|
|
|
Kaimą be teatro galima bulvėmis užmėtyti
Nasrėnuose Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejuje įvyko tradicinė klojimų teatro šventė, šiemet skirta Tarmių metams, todėl ir pavadinta – „Prėgėmta leižuvė namuokietė gieda“. Visą popietę muziejaus svirne netilo žemaitiškos šnektos, liejosi teatralų pastangos įkūnyti vaidinamus personažus. Renginio metu spektaklius pristatė Kartenos ir Rietavo mėgėjų teatrai.
Kretingos rajono kultūros centro Kartenos skyriaus mėgėjų teatras, vadovaujamas Martinos Žąsytienės, parodė spektaklį „Trys mylimos“. Šiemet Kartenos mėgėjų teatras mini 106-ąsias gyvavimo metines. Teatro vedėja M. Žąsytienė sakė, jog jai su kolektyvu džiugu tęsti šią seną tradiciją. „Šiemet specialiai Tarmių metams pasirinkome lietuvių klasikės Žemaitės kūrinį „Trys mylimos“. Ypač smagu vaidinti gimtąja tarme, tai labiau patinka ir vietiniams žiūrovams“,- pasakojo vadovė, pridurdama, jog karteniškiai noriai įsitraukia į teatro veiklą. Didžiulių žiūrovų plojimų šventės metu susilaukė svečiai iš Rietavo. Šio miestelio kultūros centro mėgėjų teatras, vadovaujamas Vinco Andriuškos, pristatė spektaklį „Pagunda“, sukurtą pagal Balio Sruogos pjesę. Anot teatro vadovo, šį kūrinį B. Sruoga parašė dar jaunystėje. „Spektaklyje pasakojama, kaip dėl turto siekimo bet kokia kaina galima ir artimą žmogų parduoti“,- trumpai spektaklį pristatė režisierius. „Lietuviai neturi teatro – lietuviai turi vaidinimą. Kalbininkai įrodė, jog mūsų kalboje yra veidas, arba senojoje kalboje veid-vaid šaknis, turinti keletą tūkstančių metų. Tai pagal prasmę yra žinojimas, o jis reikalauja kalbos. Kalbėjimas veidu – tai yra vaidinimas, veidmainiavimas. Visi lietuviai iš prigimties yra vaidinantys. Tai yra prisidengimas, mes niekada nepasirodome, kokie iš tikrųjų esame, užtat Lietuvoje yra daugybė vaidinančių žmonių. Kiekvienas kaimas turėjo vaidintojų grupę. Jeigu kaimas, miestelis yra save gerbiantis – jis privalo turėti vaidintojų grupę, o jei neturi, – tokį kaimą bulvėmis galima užmėtyti“,- kalbėjo renginyje dalyvavęs klojimo teatro puoselėtojas, Klaipėdos universiteto profesorius Petras Bielskis. Įžanginėje kalboje jis pristatė lietuvių klojimo teatro peripetijas, primindamas, jog lietuvių teatras-vaidinimas yra senosios kultūros palikimas. „Ryškiausias pavyzdys yra išlikusi kelių tūkstantmečių vestuvinė drama – ji užrašyta šiek tiek pakitusi. Tai ištisas spektaklis, vaidinamas savaitę laiko – žvalgytuvės, piršlybos, kraitvežyba, suolo gynimas, piršlio korimas. Daugybė personažų, artistų su scenarijumi, jie visada žino, ką daryti. Tai kone dviejų tūkstančių metų senumo senosios mūsų dramos atminimas“,- kalbėjo profesorius. P. Bielskis samprotavo, jog puikiomis teatro savybėmis pasižymėjo ir vyskupas Motiejus Valančius, kurias jis pritaikydavo realiame gyvenime. Profesorius priminė vieną nutikimą iš M. Valančiaus gyvenimo, kada vyskupas puikiai suvaidino bažnyčioje, bandydamas paveikti vieno kaimo gyventojų sąžinę. „Visi nebegeria, bet šatiškiai kaip gėrė, taip ir geria. Bažnyčia pilna. Šatiškiai, šatiškiai, kaip aš jūsų girtas dūšeles Dievui pristatysiu? Jie tyli. Aš atsiklaupiau ir meldžiuosi. Jie vis tiek tyli. Aš toliau meldžiuosi. Paskui dešimt vyrų atsiklaupė. Paskui dar dešimt, paskui šimtas. Dabar aš žinau, kaip aš jus pristatysiu Dievui“,- žemaitiškai M. Valančiaus žodžius atkartojo profesorius, pridurdamas, kad vyskupas šitaip meistriškai – pasakydamas šiuos kelis sakinius, pasinaudodamas savo teatro sugebėjimais, privertė kaimiečius susimąstyti ir pradėti melstis. Renginio metu buvo pristatyta neseniai išleista knyga „Žemaičių kultūros savastys. Nuo Vilniaus kalvų prie Baublio slenksčio“. Knygos pristatyme dalyvavo ir knygos sudarytojas istorikas Virginijus Jocys iš Šilutės. Leidinyje, skirtame Muziejų ir Tarmių metams, kompleksiškai, per regioninės šios kultūros saviraiškos formas, apmąstoma Žemaitijos kultūros erdvė.
|
|
