkurso regioniniame etape nudžiugino ir jos mokytoją Aldoną Ketlerienę.

Marijono Daujoto progimnazijos VI b klasės mokinė 12 metų Tautvydė Kudarauskaitė Lietuvos mokinių meninio skaitymo regioninio konkurso V–VIII kl. grupėje užėmė II v. „Iki pirmos vietos Tautvydei pritrūko labai nedaug – tiesiog tariant užkliuvo keli žodžiai“, – mokinės pasiekimu pasidžiaugė konkursui ją rengusi lietuvių kalbos mokytoja Aldona Ketlerienė.

Be kretingiškių – mūsų rajonui dar atstovavo Dominyka Strakšaitė iš Pranciškonų gimnazijos, dėl regiono geriausio skaitovo vardo ir teisės atstovauti respublikiniame konkurso etape varžėsi skaitovai iš Šilutės, Klaipėdos, Šiaulių, Šilalės, Plungės, Mažeikių, Telšių, Skuodo rajonų, Palangos miesto, Rietavo ir Pagėgių savivaldybių mokymo įstaigų.

Gabią mergaitę mokytoja A. Ketlerienė pastebėjo jau penktoje klasėje, ir jos balsą komisija išgirdo per mokyklinį konkursą. Beje, Tautvydė prisipažino, kad mokyklinis etapas jai ir šiemet buvęs sunkiausias – gal kad supa pažįstami mokytojai, mokiniai: „Labai jaudinausi. O štai regioniniame etape to jaudulio neliko – viršų ėmė noras laimėti, kad galėčiau patekti į respublikinį etapą.“

T. Kudarauskaitė konkurse skaitė lietuvių autorės Gintarės Adomaitytės kūrinio „Žaliojo namo paslaptis“ ištrauką. Anot konkursui mergaitę parengusios mokytojos, kai Tautvydė skaitė, ir rajoninio etapo komisijos pirmininkas Algimantas Verbutas pastebėjo, kad apėmė toks jausmas tarsi kūrinys jai specialiai parašytas.

„Kūrinys atskleidė, parodė, kokia ji yra iš tiesų – turinti tvirtą kovotojos charakterį“, – pastebėjo A. Ketlerienė, pasidalinusi įžvalga, kad kiekvienas mokytojas, atradęs gabų vaiką, bijo pražiopsoti tą momentą ir stengiasi mokinį pažinti, išmokyti, paskatinti dalyvauti konkursuose. Ir, jeigu kitus mokinius reikia labiau paraginti, Tautvydė – graži išimtis, nes mokinė pati siekia visur dalyvauti.


Parodos atidarymo dalyvius pasveikino M. K. Čiurlionio namų direktorius pianistas Rokas Zubovas (kairėje), skulptoriaus švilpius prakalbino Donatas Bielkauskas-Donis.

„Meniniai pasisveikinimai“ – taip pavadinta iš Kretingos rajono kilusio ir didžiąją savo gyvenimo dalį Paryžiuje kūrusio skulptoriaus Antano Mončio paroda, atidaryta Vilniuje, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio namuose, iki balandžio 6 dienos kviečia susipažinti su šio iškilaus lietuvių išeivijos kūrėjo darbais.

Rado sąsajų

Parodos pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai. Skulptoriaus Antano Mončio (1921–1993) gyvenime pats likimas jam pasiūlė ankstyvą progą „meniniam pasisveikinimui“ su Čiurlioniu: 1946 metais, būdamas karo pabėgėlis, jis tapo M. K. Čiurlionio ansamblio, įsikūrusio netoli Tiubingeno, nariu. Šoko, grojo dūdele, dainavo.

Prancūzų zonoje įsikūrusioje Freiburgo dailės ir amatų mokykloje prasidėjo ir jo meninio augimo kelias, greitai atvedęs iki Paryžiaus ir XX amžiaus skulptūros legendos Osipo Zadkine studijos. Talentingas žemaitis netrukus užkariavo meno kritikos ir profesionalų kolegų dėmesį bei pasitikėjimą: bendravo su žinomu meno kritiku, būsimu Guggenheimo muziejaus parodų kuratoriumi Edward F. Fry, dirbo su Marku Šagalu, broliais dvyniais Jo?liu ir Janu Marteliais, dizaineriu Francis Turbili, dalyvavo parodose su XX amžiaus modernizmo klasikais Hans Arp, Jean Paul Laurens, Max Ernst ir kt. Išvaizdus žemaitis tapo Jano Martelio žentu, vedė jo dukrą Florence.

