|
|
|
Ąžuolo šaknimis ir ūkais apglėbtas piliakalnis
Kūlupėnų seniūnijoje, atokiai nuo pagrindinių kelių, plyti Sauserių kaimo žemės, besibaigiančios piliakalniu, pakibusiu viršum rudenėjančių ūkų gaubiamos Minijos skardžio. Piliakalnio kepurė geriausiai įžvelgiama iš pačios Minijos, plaukiant ja baidarėmis, o viršum kalno lyg vėtrungė kryptį piliakalnio link nurodo plačiai išsiskėtojusio ąžuolo viršūnė.
Urbašiaus pilalė Arčiausiai Sauserių piliakalnio - maždaug už 350 m - tebestovi dar 1928 m. Janinos Diburienės tėvų statyta sodyba. Čia gimusi ir augusi, šiandien J. Diburienė joje gyvena viena, ir laukia, kada ištuštėjusioje gretimoje kaimynų Jonučių sodyboje įsikurs nuomininkai. „Vis bus su kuo pabendrauti, o prireikus - paprašyti, kad duonos nupirktų, - kaimynystės svarbą pabrėžė 73-jų J. Diburienė. – Kartą manęs paklausė, ar aš jaučiu piliakalnio kaimynystę, atsakiau, kad iš jo, kaip gyvo žmogaus, nei duonos, nei cukraus nepasiskolinsi“. Moteris prisimena, kad kažkada arčiausiai piliakalnio gyvenę kaimynai Urbašiai, todėl žmonės ir piliakalnį praminę Urbašiaus pilale. „Iš tėvų žinojome, kad tai – senovinė pilis, karžygiai joje savo žemes nuo priešų gynė. Mano 4 vaikai užaugo, karstydamiesi po seną ąžuolą, viena puse šaknų įsikirtusį į skardį. Po darbymečio talkų savo draugus jie taip pat vesdavosi ant piliakalnio aprodyti nepaprastą ąžuolą ir Minijos kilpų grožį“, - kalbėjo moteris. Senasis Sauserių ąžuolas tarytum pakimba viršum 35 m aukščio skardžio: jo šaknys išsiraičiusios tik į vieną pusę ir įaugusios į piliakalnio pakraštį lyg į sieną, jo liemuo kybo ore. Mat Minija vis gilyn graužiasi vagą, pamažėle nusinešdama ir dalį buvusios pietrytinės piliakalnio sienos. Ilgainiui žemė vis griūva, apnuogindama ir senolio ąžuolo šaknis. Įamžino kaimo senbuvius „Kai atvažiuodavo giminės, eidavom prie to ąžuolo, susėdę šnekučiuodavomės. Mėnulis, sakydavo jie, nuo čia ranka pasiekiamas. Pavasarį aplink mano namus kvepia ievos, vasarą varva liepos – pasakiškas grožis. Tik šiandien tai – Dievo užmirštas kampelis, žmonės po melioracijos išsikėlė į gyvenvietę, vos kelios sodybos belikę, o žemės aplink piliakalnį – privatizuotos“, - neslėpė J.Diburienė.
Anot jos, iš šių vietovių kilęs buvęs Kretingos priešgaisrinės tarnybos viršininkas, amžinatilsį Kazimieras Žalgiris, kažkada ėmėsi iniciatyvos atkurti senąją kaimo koplytėlę – visi gyventojai pinigų sudėjo. O į koplytėlės vidų jis įdėjo raštą, kuriame surašė čia buvus 28 kaimo sodybas su jų gyventojais. Ligi karo Sauserių kaime gyvenusių žmonių pavardes pabandė prisiminti ir surašyti kitas kaimo senolis, žinomas šių apylinkių muzikantas, ligi šiol seniūnijos vakaronėse savo bandoniją linksmai plėšantis 85-erių Donatas Abartis. Jam talkino ir 83-jų ilgametė šeimos draugė, neįgali Bronė Rudelytė iš Padvarių pensionato, jau tris dešimtmečius kasmet vasarojanti Abarčių ūkyje, Sauseriuose. Gyvenimą spalvino geležinkelis Pats Sauserių kaimo pavadinimas atsiradęs ne taip jau ir seniai – prieš II pasaulinį karą, nuo Jono Sauserio, kilusio iš šio kaimo ir už tėvynės laisvę galvą paguldžiusio Lietuvos kariuomenės savanorio, pavardės. Ligi tol kaimas vadinosi Grabšyčiais, čia buvęs ir Grabšyčių dvaro palivarkas.
