Kojūkininkų žygis – naujas Lietuvos rekordas

Lietuvos rekordą – tolimiausia kelionė kojūkais – pasiekę jaunuoliai (iš kairės): Algimantas Verbutas, Mantas Kidykas ir Kostas Mačius užsibrėžtą 10 km atstumą padidino iki 11 km 20 cm. Žygį „Stok už garbę Lietuvos“ kojūkininkai pradėjo Ėgliškių (Andulių) piliakalnyje, kur, manoma, yra Kretingos miesto ištakos.

Savo veiklos dešimtmetį Kretingos rajono kultūros centro teatro-studijos „Atžalynas“ kojūkininkų trupė įprasmino įrašydama naują rekordą į Lietuvos rekordų knygą – 11 km 20 cm kojūkais įveikta per 2 val. 20 min.

Naujaisiais Lietuvos rekordininkais tapo 20-metis Mantas Kidykas, 19-metis Algimantas Verbutas ir 15-metis Kostas Mačius.

„Stok už garbę Lietuvos“ – tokiu šūkiu, nešini Lietuvos trispalve, skambant patriotinėms, kiekvienam lietuviui gerai žinomoms dainoms Kretingos gatvėmis žygiavo ir palaikyti idėją kvietė kojūkininkai. Miesto gyventojai, pro kurių namus žingsniavo žygio dalyviai, metę darbus skubėjo žiūrėti, plojimais palaikė žygio idėją, rekordo siekiančius kojūkininkus.

„Šūkis „Stok už garbę Lietuvos“, kurį kartą netikėtai išgirdau per radiją, subrandino žygio idėją.

Liepos 6 d. suėjo lygiai 10 metų nuo mūsų trupės veiklos pradžios. Ši diena – valstybinė šventė, todėl stengėmės įnešti ir kuo daugiau lietuviškumo akcentų“, - pasakojo režisierius, kojūkininkų trupės vadovas Algimantas Verbutas.

Specialiai siekiamam rekordui pasiūti rūbai – juos sumodeliavo Kretingoje esančios siuvyklos savininkė Reda Regalienė. „Norėjosi, kad siekiant rekordo rūbai būtų patogūs, taip pat dvelktų ir lietuviškumu, atspindėtų mūsų liaudies kultūrą, todėl marškinėliams pasirinkome lino medžiagą“, - teigė A. Verbutas.

Kretingiškių žygis prasidėjo Ėgliškių (Andulių) piliakalnyje. Tai – neatsitiktinė, o simbolinė vieta – čia, remiantis istoriniais dokumentais, nustatyta, jog stovėjo medinė kuršių genties pilis – dabartinio Kretingos miesto ištakos.

„Tai – istorinis žygis. Labai džiaugiuosi šiuo kojūkininkų užsibrėžtu tikslu, netradiciniu valstybinės šventės paminėjimu. Linkiu ištvermės, ryžto, kantrybės ir sveikatos“, - įteikdamas kojūkininkams Lietuvos vėliavą kalbėjo Kretingos rajono meras Juozas Mažeika.

Žygio idėją palaikė ir kojūkininkus lydėjo būrys aistruolių.

Anot kojūkininkų trupės vadovo A. Verbuto, vaikinus, kurie sieks rekordo, atrinko jis pats. „Reikėjo tokių žmonių, kurie jau buvo praėję ne vieną šimtą kilometrų, turėjo nemažai patirties. Žygis buvo tikrai ekstremalus – tam tikromis atkarpomis kelias nelygus, nemažai kurmiarausių išraustų duobių, į kurias smigo kojūkai, kelio nuolydžiai, kalniukai. Vaikinų turima patirtis čia labai pravertė. Galbūt jautėsi šioks toks jaunesniųjų trupės narių nusivylimas, bet šiam žygiui reikėjo itin ištvermingų kojūkininkų“, - teigė A. Verbutas.

Siekiant rekordo M. Kidykas, kuris kojūkų trupės nariu tapo prieš penkerius metus, žygiavo 1 m 20 cm aukščio kojūkais, A. Verbutas, žygiuojantis beveik dešimtmetį, – 1 m 30 cm, o K. Mačius, kojūkais vaikščiojantis penkerius metus, – 1 m 40 cm aukščio kojūkais. A. Verbutas ir M. Kidykas žygiavo savo senaisiais, prieš kelerius metus jau naudotais kojūkais.

„Nors šie vaikinai - jau studentai, tačiau visuomet yra pasiryžę dar kartą užsidėti kojūkus, pagelbėti mums įvairiuose renginiuose. Pradedant mokytis jais vaikščioti, kojūkų aukštis siekia 50 cm. Jaunuoliams, pajutus, kad sekasi vis geriau, pajutus tą aukštį, ekstremalumą, kojūkais norisi kilti vis aukščiau ir aukščiau. Aukščiausi mūsų turimi kojūkai – 1 m 40 cm aukščio, kuriais ir žygiavo K. Mačius“, - tvirtino režisierius A. Verbutas.