Praėjusio šimtmečio 3–4 dešimtmečiais Europoje išgarsėjusių skulptorių dvynių Martelių namas-studija Paryžiuje, broliams leidus, tapo nedidelės Paryžiaus lietuvių bendruomenės kultūrinio bendravimo vieta: čia repetuodavo A. Mončio 1953 metais suburtas lietuvių tautinių šokių kolektyvas, rateliuose sukosi Perkūnas Liutkus, Ričardas Bačkis, Ugnė Karvelis, žinoma, ir Antanas su Florence – meniniai pasisveikinimai pavirto tarptautiniais.


Kraštiečių kūryba suskambėjo vertimuose

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Smiltys
  • 2020-03-13

Maskvoje gyvenanti, tačiau dažnai Lietuvoje ir Latvijoje viešinti filologė vertėja poezijos kūrėja Jelena Pečerskaja ir šįsyk pas savo bičiulius lietuvius literatus atvyko ne tuščiomis: mūsų krašto poetų vertimai pasirodė Maskvos rašytojų sąjungos leidinyje – almanache „Literatūrinės pažintys“ („Literaturnyje znakomstva“).

J. Pečerskajai, kuri taip pat yra Maskvos rašytojų sąjungos narė, šiame almanache patikėta rubrika „Gintaro lašai“ („Kapli jantaria“), kuri papildo almanacho leidėjų sumanymą, įvardintą kaip „Kultūra be sienų“ („Kultura bez granic“). Pristatydama naują almanacho rubriką J. Pečerskaja kalba apie būtinybę rusiakalbiams skaitytojams pažinti vakarų kaimynus, apie konstruktyvų dviejų tautų – rusų ir lietuvių – dialogą, apie bendrą poreikį išmokti gerbti ir suprasti vienas kitą. „Ir geriausias tarpininkas šiems tikslams pasiekti, be abejo, yra kultūra“, – įsitikinusi vertimų autorė, kuri almanacho skaitytojų pažintį su lietuvių literatūra pradėjo nuo klaipėdietės rašytojos Nijolės Kepenienės kūrybos ir lietuvių liaudies pasakos „Avies oda“ vertimų.

Kitame almanacho numeryje vertėja jau kalba apie Žemaitiją – regioną, turintį charakteringas ypatybes: tarmę, gebėjimą išsaugoti senąsias tradicijas ir gyvenimo sanklodą, daug kuo susijusią su pagoniškuoju tikėjimu. Mūsų kraštui pristatyti J. Pečerskaja pasirinko dvi krašto kūrėjas – vyresnės kartos atstoves Aldoną Anužienę ir Juzefą Jucienę. Ir jeigu A. Anužienė savo kūryboje pasitelkia verlibrą, praturtina jį giliu filosofiniu ir psichologiniu turiniu, netikėtomis vidinėmis asociacijomis, tai J. Jucienė daugiau remiasi folkloru, jos ritmingai sudėliotose poezijos eilutėse atsispindi liaudies pasakų, dainų motyvai. „Tačiau jas abi, tokias kontrastingas kūrėjas, vis dėlto vienija gyvenimo patirtis ir meilė savo gimtinei, poreikis nenutolti nuo ištakų, aistringas noras pažinti savąsias šaknis“, – poetes pristato J. Pečerskaja.

Anot jos, almanachas kurį leidžia ir redaguoja žinoma literatūros kritikė mokslų daktarė eruditė Lola Zvonariova, yra pakankamai populiarus tarp literatūros mėgėjų, rašytojų sąjungos narių, rusų tautybės literatų, gyvenančių užsienyje, ir sėkmingai platinamas per įvairius Maskvos rašytojų sąjungos renginius, literatūrinius sambūrius, kurių Rusijos sostinėje netrūksta.


