Pajūrio naujienos
Help
2024 Gegužė
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe310172431
Še4111825
Se5121926
Apklausa

Ar ketinate savanoriškai registruotis į karo komendantūrą?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Devyniasdešimtmetė ilgisi spaustuvės gaudesio

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2013-08-23

Salantuose gyvenanti Bronislava Dūdėnienė rugpjūčio pabaigoje švęs savo 90-mečio jubiliejų. Žvitri ir guvi moteris sakė užauginusi du svetimus vaikus, iš jų sulaukusi būrio anūkų, ir šiandien esanti labai laiminga. Tik naktimis ji vis dar uodžia spaustuvės, kurioje dirbo visą gyvenimą, dažų kvapus ir sapnuoja raides, iš kurių ji dėliodavo laikraščių tekstus.

Airių terjerė Lyra Bronislavai Dūdėnienei - ištikima draugė.

Iš griuvėsių rinko raides

Klaipėdos „Ryto“ spaustuvė – pirma ir vienintelė Bronislavos darbovietė, kuriai ji atidavė 23 savo gyvenimo metus. Joje ji, iš Plungės atvykusi mergina, įsidarbino tuoj po karo.

„Į Klaipėdą atvykau su tėvu ir motina: tėvas buvo malūnininkas, o motina irgi įsidarbino spaustuvėje: aš – tekstų rinkėja, ji - valytoja. Aplinkui riogsojo vieni griuvėsiai. Atsimenu, išvarė mus valyti tų griuvėsių: ten, kur stovėjo Lenino paminklas, dabartinėje Atgimimo aikštėje, iš nuolaužų ir pelenų krūvos teko išsirinkti smulkias raideles – jos buvo pabirusios, subombardavus senąją vokiečių spaustuvę. Dar vokiečių belaisvių mums į talką atvarydavo“, - gerą atmintį išsaugojo B. Dūdėnienė.

Laikraščio, kuris iš pradžių vadinosi „Raudonasis spalis“, redakcija ir spaustuvė buvo įsikūrę greta, todėl kolektyvas dirbo kone išvien. B. Dūdėnienė rodė visą pluoštą apdovanojimų bei nuotraukų, kuriose ji įsiamžino su gausiu vėliau „Tarybine Klaipėda“ pasivadinusio laikraščio redakcijos bei spaustuvės kolektyvu.

„Labai mėgau savo darbą, buvau redakcijos šefo - žydo J. Mesijos – numylėtinė, draugavau su jo žmona, labai mylėjau jų dukterį Aną. Po kiek laiko jis su šeima emigravo į Izraelį“, - prisiminė Bronislava.

Jos rankų darbas, lyginant su šiandieninių technologijų galimybėmis, atrodo labai primityvus, dažniau reikalaujantis didelio kruopštumo: miniatiūrines raideles, sudėtas į tam tikrą lentą su joms skirtomis skylutėmis pagal rašymo mašinėlės principą, tekdavo dėlioti ant nedidelio geležinio įtvaro. Keli tokie įtvarai sudarydavo laikraščio puslapį. „Tekstas – prieš akis, o ranka automatiškai landžioja po tas skylutes ir trauko iš jų raides“, - pasakojo pašnekovė.

Aptikus neteisingai sudėliotas raides, tekdavę taisyti visą tekstą. Kartais darbas užtrukdavo ligi 3 val. nakties. Vėliau technika tobulėjo – dirbo su linotipais, iš po kurių išbėgdavo sakiniai, iš kurių dėliodavo tekstą.

Motiniška meile užsidegė dukart

Gyvenimas Bronislavai nebuvo dosnus artimųjų meile: savų vaikų ji nei su pirmuoju vyru, nei su antruoju nesusilaukė. Maža to, pirmas vyras po tarnybos kariuomenėje pas ją nebesugrįžo, o ji liko su metų įvaikintu jos sesers sūnumi Edmundu.

