Tūkstančių bičių dūzgimas kelia ne baimę, o džiaugsmą

„Jei prieš pradėdami bitininkauti žmonės galvoja, jog nusipirks avilį, dūminę, šalia pasistatys cinkuotą kibirą ir turės medaus – jie labai klysta. Bitininkavimas – sunkus ir daug laiko reikalaujantis darbas“, - teigė 29-erių Albertas Butenis.

Albertas Butenis, bitininkavimo tradicijas perėmęs iš uošvio, bitininkavimu susidomėjo prieš penkerius metus.

Svarbiausia – bityno aura

Kurmaičiuose gyvenantis vyras bitininkauja penkerius metus – bitininkavimo tradicijas, žinias jam perdavė žmonos Linos tėvas Kęstutis Brazdžius, kurio giminėje – ištisa bitininkų karta.

„Kai pirmą kartą ėjau prie bičių – labai bijojau. Atvažiavau pas uošvį, o šis pakvietė kartu imti medaus. Juk vieni žmonės nuo tilto šokinėja, kiti imasi dar ekstremalesnės veiklos, tai kodėl gi man, pagalvojau, neišbandyti bitininkystės? Prieš tai su tuo nebuvau susidūręs, todėl man tai buvo didžiausia pramoga. Iš pradžių galvojau, kad mesiu viską po kokios minutės, tačiau baimė nenugalėjo, paragavau tikros bitininko duonos“, - bitininkavimo pradžią prisiminė A. Butenis.

Susidomėjęs bitininkyste vyras įstojo į Kretingos bitininkų draugiją. Čia rengiamuose seminaruose, šventėse sužinojo informacijos apie bitininkams skiriamas Europos paramos fondo lėšas, kompensacijas, bitininkavimo subtilybes. Šį rudenį kartu su dar keliais Kretingos bitininkų draugijos nariais A. Butenis vyks ir į pasaulinį bitininkų suvažiavimą Ukrainoje – Apimondijos kongresą, kur susirinkusieji dalinsis savo patirtimi, pristatys, su kokiomis bičių ligomis, problemomis jiems tenka susidurti.

Anot vyro, vieniems patinka medaus, avilio kvapas, o jį labiausiai žavi bitininkavimo aura – aplink vienu metu skraidantis tūkstantinis bičių pulkas. Todėl bitininkystė jam – pomėgis, o ne verslas, pajamų šaltinis.

Kadangi bitininkavimas reikalauja nemažai laiko ir fizinio darbo, prie bičių avilių A. Butenis eina kartu su uošviu. Bitininkavimo ritualu, vyro teigimu, bitininkas privalo džiaugtis.

Procesas prasideda pasisveikinimu – pro dūminę paskleidžiamais dūmais, kurių kvapą pajutusios bitės apsiramina. Kad jos neišsigąstų, negalima belsti į avilį.

„Bitės – lyg naminis augintinis, kurį reikia nuolatos prižiūrėti, juo rūpintis. Kai šviečia saulė, nueini pažiūrėti, ar prinešta medaus. Jei taip – išsuki, nes kai koriai – pilni, bitės neturi darbo“, - teigė A. Butenis.

Atskirti bites, vyro teigimu, nėra sudėtinga – akis pamažu įgunda. Tranas – storesnis už bitę darbininkę, o bičių motinėlė turi ilgesnį, negu kitos avilio narės, pilvelį. Kad motinėlės netektų ieškoti lyg adatos šieno kupetoje, ji dažnai paženklinama, bet, anot A. Butenio, jei jos avilyje nebelieka, požymiai matomi iškart – nėra perų, bitės nerimsta.

Rugpjūtis – medunešio pabaiga

Einant prie bičių avilio būtina turėti dūminę, bitininko kepurę, pirštines, kaltą, kad būtų galima atkelti korio rėmelį, kurį bitės užpikiuoja, ir šluotelę, kuria bitės nubraukiamos nuo korio.

Anot bitininko, medunešio sezonas baigiasi rugpjūčio pradžioje, todėl dabar vyksta pagrindiniai bičių paruošimo žiemos sezonui darbai, kuriuos vis stabdo prastas oras.

Ruošiant bites žiemos miegui, reikia išsukti visą medų, įdėti naujus korius, bites pagydyti ir pamaitinti. Šiemet A. Butenis ir K. Brazdžius pereis prie natūralesnio bičių gydymo būdo – skruzdžių rūgšties. Ji – viena efektyviausių priemonių, tačiau nuolatos reikia kontroliuoti garų kiekį avilyje. Jei temperatūra lauke pakyla, vadinasi, kad ir rūgštis avilyje garuoja greičiau, viršija normą, todėl ją reikia iš avilio išimti.