Kiekvienas papuošalas – savai valdovei

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2020-03-13
Jokių menotyros mokslų neragavusio karteniškio Žydrūno Einars rankos sukuria juvelyrikos stebuklus.

Karteniškio juvelyro tautodailininko Žydrūno Einars rankoms paklūsta įvairiausi akmenys, kuriuos jis subtiliai įvelka į sidabrą. Kiekvieną – vis kitaip, todėl jo kūryboje nėra dviejų vienodų darbų. Tačiau didžiausia meistro meilė yra gintaras.

„Geriau neklauskite, kodėl: argi įmanoma atsakyti, kodėl myli tą ar kitą ir už ką myli? Tiesiog taip duota“, – atviravo 55-erių savamokslis gintaro meistras, savo amatą ištobulinęs taip, kad šiandien yra vienas garsiausių savo srities kūrėjų Lietuvoje.

Gintaras išgyvena renesansą

„Gintaras – tai kažkas ypatingo: ir jo kvapas, ir šiluma tarp pirštų. Gintaras niekada nebūna šaltas, netgi šviežiai ištrauktas iš jūros, – intrigavo pašnekovas, užsiminęs, kad anksčiau ir pats eidavęs gaudyti gintarų. – Geriausias metas tikėtis laimikio – pučiant jūriniam vėjui, kai šis staiga pakeičia kryptį iš rytų, – tuomet patraukia sankaupas iš dugno, su jomis išmesdamas ir gintaro.“ Didžiausias paties pagautas gintaro gabalas svėrė per 100 gramų.

Su jūros išmestu, o ne kasyklose iškastu gintaru, sakė Ž. Einars, šiandien jis dažniausiai ir dirbąs. Būna, kad atneša parduoti žmonės ir iš anksčiau savo sukauptų resursų.

Puoštis gintaru, juokavo juvelyras, moterys mėgsta banguotai – tai jis labai populiarus, tai jo banga nuslūgsta: „Gal šiandien nebenori karolių. Bet pateiki gintarą kitaip – aš derinu klasiką su modernu, ir papuošalas vėl naujai sušvyti. Todėl, manau, šiandien gintaras išgyvena renesansą.“

Karteniškio meistro manymu, vyrauja bendra pasaulinė tendencija – minimalizmas, kuklesni papuošalai.

„Aš – ne fabrikantas“

Ž. Einars, itin subtiliai jaučiąs gintaro ir metalo dermę, kuria tik vienetinius papuošalus: „Negaliu sukurti dviejų vienodų – apie tai pagalvojus, nubėga drebulys. Aš – ne fabrikantas: jokio tiražavimo, jokių serijinių dirbinių. Galiu padaryti tik kažkuo panašius darbus, bet ne tokius pat. Pats įdomumas ir prasmė – dėlioti, taikyti, mintyti, fantazuoti. Būna dienų; sėdi, kaitini, liurlini, ir nieko – geriau eiti malkų skaldyti. O kitąkart paimi akmenėlį ir jis tau pats kužda, ką iš jo padaryti.“

Greta „Jūratės ašarų“ Žydrūno rankoms ir fantazijai paklūsta ir tolimų kraštų akmenys, dažniausiai atkeliavę pašto siunta iš Indijos: koralai, jaspis, ametistas, agatas, rodomitas, malachitas, citrinas, azuritas, lazuritas, perlai. Tie akmenys – jau nušlifuoti, įgiję savas formas, ir juvelyro pastangomis sujungti su sidabru, tampa įspūdingais papuošalais – žiedais, auskarais, sagėmis, pakabukais.

„Per tiek metų įsitikinau, kad kiekvienas papuošalas anksčiau ar vėliau suranda savo valdovę. Būna, sukuriu, paviešinu – niekam neužkimba. Pralaikau stalčiuj iki tam tikro laiko, kol vėl ištraukiu ir kažkam įkrinta į akį“, – apie papuošalo kelią pas Lietuvos ir užsienio šalių pirkėjus, dažniausiai – moteris, pasakojo juvelyras.


KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2020-02-14

Atgimė garsaus peizažisto kūryba

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2020-02-14
Parodą Kretingos rajono kultūros centre pristatė dailininkė Jūratė Jonauskienė.

Šią savaitę į Kretingos rajono kultūros centro parodų salę iš Kretingos muziejaus atgabenta žinomo mūsų krašto peizažisto Kurto Skroblio darbų paroda. Ji skirta Tautodailės metams ir kūrėjo 20-osioms mirties metinėms paminėti.

Parodoje iš viso eksponuojama 18 darbų, kuriuose dominuoja gimtojo krašto – girių, upių vakaro sutemų, pamiškių – vaizdai. K. Skroblio nutapyti vaizdai – sodrių, šiltų spalvų, jais kūrėjas jam būdingu stiliumi ištransliavo ramybę, santūrumą, gerumą.

Kretingos rajono kultūros centro dailininkė Jūratė Jonauskienė sakė, kad darbai nutapyti apie 1970–1980 metus, kurie tautodailininko gyvenime buvę patys kūrybingiausi.

„Norėjosi, kad Valstybės atkūrimo dieną kretingiškiai prisimintų, kokį tautodailės ąžuolą subrandino mūsų žemė, kokį ryškų pėdsaką jis paliko Kretingos rajono kūrybiniame gyvenime“, – kalbėjo J. Jonauskienė.

Jos žodžiais, aktyviai dalyvaudamas Klaipėdos tapytojų klubo „Guboja“ veikloje, K. Skroblys išugdė būrį talentingų kūrėjų, turėjo įtakos kitų krašto peizažistų – Eduardo Stalmoko, Alfonso Sereikos, Jurgio Račkausko – kūrybai.

Nuolat būdamas gamtos apsuptyje, nes pagal specialybę – agronomas, perdien pamatytus įspūdingiausius vaizdus K. Skroblys vakarais ar savaitgaliais sėdęs prie molberto perkeldavo į drobes. Tapyba buvo mėgstamiausias K. Skroblio užsiėmimas, jis tapė apylinkių gamtovaizdžius visais metų laikais. Menu besidominčius kaimo ir viso rajono žmones labiausiai žavėjo jo nutapytų peizažų realistiškumas, įvairovė, nuostabus koloritas, atitinkantis metų laikų kaitą ir nuotaiką.

Buvo gana produktyvus tapytojas – iš viso nutapė apie 2 tūkst. paveikslų, surengė 10 personalinių parodų. Teptuką pirmą kartą į rankas K. Skroblys paėmė 1957-aisiais, 1974 m. tapo Lietuvos liaudies meno draugijos nariu. Nuo to laiko dalyvavo beveik visose Liaudies meno draugijos organizuojamose parodose, svarbesnės jų – 1974–1975 m. tuometiniame Leningrade, 1979 m. – Vilniuje.

Kretingos muziejuje pirmąją personalinę savo kūrinių parodą surengė 1980-aisiais. Nemažai tautodailininko kūrinių iškeliavo į privačias kolekcijas Lietuvoje ir užsienyje, – jų įsigijo ir Kretingos muziejus.

---

K. Skroblys gimė 1936-ųjų liepą Šimkų kaime Klaipėdos rajone. 1962 m. tapo Kretingos rajono Piliakalnio kolūkio pirmininku, jam vadovavo 15 metų. 1975 m. K. Skroblys buvo paskirtas Laukžemės-Piliakalnio kolūkio pirmininko pavaduotoju. 1992 m. išsikėlė gyventi į atkurtą tėvų ir senelių ūkį Klaipėdos rajono Peskopų kaime, pats suprojektavo sodybą. Mirė 2000 metų sausio 30 dieną.


Iš Kretingos rajono, Raguviškių kaimo, kilusi Monika Mėčiūtė tikino besidžiaugianti galimybe dovanoti savo balsą kraštiečiams jų švenčių metu.

Iš Kretingos rajono, Raguviškių kaimo, kilusi 26-erių Monika Mėčiutė dažnai pastebima televizijos ekranuose. Nors mergina šiuo metu Vilniaus Mykolo Riomerio universitete siekia įgyti lyderystės ir pokyčių vadybos magistro laipsnį, ji aktyviai dalyvauja muzikiniuose projektuose ir teigė, kad muzika ją lydi visą gyvenimą.

