Kartenos piliakalnis vilioja senove ir nauja poilsiaviete

Trečiadienį Salantų regioninio parko vadovas Modestas Šečkus bei ekologė Asta Bagočienė būriui svečių – Lietuvos regioninių parkų, žiniasklaidos, rajono valdžios atstovų – pristatė naujai sutvarkytą Kartenos piliakalnį bei jo prieigas. Visai Lietuvai buvo parodyta, kokie darbai atlikti 9 ha teritorijoje už Europos regioninės plėtros fondo šiam objektui skirtas lėšas – 1,6 mln. Lt.

Šeimininkai ir pirmieji oficialūs atnaujinto piliakalnio svečiai įsiamžino nuotraukoje.

Karteniškių susiėjimų vieta

Į Kartenos piliakalnio, kurio žalia kepurė jau iš tolo traukė pakeleivių akį, viršukalnės aikštelę atvykę svečiai stebėjosi ir aikčiojo nuo atsivėrusio grožio. Nusileidę į apačioje įrengtą poilsiavietę ir apžiūrėję greta sutvarkytus lankytinus objektus – Kūlupio slėnį, Laumės kūlį ir Abakų lurdą – jie stebėjosi, kad sukurtas toks vieningas kompleksas.

„Mes turime sutvarkytų ir savo kraštovaizdžio paminklų, bet čia - viskas šviežia, stilinga, skoninga – stendai, suolai, viskas labai gerai apgalvota ir suderinta su gamta“, - kalbėjo Neries regioninio parko atstovai Audronė Žičkutė ir Saulius Pupininkas.

Privažiavimas prie Kartenos piliakalnio įrengtas viršukalnėje, nes slėnyje žemė yra privati, priklauso 7 savininkams ir nėra servitutinio kelio. Karteniškiams nuo šiol ši poilsiavietė tampa ir viso miestelio žmonių susiėjimo bei švenčių vieta.

M.Šečkus, prisimindamas piliakalnio tvarkymo pradžią, kuriai iniciatyvą davė patys karteniškiai, neslėpė, jog sulaukė nemažai skeptiškų atsiliepimų apie tai, kad skuta piliakalnį – kerta krūmynus, valo šabakštyną, sausina pelkes prieigose. Tokia praktika dar buvo naujovė Lietuvoje, tačiau paveldosaugos specialistų nuomonė buvo tokia – piliakalniai kažkada, jų statybos pradžioje buvo atviri, nebuvo nė vieno medžio, kad priešas neturėtų į ką įsikibti. Todėl buvo imtasi atkurti jų pirmykštį vaizdą, dabar jau nebestebina išvalyta netgi Gedimino kalno piliavietė. Anot jo, karteniškiai ligi šiol neturėjo kur susieiti – buvo bandyta rinktis prie Martynaičių piliakalnio, bet ši plyna vieta neprigijo.

„Prie šio piliakalnio jau suvažiuoja galybės žmonių iš aplinkinių kaimų, Kretingos, sustoja turistai“, - M. Šečkų papildė Kartenos seniūnė Gintarė Padvaiskienė, neslėpdama, jog kol kas dar pasigendama nuorodos į šią vietą nuo pagrindinio kelio Palanga-Šiauliai.

Seniūnija nuo šiol ir privalės rūpintis šia vietove.

Istorikas Julius Kanarskas (pirmas iš kairės) pabuvo ir gidu po piliakalnio apylinkes. Sustojimas prie Abakų lurdo.

Piliakalnių „desertas“ - senovė

Piliakalnyje bei jo prieigose darbus trejus metus vykdžiusios bendrovės „Rekreacinė statyba“, turinčios nemenkos patirties, tvarkant istorines Lietuvos vietoves, tokias kaip Medvėgalio kalną Varniuose, Dionyzo Poškos Baublius Bijotuose, Ladakalnį Ignalinoje, Lajų taką Anykščiuose, vadovas Algimantas Šiukšta sakė, kad šis objektas jiems buvęs ypatingas tuo, kad visus darbus atliko nuo pradžios ligi galo.

„Kaip rangovai galime didžiuotis, kad mums buvo patikėję šį objektą, darbai gerai sekėsi. Šeimininkams šiandien paliekame ir džiaugsmą, ir rūpestį – kaip moteriai šukuoseną reikia nuolat prižiūrėti, taip teks ir šia vieta rūpintis, norint, kad ji atrodytų efektingai“, - pajuokaudamas kalbėjo A.Šiukšta.

Jo žodžiais, tvarkomi mūsų šalies kraštovaizdžio objektai turi panašumo, tačiau piliakalnių „desertas“ yra senovė: „Mūsų karta padarė savo darbą, nemažai turime įspūdingų naujai sukurtų objektų, bet jie neturi šaknų. O piliakalniai – visai kas kita: jų šaknys nueina giliai į praeitį, juose gyveno žmonės, čia vyko kova už tas žemes, kuriomis mes dabar vaikštome“.

Kartena – kariūnų kraštas

Kartenos piliakalnį pernai vasarą tyrinėjęs Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas teigė, jog šio piliakalnio išskirtinumas yra patogi geografinė padėtis. „Mūsų protėviai, Ceklio žemės gyventojai, Minijos aukštupyje, kažkada sunkiai prieinamoje vietoje, iškyšulyje tarp Minijos ir Kūlupio santakos, įkūrė įtvirtinimą. Pylimą iš dalies sukūrė pati gamta, ir rankomis kasant pylimo paaukštinimą, šių žemių gyventojams bereikėjo įdėti mažiau pastangų“, - sakė jis.

Kartenos piliakalnis buvo svarbus gynybinis bei administracinis centras, prilygstantis Kretingos, Nagarbos, Įpilties ir Imbarės įtvirtinimams. Jis išsiskiria tuo, kad buvo labai kruopščiai įrengtas. Kasinėjant rasta apdegusio molio likučių, keramikos. Nustatyta, kad pilis buvusi stulpinės konstrukcijos: karkasas iš rąstų, o sienos išpintos virbais, uždrėbtos moliu. Minijos aukštupyje VIII – XII a. buvo įsikūrusi nemaža, apie 5 ha ploto, gyvenvietė.

Piliakalnio viršukalnėje istorikas svečiams papasakojo ir legendą apie Kartenos vardo kilmę. Sykį žemaičių pulti atskubėjusios dvi kariuomenės – švedų ir rusų, tačiau kariūnai tarpusavyje nesutarę dėl pirmumo, ir Minijos slėnyje susikovė tarpusavyje. Nuo pilies kuorų stebėdamas vingyje įsiplieskusį mūšį žemaičių vadas sušuko: „Veiziekėt, karė tenaa“ – „Žiūrėkit, karas ten“.

Piliavietės vaizdas iš Minijos slėnyje įrengtos aikštelės

Abakų lurdas ir koplyčia

Kelias palei piliakalnį leidžiasi ir vėl kyla Abakų lurdo link, kur pakely po ąžuolynu įrengta apžvalgos aikštelė. J.Kanarskas sakė čia kasinėdamas aptikęs židinį – mano, kad čia buvusi senovės alkavietė.

Palei išlikusius griovius – Abakų -Kartenos senkelius – miško takas nuveda prie Laumės kūlio su karvės pėda. Šis akmuo apipintas net trimis legendomis. Pirmoji pasakoja, kad laumės čia mėgdavusios žlugtą skalbti ir įmynusios pėdas. Antroji skelbia, kad tuomet, kai akmenys tebebuvę minkšti, čia ganydavosi karvės ir viena iš jų įmynė pėdą. Trečioji – tradiciškai apie bažnyčią nugriauti akmenį nešusį velnią, kuris gaidžiui užgiedojus metė akmenį ir iš pykčio spyrė į jį. Gana stačiu šlaitu su įrengtais mediniais laiptais užkopus į viršukalnę, išnyra Abakų lurdas su stebuklingu šaltiniu ir raudono mūro koplyčia. Ją 1920-1922 m. pastatė vietinis Abakų kaimo gyventojas Kazimieras Navirauskas.

Žmogus davė įžadą – jei sveikas grįšiąs iš I pasaulinio karo, jį saugančiai Dievo Motinai pastatysiąs koplyčią - ir jį tesėjo. Tuometinis klebonas iš Prancūzijos lurdo parvežė Marijos, o iš Švėkšnos – Kristaus skulptūras. Koplyčios vidų puošia stilingas vėlyvojo baroko – XVIII a. pradžios - iš senosios Budrių bažnyčios parvežtas altorius. Iš Kartenos kilusi menininkė Regina Balčikonienė angelų paveikslais išpuošė koplyčios sienas.

*

Įvažiuojant į Kartenos piliakalnį ir jo prieigose suformuota bei įrengta 2,8 km pėsčiųjų takų, poilsiavietė su suolais, tualetu, paplūdimiu, rodyklės, stendai, mediniai laiptai.

Viso komplekso, į kurį įeina piliakalnis, Kūlupio slėnis, Laumės kūlis, Abakų lurdas, sustojimo aikštelės, teritorija užima 9 ha ploto. Formuojant kraštovaizdį iš viso iškirsta 3,74 ha krūmų ir senų medžių.

• Rašyti komentarą (8)