|
|
|
Atlikęs misiją, sugrįžo namo
Kitą savaitgalį, rugsėjo 8-ąją, į Kretingą iš JAV parvežama urna su tautos šviesuolio pranciškono tėvo Pranciškaus Gedgaudo palaikais. Šis lietuvybės puoselėjimo mohikanas daugiau kaip 50 metų vadovavo Niujorke veikusiai spaustuvei – svarbiausiam užjūrio tautinės savasties židiniui. Jo urna iš pradžių bus pagerbta Kankinių koplyčioje, o kitądien nuleista į bažnyčios kriptą.
Vykdo velionio valią Spaustuvė, kurioje dirbo tėvas Pranciškus, buvo įkurta 1950 m. Niujorko Bruklino rajone, Šv. Kazimiero vienuolyne, ir veikė ligi mūsų šalies Nepriklausomybės ir dar dešimtmetį po jos paskelbimo. Sovietmečiu, kada tauta troško laisvės ir tiesos žodžio, šioje užjūrio pranciškonų spaustuvėje buvo spausdinami svarbūs leidiniai: žurnalai „Aidai“, „Švento Pranciškaus varpelis“, „Tėvynės sargas“, „Ateitis“, „ Į laisvę“, laikraštis „Darbininkas“ ir kt. Tėvas Pranciškus amžinybėn iškeliavo rugpjūčio 13-ąją JAV Kenebunkporto slaugos ligoninėje, sulaukęs 93-jų. Jo paties valia, perduota ilgametei bendražygei ir sekretorei Albinai Žumbakis, urna su palaikais yra laidojama jo tėviškėje. Urną į Lietuvą parlydės Kenebunkporto JAV pranciškonų vienuolyno gvardijonas Aurelijus Gricius. Pasak Kretingos parapijos klebono Antano Blužo, rugsėjo 7-ąją tėvo Pranciškaus palaikai bus parskraidinti į Vilnių, o rugsėjo 8-ąją broliai juos pasitiks prie mūsų bažnyčios durų. Palaikė ryšį su giminėmis P.Gedgaudo vaikystė ir jaunystė prabėgo Kretingoje. Jo tėvonijoje, J.Basanavičiaus gatvėje, šiandien gyvenantis sūnėnas Petras Mažeika tik iš trijų susitikimų nuotrupų – sovietmečiu dukart pats tėvas Pranciškus lankėsi tėviškėje ir sykį giminės jį aplankė užatlantėje – pabandė sudėlioti praeitį.
„Mano dėdė Pranciškus gimė Amerikoje 1920 m. – tada jo tėvai buvo išvykę užsidirbti pinigų. Pats yra pasakojęs, kad atsimenąs save basą lakstant po laivą - buvo gal kokių dvejų metų, kai šeima sugrįžo atgal. Seneliui patiko Amerikoje, o močiutei – ne. Sugrįžę į Kretingą jiedu nusipirko žemės už miesto, pasistatė namus, bet per didįjį Kretingos gaisrą jų trobesiai sudegė“, - pasakojo P. Mažeika, abu su broliu Jonu atgavę senelio Jono palikimą ir vėliau atstatę namus. Šeimoje Pranciškus buvo vyriausias vaikas, po jo kas dvejus metus gimė sesuo Marija, – Petras ir Jonas Mažeikos yra jos sūnūs – bei brolis Jonas. P.Mažeikos žodžiais, Pranciškus lankė Pranciškonų gimnaziją, grojo klarnetu jos orkestre. Matydamas, kad didžiuma Kretingos šviesuomenės – mokytojai, kunigai – buvo pranciškonai, stipriai pajuto jų įtaką ir pats panoro sekti jų pėdomis, todėl įstojo į broliją. Užatlantėje – svarbi tautos misija Žinių apie tėvo Pranciškaus gyvenimą, jo ir kitų pranciškonų misionierių triūsą dėl Lietuvos surinko filmą „Misija“ 2006 m. JAV kartu su broliu Gediminu Numgaudžiu kūrusi režisierė Dalia Kanclerytė. „Noviciatą P. Gedgaudas praėjo Lietuvoje, tačiau užėjus rusams, broliams teko bėgti - Pranciškus atsidūrė Vokietijoje, mokėsi seminarijoje. 1940 m. pranciškonas Justinas Vaškys buvo pasiųstas į JAV, kad čia galėtų suburti visus Europoje gyvenusius ir mokslą ėjusius vienuolius. 1944 m. Greene, Meino valstijoje, buvo įsteigtas pirmas vienuolynas, o 1946 m. – lietuvių Šv. Kazimiero pranciškonų komisariatas, kuris 1952 m. jungė 5 vienuolynus, tarp jų - 1949 m. įkurtą Kenebunkporte.