ėkinga už vokalo pamokas

M. Mėčiūtė tikino, kad muzika jos gyvenimo dalimi tapo vaikystėje. „Raguviškiuose rengėme mažus spektaklius, kurių metu ir dainuodavome. Tąkart buvau tik apie penkerių metų, tačiau turėjau troškimą mokytis muzikos paslapčių“, – pirmuosius žingsnius scenoje prisiminė pašnekovė.

Sulaukusi septynerių, M. Mėčiūtė pradėjo mokytis Kretingos meno mokykloje groti fleita. Besimokydama ten, mergina dalyvavo „Dainų dainelėje“ ir instrumentinės muzikos konkursuose: „Tai – kardinialiai skirtingos patirtys. Supratau, kad dainavimas yra tai, ką labai mėgstu, o su fleita nenoriu sieti savo ateities.“

Už pirmąsias vokalo pamokas ji yra dėkinga mokytojai Mildai Trušauskaitei. „Pamenu pertraukas Marijono Daujoto mokykloje po 3 pamokų, kai kartu su mokytoja ir pussesere Laura Mažonyte beveik kasdien susirinkdavome trumpai dešimties minučių repeticijai. Tai buvo nuostabi praktika ir patirtis“, – prisiminė M. Mėčiūtė.

Merginos sėkmingai dalyvavo „Dainų dainelėje“ ir įvairiuose renginiuose, tačiau, anot pašnekovės, pusseserių duetas šiandien atgimsta tik per giminės susitikimus: „Per aštuonerius metus daugybė dalykų pasikeitė, jaučiame, kad ir mudviejų balsų skambesys bei darna pakito.“

Baigusi medicinos diagnostikos studijas Vilniaus kolegijoje, M. Mėčiūtė 6-erius metus dirbo odontologijos klinikoje asistente.

Praėjusiais metais ji nutarė keisti savo gyvenimą – išėjo iš darbo, pradėjo studijuoti ir dirbti IT kompanijoje. „Darbo pozicija odontologijos klinikoje buvo puiki, man patiko dirbti, tačiau norėjau augti ir tobulėti“, – pokyčių priežastis įvardijo pašnekovė.


Fotografijose – sugautas paukščio žvilgsnis

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2020-02-14
Paukščius nuotraukoms tenka stebėti iš slėptuvių.

Salantų regioninio parko ekologu dirbantis ir su fotoaparatu gamtoje nesiskiriantis 28-erių Antanas Kubilius parko direkcijoje surengė savo fotografijų parodą „Žemaitiškas žvilgsnis“, kuri netrukus iškeliaus į Kūlupėnų, o vėliau – ir į Kretingos Motiejaus Valančiaus viešąją bibliotekas.

Vaikštinėti po Kūlupėnų, iš kur kilęs, apylinkes, stebėti gamtą, o išvien – ir fotografuoti A. Kubilius sakė pamėgęs dar vaikystėje. „Išeidavau į gamtą, rinkdavau ir apžiūrinėdavau visokius vabalus, po to pradėjau stebėti paukščius. Tėvai nupirko pirmąjį fotoaparatą. Įsirengdavau slėptuves, kad galėčiau arčiau prisivilioti paukščius, ypač retesnius ir įdomesnius – yra pavykę nufotografuoti erelių, juodųjų gandrų, vandeninį strazdą. Šis paukštis į Lietuvą atskrenda tik žiemoti, bėgioja ir maitinasi po vandeniu. Jį aptikti yra gana sudėtinga. Įdomių kadrų būna per paukščių migraciją“, – apie besitęsiantį pomėgį kalbėjo pašnekovas.

Studijų metais kartu su kitais bendraminčiais dalyvavo fotomenininkų klubo „Naturephoto“ veikloje, kartu rengdavo parodas, darbus siųsdavo į Lietuvos gamtininkų rengiamus konkursas. Konkursai būdavę rengiami pagal atskiras temas, – ligi šiol pašnekovui įsiminė vienas jų „Gintarinis žaltys“.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas