Tikrieji Budrių bažnyčios rūpintojėliai

Kai Budrių bažnyčios zakristijonas 72-jų Juozas Kniukšta, kviesdamas apžiūrėti bažnyčios vidų, prie durų nusiavė batus, nustebino išsaugota pagarba Dievo namams ir juos prižiūrinčių žmonių darbui – aplink bažnyčią išrausta žemė, klojami šaligatviai. Tai buvo viena iš tų akimirkų, kurios pasako daugiau negu žodžiai ir ilgam tampa nepamirštamos.

Budrių bažnyčios zakristijonas Juozas Kniukšta

Budriuose gimę, augę ir, kaip sakė J.Kniukšta, senatvės su žmona Antanina čia sulaukę, jiedu abu yra atsakingi už bažnyčios priežiūrą: Juozas jau daugel metų esąs šios bažnyčios zakristijonas, o Antanina – „pročkelė“.

Klebonui Tadui Šepučiui atlydėjus į Budrius grupę paveldosaugininkų bei restauratorių, lyg vijurkas sukdamasis po bažnyčią, Juozas suskubo rodyti tai, kas, jo manymu, esą itin vertinga.

„Turim senovinių žibintų ir 2 senas vėliavas, šios nepaprastos - tristiebės. Jas tik trys vyrai tegali panešti: 2 - iš šonų ir 1- per vidurį. Vaikystėje, prisimenu, per atlaidus drūti vyrai jas nešdavo procesijoje aplink bažnyčią. Dabar tų vėliavų jau nebegalime judinti, jos per laiką sudūlėjo“, - budriškis spėja, kad šios, sidabro ir aukso siūlais siuvinėtos vėliavos yra labai senos, dar iš senesnės bažnyčios išlikusios, nes dabartinė statyta 1903 m.

Didžiausias turtas, pasak J.Kniukštos, yra ir senosios bažnyčios Metrikų knygos. Rodydamas vieną jų, kurioje kaligrafišku šriftu lotyniškai surašyta, kas ir kam gimė Budrių parapijoje 1810 – 1827 m., J.Kniukšta neslėpė, kad nuo tų metų visi gimimai, mirtys bei santuokos yra registruoti ir surašyti į 5 kompaktinius diskus.

„Tų knygų yra daugybė, jas saugome kitur, o duomenis apie savo parapijiečius galime atsekti beveik iki 1700-ųjų metų“, - apie bažnyčios knygose išlikusią trijų šimtmečių Budrių praeitį kalbėjo vyras.

Varpinėje įrengtų muziejų

Palydėjęs į senąją varpinę, J.Kniukšta kalbėjo, kad abu su žmona jos viršuje norėtų įrengti bažnyčios muziejų. Juolab, kad senojoje varpinėje tarytum visam laikui savo vietą suradę XVII – XVIII a. timponai – būgnai, kuriais būdavo būgnijama Didžiąją savaitę prieš Velykas, kada varpais negalima skambinti. Ten pat – ir senas baldakimas, po kuriuo būdavo iškilmingai aplink bažnyčią nešamas Švenčiausias Sakramentas.

„Turime ir kitokių „rakandų“, nebenaudojamų bažnyčios reikmenų. Galėtų juk ir kiti žmonės pamatyti“, - samprotavo Juozas. O Antanina paprieštaravo: „Kožnam“ neparodytum, žinote, koks dabar yra bažnyčių draskymas. Ne tik vagys „rabavoja“, bet ir bažnyčios pašonėj gyvenantys pasako, kam tos bažnyčios reik. Paprašai bažnyčią išplauti ar pašluoti, gerkles paleidžia, pagrasina padegti ar pavėjui paleisti“.

A. ir J. Kniukštos sakė, kad jie pasirengę talkinti kuriant muziejų. Tačiau sveikata ir amžius nebe tas, kad vieni patys imtųsi iniciatyvos. O ir žinių reikia, kad kažkas išmanytų ir aprašytų, kaip dera muziejaus eksponatus pristatytų.

„Nejaučiame kitų parapijiečių pastangų ar klebono užsidegimo. Jei tik kas mudu palaikytų, tekinom bėgtume“, - tvirtino dar patys savo ūkiu – karve, keliomis kiaulėmis, pulku naminių paukščių - besirūpinantys sutuoktiniai.

• Rašyti komentarą (3)