Gamtos balsas – aidas žmogaus dvasioje

„Jei žmogus tik pasako: „Apsėk žalią veją ir pasodink kokių nors medžių“, ir jo dalyvavimas kuriant apželdinimo projektą ties tuo baigiasi, vadinasi jam reikia statybininkų, o ne apželdintojo. Nes šis visų pirma sodybos šeimininko paklaus: ,,O koks žmogus tu esi?“,- sakė karteniškis 24 metų Petras Daukantas, kuris dirbdamas apželdinimo srityje pastebi: vartotojiška kultūra persismelkė ir į sodus bei gėlynus.

Vaizdingoje Kartenoje užaugęs Petras Daukantas jautrų gamtos pajautimą perteikia kurdamas aplinką privačiose sodybose ir puošdamas įmonių teritorijas

„Sodybos šeimininko klausiu, kuo jis dirba, kokia jo šeima ir kaip ji leidžia laisvalaikį. Visą tai reikia žinoti: tik tada galėsiu suprojektuoti tokią namų aplinką, kuri geriausiai patenkintų šeimos poreikius. Pavyzdžiui, jei vaikai mėgsta aktyvų laisvalaikį, gal palikti erdvės žaisti futbolui, jei šeimininkai yra užimti žmonės, parinkti augalus, kuriems nereikia daug priežiūros ir t.t. Todėl ne be reikalo apželdinimo studijose yra psichologijos mokslo kursas – išgirsti žmogų, jį pažinti, suprasti, kuo jis gyvena, mūsų darbe yra labai svarbu,- akcentavo P. Daukantas, kuris nepripažįsta jokių madų privačioje sodyboje, nes jos neatspindi šeimininkų pasaulėjautos.

P.Daukantas pastebi: neretai į darbo rutiną įsisukę žmonės netgi privačioje erdvėje puoselėja darbo stiliaus santykius. „Žmogus savęs nebeparodo ir pats savęs nebepažįsta. Todėl su klientu daug kalbamės ir kartais mūsų bendravimas trunka net pusmetį. O visų geriausia, kai projektas yra kuriamas dar žiemą, nes tada sodybos šeimininkai turi laiko „susigyventi“ su idėjomis, dar neskubant jų įgyvendinti. Juk kalbame apie tai, kaip atrodys jų privati erdvė, ji turi tapti sava, joje žmogus turi patogiai jaustis“,- sakė P.Daukantas.

Susiduria su vartotojišku požiūriu

S.Daukantas pastebi, kad vartotojiška kultūra tarsi dar vienu daiktu, preke, paverčia ir namų aplinką: neretai žmonės ją gausiai puošia augalais ir mažosios architektūros elementais, kurių prasmė yra sukelti tik trumpalaikį įspūdį. Paprasčiausias to pavyzdys – iš japoniškos kultūros į mūsų šalį atkeliavę ir išpopuliarėję maži medeliai bonsai, kurie lietuviškai filosofijai ir erdvei yra svetimi.

„Reikia – nereikia, bet turiu pinigų ir perku,- taip lengvabūdišką požiūrį į savo namų aplinkos kūrimą apibūdino S.Daukantas, pasidalijęs vienu patyrimu. – Kartą šeimininkas paprašė išpjauti tris senas obelis, kurios augo dideliame sklype, ir jame pasodinti jaunas obelis. Senosios obelys buvo negenėtos, „apsišiukšlinusios“, bet šeimininko paklausiau, kodėl jis nusprendė atsikratyti medžių, kuriems užaugti prireikė 80 metų. Iš jo išgirdau, kad esą visi sako, jog jaunos obelys bus produktyvesnės. „Visi sako“ – ne argumentas ir džiaugiuosi, kad pavyko šeimininką įtikinti palikti senąsias obelis, kurios, tinkamai jomis pasirūpinus, toliau vedė vaisius. Su gamta negalima taip elgtis – viską išgriauti ir tada statyti savo. Aplinkai subręsti reikia kantrybės“.

Pušų daigų ūkis buvo Petro Daukanto pradžia kraštovaizdžio dizaino studijų ir verslo link.

Išalkę grožio

„Neretai žmonės orientuojasi į detales ir nesupranta, kad pagrindinis kūrybinis šaltinis yra erdvė. Todėl elementas, kuris labai gražiai atrodo kaimyno sodyboje, gali visai netikti gretimame sklype, negalima iš vienur „pasiskolinti“ upelio, o iš kitur – gėlyno,- teigė P. Daukantas. – Arba paprašo terasos, pastogės su židiniu ir pavėsinės. Tuomet klausiu, o kada visose jose sėdėsite? Tai panašu į jausmą, kai visą dieną nevalgęs restorane užsisakai daug visokių patiekalų, tačiau netrukus supranti, kad visko nesuvalgysi, nors ir labai gardžiai kvepia. Taip ir su aplinka – daug skirtingų elementų nebetelpa akyse, joms per sunku“.

P. Daukantas įsitikinęs, kad gražiai aplinkai sukurti reikalinga išlaikyti spalvinę kompoziciją, proporcijas, o tam reikalingas išmanymas. „Kartais žmonės prašo ryškių spalvų gėlių, tačiau privačioje erdvėje jų negali būti per daug. Visai kas kita parkuose, kur žmogus gėlynais džiaugiasi tik trumpai, arba organizacijų aplinkoje, kuri turi būti patraukli, reprezentatyvi, tarsi įmonės reklama. O namų aplinka turi tarnauti žmogui: teikti ramybę, mokyti, padėti sugrįžti į save“,- kalbėjo P.Daukantas.

Idėjų nekopijuoja

P.Daukantas akcentuoja: atskiri gražūs elementai dar negarantuoja, kad bus gražus ir iš jų sukurtas bendras kūrinys. „Jis neturės ilgalaikės vertės, kuri įgyjama tik tada, kai žmogus išgyvena savo kūrybą. Tuomet aplinka bus kitų žmonių emocijų atspindys. Pavyzdžiui, jei skulptorius vykusiai sukūrė skulptūrą, perteikiančią skausmą, tai ją pamatęs praeivis, išgyvenantis panašius jausmus, atras paguodą, jausis suprastas. Tas kūrinys turės santykį su žmogumi,- paralelę su aplinkos kūrimu apibūdino P. Daukantas. – Štai kodėl negalima kopijuoti idėjų. Tuomet aplinka bus surogatas, neturės dvasios“.

P.Daukantas pastebi, kad žmonės, pasak jo, vis dar gyvena sulenkę pirštus į save, laimės pojūtį atidėdami ateičiai. „Dirbsiu dėl savęs, o į bažnyčią nueisiu, kai paaugs vaikai, bus pasodintas medis ir pastatytas namas. Tarsi Dievą pasidėčiau į šaldytuvą, - ironizavo P.Daukantas. - Pasitaiko, kad žmonės bijo daugiau savęs atiduoti darbui, nes žino, kad už didesnes pastangas niekas papildomai nebeužmokės. „Pataupo“ save darbdami ir lieka nelaimingi, nepatenkinti, neišnaudoję savo galimybių, talento. O jei į darbą įdėtų visą savo širdį, suprastų, kad tai – sunkesnis, bet visavertis kelias. Ir tokiame darbe nėra kančios. Sunkumus padeda įveikti klientai – jie mane irgi moko“.

Kretingos želdynai – be idėjos

Kartenoje, kuri yra išskirtinė savo kraštovaizdžiu, užaugęs P.Daukantas pasakojo, kad į apželdinimo sritį ėjo pamažu ir kryptingai. Pradžia buvusi, kai jam, 16 metų jaunuoliui, tėvas atvežė nupirkęs 300 pušų daigų ir pasiūlė juos pabandyti auginti.

„Ryžausi, užsispyriau ir man patiko. Taip prasidėjo mano medelynas. Po 3 metų paaugusius pušų daigus pardaviau ir tuomet pirmą kartą pajaučiau, ką reiškia paties uždirbti pinigai“,- pasakojo P.Daukantas, kuris medelyną plėtė pats išmokęs daiginti sėklas iš kankorėžių.

„Baigdamas vidurinę mokyklą, aš jau tiksliai žinojau, ką noriu studijuoti – pasirinkau želdinių dizainą, nes man tai buvo labai įdomu“,- teigė P.Daukantas, kuris šiuo metu studijas tęsia magistrantūroje ir vadovauja apželdinimo verslui. Šiandien paties ūkyje išauginti augalai tesudaro 5 proc. visų augalų, kurie panaudojami jo sukuriamuose projektuose.

P.Daukanto akis užkliūva ir už Kretingos miestą puošiančios žalumos – pašnekovas įsitikinęs, kad ji nereprezentatyvi. „Želdynai nesiejami jokios koncepcijos, todėl mąstau: nejaugi niekas neturi idėjų? Skiriami pinigai atskiriems gamtos lopinėliams – teškiame blyną gėlyno, čia pat pametame kelis akmenis... Ar tai gražu? Juk tai pasityčiojimas iš gamtos, išsišaipymas iš žmogaus kūrybos. Aplinka turėtų atspindėti Kretingos miesto istoriją, aktualizuoti tai, kuo mes dabar gyvename. Egiptiečių piramidės buvo sukurtos, nes tuo metu žmonės stipriai koncentravosi į savo idėją ir jiems pavyko. Daug tokių pavyzdžių, kuriuos šiandien galima vadinti pasaulio stebuklais. O mes esame – išsiblaškę“,- pastebi P.Daukantas, manantis, kad šią erdvę einant laikui užpildys šviesios miestiečių idėjos ir darbas.

• Rašyti komentarą (3)