|
Šimtmetį senolis užtvirtino dar vieneriais metais
„Kiekvieni metai po 100-mečio jubiliejaus – tai jau atskiras jubiliejus“, - sveikindamas 101 gimtadienio sulaukusį vydmantiškį Andrejų Liadovskij, kalbėjo Kretingos rajono administracijos direktorius Virginijus Domarkas. Pasveikinti į antrą šimtmetį žengiantį senolį jis atvyko su Seimo nare Jolita Vaickiene ir jos padėjėja Jolanta Lukošiūte, Kretingos seniūnu Antanu Gedminu, jo pavaduotoja Danute Šeputiene ir seniūnijos globos skyriaus specialiste Audra Viskontiene.
Mėgsta žinias ir futbolą Senolis, lydimas jį globojančios dukters Galinos Marinec, „Pajūrio naujienas“ pasitiko vežimėlyje, plačiai šypsodamasis stebėtinai ne pagal jo amžių jaunai atrodančiu - gal net pora dešimtmečių - giedru veidu.
„Tuomet tėvas ir palūžo, pradėjo neberemti kojomis ir sėdo į vežimėlį. Jis labai silpnai bemato: mama jam vis paskaitydavo laikraščių, žurnalų. Tačiau tėvas ligi šiol tebėra smalsus: jam rūpi, kas vyksta pasaulyje. O labiausiai jis mėgsta žiūrėti futbolą: pasodiname jį prieš televizorių – nors temato tik mirguliuojantį vaizdą, bet puikiai girdi komentatorių balsus, susivokia situacijoje ir dar mums pakomentuoja varžybas“, - kalbėjo jauniausioji iš jo trijų dukterų, 64-erių Galina. Be jos, M. ir A. Liadovskių šeimoje dar augo pamečiui gimusios: dabar jau 73-jų Zoja, gyvenanti Krasnodare, ir 72-ų Liudmila iš Uljanovsko.
„Koks paradoksas: kažkada tėvai mus skatino gerai mokytis ir veržtis iš provincijos į didmiesčių institutus. Visos baigėme aukštuosius mokslus, aš - Rygos politechnikos institutą, ten susipažinau su savo būsimu vyru Jurijumi, apsigyvenome Klaipėdoje. Kai jo motinai prireikė artimųjų globos, pardavėme butus, garažus, nusipirkome namą Vydmantuose. Iš Tulos prieš 12,5 metų jau buvau parsivežusi į Lietuvą savo tėvus. Dabar jau septintus metus gyvename Vydmantuose, nesigailiu išsikrausčiusi į kaimą“, - neslėpė G.Marinec. Tebesijaučia esąs laimingas Senolis Andrejus gimė Ukrainoje. Jis – Antrojo pasaulinio karo veteranas, tačiau, sakė, į atvirus mūšius jam eiti netekę - vadovavo sukarintai geležinkelio tarnybai, kuri saugojo geležinkelius, postus ir tiltus. Šioje tarnyboje jis dirbo ir po karo, kol sulaukė pensijos. „Jis buvo pakankamai žvalus ir darbingas pensininkas, todėl prieš išvykstant į Lietuvą dar dirbo sargu. Augino bites“, - šiltai apie tėvą kalbėjo jo duktė. Apsigyvenęs pas Galiną Klaipėdoje, kartu su žmona mėgdavę vaikštinėti po Mažvydo parką, prisėsdavo pabendrauti su žmonėmis, susirado daug draugų senjorų, su kuriais dar ir šiandien palaiko ryšį telefonu. „Tėvas niekad mums, dukroms, girdint nekalbėjo blogai apie žmones. Jis ypač mylėjo vaikus. Mes neprisimename iš savo tėvo piktų žodžių, auklėjo mus nebardamas, santūriu žvilgsniu, rimtu žodžiu“, - užtikrino G.Marinec. Ir šiandien šimtametis, nepaisant jo kūną kamuojančios fizinės negalios, tikino esąs labai laimingas – jį supa rūpestingi artimieji, kaimynai. Ir jam gera gyventi Lietuvoje – jis gauna Rusijoje užsitarnautą pensiją, o jo sveikata rūpinasi Lietuvos valstybė. Jaunimui jis linkėjo nebėgti iš savo šalies, o nepaisant sunkumų, kurie, lyginant su jo kartai tekusiais išbandymais, atrodo juokingi, - savo protu kurti jos ateitį.
|