„Edmundėlio motina buvo gerianti ir nenorėjo jo auginti. Sykį nuvažiavus pas ją į svečius, pamačiau tą vaiką, prisispaudžiau ir parsivežiau namo. Kai mane metė vyras, susiruošiau grąžinti tą vaiką. Koridoriuje sutikau jo močiutę, ši sako: pas tave, vaikeli, teka didelė upė, tu į ją ir įmesk kūdikį – jam bus geriau, negu pas tikrą motiną. Išgirdusi tokius žodžius, prisispaudžiau kūdikėlį tvirtai, ir jau daugiau niekur nebepaleidau. Užauginom jį dviese su savo mama. Matytumėt, koks vyras užaugo: buvo muzikantas, dirigentas. Prieš 10 metų jį pakirto širdies smūgis. Bet į mano jubiliejų atvažiuos marti Danutė ir anūkė su šeima“, - džiūgavo senolė.

Praėjus daugiau kaip dviem dešimtmečiams po pirmosios santuokos, Bronislava ištekėjo antrąkart – už 17 metų jaunesnio jūreivio Rimanto.

Likimas ją, kupiną motiniškos meilės bei rūpesčio, išbandė darsyk: „Iš sesers sužinojau apie pusantrų metų Daivutę, kurios tėvas buvo miręs, o motina neišeidavo iš kalėjimo - jau buvo suruošti dokumentai išvežti ją į vaikų namus. Pagailo mergytės ir su vyru nusprendėm pasiimti auginti“, - savo sprendimą pastatyti ant kojų dar vieną vaiką prisiminė Bronislava.

Šiandien Daiva – jau pati motina, auginanti 17-mečius dvynius Estreliją ir Deivydą bei 5-metę Emiliją.

Mėgsta kovinius filmus

Senolė sakė turinti šiandien kuo džiaugtis – ji yra mylima dukters, marčios, 4 anūkų ir 1 proanūkio. Anūkai su draugais kasmet atvyksta vasaroti pas ją į Salantus, kur ji gyvena jau visą dešimtmetį - po antrojo vyro mirties, dukrai palikusi butą Klaipėdoje, ji atvyko pas giminaitę Mariją Lidą Merkelienę į Salantus. Čia pasiliko ir, sakė, leidžia laimingas senatvės dienas.

B.Dūdėnienė dėl linksmo būdo laikoma giminės susibūrimų siela. Kairėje – jos draugė ir globėja Marija Lida Merkelienė.

Žvitri, laiminga, gyvenimo džiaugsmu trykštanti B.Dūdėnienė sako nematanti aplinkui piktų žmonių. O su savo giminaite ir geriausia drauge Marija Lida nėra buvusios susipykę.

Nuolat laidydama juokus, prisimindama istorijų ir niekad nebėdodama dėl ligų – nors išvargina kraujospūdis ir širdies ligos - Bronislava būna giminės susiėjimų siela.

„Kokios ligos, kam apie jas kalbėti? Gerai jaučiuosi – galėčiau dar į šokius eiti, bet kavalieriaus nerandu. Buvau sykį nusižiūrėjusi vieną mieste ant suolelio: pasakė, kur gyvena, prašė kitąkart ateiti, bet nebenuėjau“, - nežinia, rimtai ar juokais kalbėjo senolė.

Ji, išdavė Marija Lida, labai mėgstanti saldumynus, pyragaičius ir ledus, pasigardžiuoja puodeliu kavutės. Mėsos valgo nedaug. „Kam bereik tos mėsos, paskui nė vyro nebegausiu, - mylėčiau, globočiau, gerai maitinčiau. Sulauksiu aš 100 metų tikrai, meldžiuosi Dievulio, prašau, sakau, juk spėsiu atsigulti. O jei paguldys, prašau Jo, kad leistų ir mano numylėtinį šunį – airių terjerę Lyrą – su savimi pasiimti“, - glostydama savo augintinę šmaikštavo 90-metė.

O anūkė Estrelija prasitarė, kad jos „jėginė močiutė“ labiausiai mėgsta žiūrėti kovinius bei veiksmo filmus ir, jos žodžiais, „nenuvarysi nuo siaubiakų“.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas