Gyvulininkystės ūkiai Salantų krašte suklestėjo

Per pastarąjį dešimtmetį galvijų Lietuvoje sumažėjo beveik 18 procentų. Lietuvoje viena iš svarbiausių žemės ūkio strateginių krypčių yra pienininkystė. Tačiau kasmet melžiamų karvių sumažėja 4–5 proc.

Mindaugas Beniušis tvirtina, kad abrakų veislės buliai yra gana taikūs.

Labiausiai sumažėjo smulkių pienininkystės ūkių skaičius, nors apie 86 proc. visų pienininkystės ūkių sudaro ūkiai, turintys iki 5 karvių.

Šalyje ūkių, auginančių iki 5 karvių, skaičius, lyginant su praeitų metų duomenimis, sumažėjo 8,82 proc. (iki 59,73 tūkst. vnt.), o ūkių, kuriuose yra nuo 6 iki 20 karvių, – 6,3 proc. (iki 6,98 tūkst. vnt.). Tačiau yra regionų, kur važiuojant kaimo keliais dar vis matosi besiganančių karvių ar galvijų bandų. Imbarės seniūnijoje per Nepriklausomybės metus išsiplėtė ir sustiprėjo nemažai gyvulininkystės ūkių. Per 50 galvijų augina ūkininkai: erlėniškiai Romuladas Karazinas, Marius Eglynas, Gražina Stanevičienė, laiviškis Vytautas Preibys, imbariškiai Gražina Selkauskienė, Steponas Urbonas, Aina Brazdeikienė, Mindaugas Narvilas iš Barzdžių, Mindaugas Beniušis iš Klecininkų, Magdutė Kazbaraitienė iš Reketės. Jos bei Romualdo Karazino ūkiai sertifikuoti.

Laimingi gyvendami kaime

Prieš daugiau negu dvidešimt metų gyvulininkystės ūkį įkūrę laiviškiai Vytautas ir Janina Preibiai, nors ir sunkiai dirbdami, jaučiasi laimingi gyvendami kaime. “Pradėjome ūkininkauti nuo nulio, pagal valstiečių ūkio programą – valstybė skyrė 10 hektarų žemės. Turėjome dvi karves, paskui - keturias, o tos keturios apsiveršiavo ir tuomet ūkyje jau buvo aštuonios“,- apie ūkininkavimo pradžią kalbėjo ūkininkė J. Preibienė. Daugiau kaip 8 tūkst. tonų pieno per metus primelžianti ūkininkė pasakojo, kad norint daugiau pasiekti – privalu nesigręžioti atgal, o eiti į priekį. Moteris kalbėjo, jog turėdama gyvulininkystės ūkį, ilgiau keturių valandų nuo jo nepabėgsi. Tačiau ji gerai jaučiasi gyvendama ir dirbdama kaime. “Kaimas yra mūsų pašaukimas. Man geriau gyvulių šurmulys negu miesto. Kiekvienas gyvulys yra mano augintas, neturiu nė vieno pirktinio. Kai auginome iki trisdešimties karvių, šios ir vardus turėdavo“,- pasakojo ūkininkė. Ir dabar, kai bandoje - jau per 60 karvių, dar keletą jų vardais pavadinanti. “Iš karvių yra ko pasimokyti, nes kiekviena karvė turi charakterį, pagal tai ir vardą duodavau. Vieną buvau praminusi Peške. Kai prie Salantų kelio buvo aptvaras, ji visada lydėdavo praeinančius žmones, kai bandai trūkdavo vandens – pati pirmoji rodydavo ženklus. Buvo tikra lyderė, labai gražios spalvos – pilka su balta. Labai gailėjausi, kad reikėjo su ja išsiskirti. Prie gyvulių priprantama, bet dabar jau apsipratau, kai reikia kurią iš bandos išbrokuoti – nes tai naudinga ūkiui, tai natūralu”, - pasakojo ūkininkė.