Jis patikino, kad kiekvienas vaikščioti kojūkais išmoksta skirtingai greitai. Tai priklauso, kaip greitai pradedantysis pajunta svorio centrą, išmoksta jį paskirstyti. Pasirodymuose dalyvauja jau patirties turintys kojūkininkai – svarbu ne tik gerai vaikščioti, bet ir puikiai jaustis ant kojūkų, pasitikėti savimi.

Kojūkus trupei pagamina Kretingos kultūros centro meistrai. Geriausiai esą tam tinka Karelijos beržas: „Turime ir iš kitos medienos pagamintų kojūkų, bet šie yra mūsų mėgstamiausi, su jais vaikščioti – lengviausia“, - pasakojo A. Verbutas.

Kretingos kojūkininkų rekordas užfiksuotas prie Kretingos rajono kultūros centro. Anot Dianos Žukauskaitės, vidutinis kojūkininkų greitis buvo 4 km 650 m per valandą. Greičiausiai – per 11 min. – jie įveikė trečiąjį kilometrą, o lėčiausiai – per 15 min. – šeštąjį kilometrą, kur kelios atkarpos buvo vienos sudėtingiausių.

„Kojos nutrintos, skauda, bet tikėjomės, kad bus daug sunkiau. Sudėtingiausia buvo žygiuoti Klaipėdos gatve – lygus, tiesus kelias, todėl jokio įdomumo“, - įspūdžiais po pasiekto rekordo dalijosi jaunuoliai.

Agentūros „Factum“, kaupiančios, tiriančios ir registruojančios Lietuvos rekordus, vadovo Vytauto Navaičio teigimu, tolimiausia kelionė kojūkais, užfiksuota pasaulio rekordų knygoje, – 1891 m. kelionė iš Paryžiaus į Maskvą pro Vilnių. Kelionės, kuri, manoma, truko 58 dienas, metu įveiktas 2 tūkst. 945 km atstumas. Mūsų šalyje panašaus rekordo dar nebuvo bandyta siekti. Rekordo siekimo metu kojūkininkams pagelbėti, prie jų liestis negalėjo niekas. Atstumas buvo matuojamas nuo starto iki finišo linijos – tol, kol kojūkus vaikinai nusiėmė nuo kojų. V. Navaitis patikino, kad šiuo metu agentūra laukia foto ir video medžiagos. Artimiausiu metu kretingiškių rekordas bus patvirtintas bei užfiksuotas Lietuvos rekordų knygoje.

Pasiektu kojūkininkų rekordu džiaugėsi ir dailininkų sąjungos narys Kęstutis Balčikonis, kurio vėliavos – Pajūrio vyčiai – lydėjo kojūkininkus viso žygio metu. „Vytis – tai protėvių vėlė, o šie vaikinai – šiandieniniai žemaičių vyčiai“, - teigė vyras.

„Savivaldybė buvo atsakinga už visus organizacinius reikalus. Iš Kretingos elektros tinklų gavome specialų prietaisą metrams matuoti – juo buvo užfiksuotas rekordas. Nuolatos mobiliu ryšiu su policija palaikėme ryšį. Budėję trys policijos ekipažai lydėjo žygio dalyvių koloną, padėjo suvaldyti mašinų srautus“, - teigė vicemeras Vytautas Ročys, po žygio pasidžiaugęs, kad viskas praėjo sklandžiai, jokių kliūčių neiškilo.

Pirmasis viešas kojūkininkų pasirodymas įvyko 2003 m. liepos 6 d. Vilniuje, Pasaulinėje lietuvių dainų šventėje. Tąkart žygiavo ir pirmieji kojūkininkų trupės nariai – Tomas Lapė, Simas Stulga, Erikas Lukauskas ir Mantas Karaliūnas.

„Idėja suburti kojūkininkų trupę kilo anksčiau, tačiau ši šventė buvo puiki proga įgyvendinti savo planus. Lietuvos liaudies kultūros centras paprašė mėgėjų teatrų parodyti kažką įdomaus, išskirtinio, - taigi ir sugalvojome surengti kojūkininkų pasirodymą. Pirmasis mūsų pasirodymas – didelis džiaugsmas tiek mums, tiek aplinkiniams. Vaizdas tuomet buvo neįprastas, mašinose važiuojantys žmonės sustodavo pažiūrėti, klausė, iš kur mes esame, iš visų pusių bėgo fotografuotis. Dainų šventės eisena – pirmasis mūsų krikštas. Smagu prisiminti, kaip žmonės, išvydę kojūkininkus, pradėdavo garsiai ploti, o kopiant į Tauro kalną visi skandavo: „Įlipk, įlipk“ – aplinkinių žmonių palaikymas ir nuostaba buvo tikrai didelė“, - smagias akimirkas kojūkininkų veiklos pradžioje prisiminė trupės vadovas A. Verbutas.

Inesa RINKEVIČIŪTĖ

Korespondentė-mokinė

• Rašyti komentarą (2)