„Pranciškonai nuo pat įsikūrimo JAV pradžios rūpinosi lietuvybės puoselėjimu, ypatingą dėmesį skirdami lietuvių kalbai. Tarkim, žurnale „Aidai“ buvo publikuojami analitiniai straipsniai apie kultūrą, istoriją, religiją, - tokio aukšto lygio tautinės savasties leidinio dabar jau nebeturime“, - pastebėjo režisierė. 1950 m. buvo nuspręsta pačią stambiausią lietuvišką spaustuvę įkurdinti Niujorke, ir jai vadovauti buvo paskirtas tėvas Pranciškus. „Tėvas Pranciškus pradėjo nuo nulio, o ilgainiui „perkando“ visas naujausias technologijas, jis pirmasis visoje Amerikoje kompiuterizavo spaustuvę. Gerai mokėdamas anglų, vokiečių kalbas, pats dirbo greta su kitais, net paprastą darbą, kai ligi išnaktų tekdavo rinkti tekstus, - pabrėžė brolis Gediminas. – Man teko laimė neakivaizdžiai pažinoti šią asmenybę dar sovietmečiu: žinojau, kad jis veža į Lietuvą literatūros, aparatūros, pinigų pogrindinei veiklai. Kretingos parapijos jaunimas taip pat turi būti dėkingas už jo dėka atgabentą aparatūrą“. Paklusnumo ir ištikimybės pavyzdys „Susitikome su tėvu Pranciškumi toje vietoje, kur buvo jo spaustuvė – ten dabar įsikūrusios vienuolės karmelitės. Vaikščiojome aplink, atrodo, uosdami to laikmečio kvapus, jausdami viršum tvankaus spaustuvės rūsio, kur išvien su 8-10 brolių komanda dirbo tėvas Pranciškus, lyg paukštis sklandant lietuvybės dvasią, - prisiminimais pasidalijo filmo kūrėja. - Atlikęs savo misiją – išlaisvinus lietuvišką žodį ir mintį, susikūrė daugybė kitų leidyklų – tėvas Pranciškus atsitolino ir vienas savo kambarėlyje kasdien aukodavo šventas Mišias. Tai atrodė neapsakomai sakralu, - visą gyvenimą svajojęs būti kunigu, bet prieš savo norą paskirtas vadovauti spaustuvei, jis įsikūrė tarytum mažytę savo katedrą“. G. Numgaudžio žodžiais, tai buvo labai gyvas, gyvenimui atviras žmogus, besidomintis viskuo – nuo politikos ir meno ligi jaunimo gyvenimo: „Atsimenu, sykį Nidoje visi ėjome į roko koncertą, jam labai patiko. Mėgo žvejoti, o senatvėje pradėjo intensyviai sportuoti. Tėvas Pranciškus turėjo labai savitą humoro jausmą, niekur neįžvelgė dramatiškų problemų, ir toks išliko ligi savo gyvenimo pabaigos“, - kalbėjo brolis Gediminas. Susitikimas su tėvu Pranciškumi man prilygo prisilietimui prie gyvosios istorijos, - klausydavausi jo pasakojimų, kaip gyveno nuo tėvynės atskirti broliai, kaip dirbo. Šią jam paskirtą misiją jis sutiko nuolankiai. Iš jo galima pasimokyti pareigos suvokimo – privalau būti ir dirbti ne ten ir ne taip, kaip pats noriu, o taip, kaip man skirta. Ir privalau padaryti ne bet kaip, o labai gerai. Tėvai pranciškonai Justinas ir Placidas siekė, kad Lietuvos ir JAV lietuvių pranciškonų brolija būtų viena, ir jie to pasiekė tokių brolių, kaip Pranciškus, pasiaukojimo dėka“, - JAV dirbusių lietuvių pranciškonų misionierių svarbą lietuvių tautai pabrėžė D.Kanclerytė.
|
|