“Jeigu žmogus neturi pašaukimo, skrupulingumo – tokiam bus sunku dirbti su gyvuliais. Tėvas sakydavo – arba laikai gyvulį, rūpiniesi juo – arba nelaikai”,- kalbėjo moteris, pridurdama, kad yra tokių žmonių, kurie į gyvulius žiūri kaip į verslą, tačiau, anot jo,  jai širdis to daryti neleidžianti, nors suprantanti, kad ūkis jų šeimai yra pragyvenimo šaltinis.  

„Bendraujame su visais ūkininkais. Pritrūksti plėvelės ar technika sugenda – vieni kitiems padedame“,- aplinkinių kaimų ūkininkų bendruomeniškumu pasidžiaugė ūkininkė. Dalis V. ir J. Preibių ūkio prieauglio lieka bandai pratęsti, o veršiukai ar mėsinės telyčaitės, kadangi Preibių ūkyje lieka tik Lietuvos juodmargės karvės, parduodami į užsienį.

Anot ūkininkės, gyventi ramiau padėtų pastovesnė valstybės ūkio politika. „Politikoje trūksta nuoseklumo, todėl nežinai nieko dėl rytojaus“, - tikinoJ. Preibienė.

Tėvų pėdomis seka ūkininkų sūnus Marius, kuris taip pat pradėjęs ūkininkauti – turi mišrų ūkį. Tėvams talkininkauja ir duktė Jurgita.

Ūkininkavimas – prie širdies

Klecininkų kaime prieš devynerius metus mėsinės gyvūlininkystės ūkį įkūręs 38 metų Mindaugas Beniušis savo bandoje šiuo metu su prieaugliu turi apie 135 įvairių veislių galvijų, iš kurių didžioji dalis - prancūzų kilmės abrakai. Ūkio modernizavimo ir Jaunojo ūkininko paramos programose dalyvavęs ūkininkas tvirtina, jog ūkininkavimas jam yra prie širdies. „Kai kiti sako - važiuok prie jūros pailsėti, aš geriau nuvažiuoju į ganyklą, prieinu prie vieno gyvulio, prie kito. Paglostau, pasidžiaugiu, nusiraminu ir tai man pakeičia visus kurortus“,- kalbėjo ūkininkas.

M. Beniušis pasidžiaugė ir tuo, kad kuriant bei plečiant ūkį visa kuo pagelbėjo tėvai, taip pat ūkininkai Juozas ir Ona Beniušiai. „Tėvai paliko tris buliukus, nors iš pradžių buvo sunku, trūko visko, tačiau tėvams gelbstint įsivažiavau“,- kalbėjo ūkininkas, kuriam iki jo išsikelto tikslo – apie 100 karvių bandoje - praktiškai nebe daug ir likę.

Anot ūkininko, abrakų veislės galvijams didelė priežiūra nebūtina, bet prižūrėti augintinius vis dėlto reikia. Šiemet, sakė jis, veršiukai sirgo plaučių ligomis. „Karvių ligos kaip ir nepuola, tačiau su veršiukais - kitaip. Jie - kaip ir maži vaikai, todėl stebėti, rūpintis yra kuo“,- pasakojo ūkininkas. M. Beniušis visas abrakų veislės karves pasilieka bandai plėsti, o bulius parduoda. „Karvė yra tam, kad būtų veršiukas – jį išmaitintų savo pienu aštuonis mėnesius, o iki pusantrų metų užaugę apie 600-700 kilogramus buliai parduodami“,- sakė ūkininkas, kuriam dirbti ūkyje padeda trys darbininkai. Anot ūkinininko, valdžios dėmesys mėsinei gyvulininkystei yra tariamas - didesnės paramos nesulaukiama.

Nors iš pirmo žvilgsnio abrakai gali pasirodyti grėsmingi, tačiau, anot ūkininko, jie gana taikūs gyvuliai. Netikėtumų gali pasitaikyti užkliuvus karves, kai šalia jų jaunikliai. Abrakai nenaudojami pienininkystei vystyti, nes duoda nedaug pieno. „Nors pienas - neblogo skonio, riebesnis negu įprastų karvių“,- pastebėjo M. Beniušis.

• Rašyti komentarą (1)