A. Butenis teigia, kad priežiūros bitėms reikia ir žiemą – būtina prižiūrėti, kad neužsnigtų avilio anga, pro kurią bitės išskrenda ir įskrenda į avilį, o jeigu kas - sniegą nuvalyti. Žiemą negalima bičių trikdyti, atidaryti avilio, nes jos jau susispietusios į kamuolį žiemoja.

„Pernai žiemą buvo įdomu stebėti, kaip zylės atakuoja avilius barbendamos į juos savo snapais – taip išviliodamos vieną - kitą bitę į lauką“, - pasakojo A. Butenis.

Bičių produktų įvairovė

Laikas, sugaištamas apžiūrint avilius, priklauso tiek nuo pačių avilių konstrukcijos, tiek nuo produktų, kuriuos bitininkas ketina imti. Imant tik medų apeiti avilius reikia rečiau, o rinkti bičių parneštas žiedadulkes reikia kiekvieną vakarą. Bitininkaujant vis ilgesnį laiką, atsiranda ir didesnis poreikis kuo įvairesnės bičių produkcijos. A. Butenis su šeima naudoja tris bičių gaminamus produktus: medų, bičių pikį ir duonelę.

Anot vyro, 1 l vandens sveria 1 kg, o litras medaus – 50% sunkesnis. Išskirti, kuri medaus rūšis geriausia – neįmanoma. Kiekvieno ėmimo medus – skirtingo skonio, kitokių vaistinių savybių. Vienas medus gali būti aštrus, kitas – labai saldus. Pasak A. Butenio, jam labiausiai patinka saldesnis, kiaulpienių medus. Šiemet, bitininko teigimu, medunešis nebuvo toks gausus kaip pernai dėl užsitęsusios žiemos.

Bičių pikio, kuris gaunamas nugrandžius korio rėmelį, ir spirito tirpalą A. Butenio šeima naudoja kaip dezinfekcinę priemonę žaizdoms gydyti.

Bičių duonelė – tai medaus ir žiedadulkių mišinys, kuris, anot vyro, - puikus maisto papildas. Norint ją išgauti, šaldiklyje reikia sušaldyti medaus korį, iškulti jį duonos kūlimo mašina ir išdžiovinti. Duonelės paruošimo darbai atliekami šį mėnesį.

Anot A. Butenio, visą reikalingą medžiagą apie bitininkavimą galima rasti internete – čia patys bitininkai dalijasi savo patirtimi, patarimais. Taip vyras sužinojo ir apie anyžinį lofantą – daugiametį medingą ir vaistingą augalą, kol kas dar mažai paplitusį Lietuvoje. Jo A. Butenio šeima pasisėjo ir prie savo namų.

„Šis augalas šalia namų auga antrus metus. Svarbiausia - jog nereikalauja daug priežiūros. Pirmieji metai buvo eksperimentiniai. Norėjome išbandyti lofantą, kad medunešis būtų ilgesnis, gausesnis. Naudojome jį ir savo reikmėms – augalas skleidžia anyžiaus aromatą, iš jo žiedų, lapų virėme arbatą. Eksperimentas, mano manymu, pavyko“, - džiaugėsi bitininkas.

Anyžinis lofantas – brangus augalas: 1 g jo sėklų kainuoja 1 Lt. Tačiau, mokslininkų skaičiavimais, iš 1 ha šiuo augalu užsodinto ploto bitės prirenka apie 1 toną medaus, palyginti iš facelijų - tik 290 kg, barkūnų – 250 kg, juozažolių – 300 kg, melisų – 200 kg nektaro.

Anot A. Butenio, bitininkauti mokomasi visą gyvenimą – technologijos keičiasi, tobulėja, atsiranda naujų priemonių, bitininkavimo būdų.

„Nueiti į parduotuvę ir nusipirkti bitininkavimui reikalingas priemones daug paprasčiau, negu pasidaryti jas pačiam. Tačiau mano svajonė – susikalti avilį. Jau esu tam pasiruošęs medžiagas, tik reikia rasti laiko“, - atviravo A. Butenis.

Inesa RINKEVIČIŪTĖ

Korespondentė-mokinė

• Rašyti komentarą (1)