D.Abartis sakė gimęs, augęs ir pasenęs savame kaime – Sauseriuose. Kažkada buvęs išvaikščiotas kiekvienas kaimo kampelis: „Paminijy laipiodavome po griūvantį skardį, karliodavomės po medžius – žinojome, kad čia piliakalnis, bet mums, vaikams, tai nerūpėjo“, - prasitarė jis. Gerokai svarbiau buvo tai, kad per jo tėvo žemes į Maskvą kažkada traukė pats Napoleonas ir kad Sauserių kaime 1932 metais buvo statomas pats aukščiausias Lietuvoje geležinkelio tiltas. „Mano tėvas Juozapas jau buvo vedęs, pasistatęs galulaukėje namus, ir darbininkai apsistojo pas jį „ant kvatieros“. Geležinkelis dygo palei Abarčių sodybą. „Atsimenu, kaip kasė pylimus, kirto medžius ir vežė su arkliais. O kai statė tilto atramas, tempė didžiules pušis su įtvirtintais geležiniais antgaliais ir kalė jas į žemę lyg kokias milžiniškas vinis“, - vyras išsaugojo vaikystėje atmintin įsirėžusius momentus. Kelis dešimtmečius Abarčių šeimos gyvenimas bėgo išvien su geležinkeliu nudardančiais traukiniais. O per melioracijos vajų nugriovus jų ūkį, D. Abartis įsigijo gretimą kaimyno Paulausko sodybą su išlikusiais senais buvusio dvaro statiniais – ant buvusio kumetyno senolis rodė akmeny iškaltą pastato statybos datą – 1889 metus. Legendos nesiekė piliakalnio Buvęs ilgametis Kūlupėnų seniūnas Algirdas Macius tvirtino, jog Sauserių piliakalnis niekada nebuvęs toks įspūdingas, kaip kaimyniniai Kartenos ar Imbarės piliakalniai. „Jį pasiekti gana sudėtinga: iš vienos pusės jį atkerta Minija, o nuo Sauserių kaimo pusės jis atrodo tarsi paprastas šiek tiek iškilęs, krūmais apžėlęs Minijos krantas. Seni žmonės dar atsimena jį esant, o naujakuriai gali nė nežinoti apie šią vietą. Skirtingai nuo gretimai esančio Tamožinės miško, kuriame muzikantas neva buvo patekęs į velnių puotą, niekad nesu girdėjęs jokių legendų ar pasakojimų apie patį piliakalnį“, - tvirtino A. Macius. Sauserių piliakalnį 1997 m. tyrinėjo Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas, kuris nustatė, jog jis buvęs įrengtas I tūkstantmetyje, apleistas prasidėjus kovoms su kryžiuočiais. J. Kanarskas, ištyręs 180 kv. m plotą, aptiko 6-20 cm kultūrinį sluoksnį – rado keramikos šukių ir titnago nuoskalų, 82 stulpavietes, 3 apsauginius griovius.
Salantų regioninio parko vyriausiosios ekologės Astos Bagočienės komentaras: - Sauserių piliakalnis yra sunkiai lankytojams pasiekiamoje vietoje – per privačias valdas, be to, gerokai apnykęs, todėl į artimiausio dešimtmečio mūsų parko tvarkomų objektų sąrašus jis nėra įtrauktas.
|
|
